Levas Vladimirovas: gyvenimas ir darbai

Transcription

1 ISSN INFORMACIJOS MOKSLAI Levas Vladimirovas: gyvenimas ir darbai Genovaitė Raguotienė Vilniaus universiteto docentė Vilnius University, Associate Professor Tel. (8-22) Об Levas Vladimirovas - vienas žymiausių XX a. Lietuvos knygotyros ir bibliotekininkystės specialistų, mokslininkų ir pedagogų. Jis pirmasis savo postu ir pareigomis peržengė gimtojo krašto ribas, sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo. Tarptautinėje bibliotekininkystės visuomenėje lietuviai pasirodė tarpukario Lietuvos valstybės ( m.) laikotarpiu. Lietuvos bibliotekininkai tada jau pradėjo dalyvauti tarptautinėse knygos ir bibliotekų organizacijose (IFLA), darė pranešimus įvairių kitų draugijų kongresuose ar simpoziumuose. Tuo laiku atsirado galimybių lankytis ir stažuoti užsienio šalių (Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos irkt.) bibliotekose. Lietuvių bibliotekininkystės praktika ir teorija rėmėsi tiek Rytų ir Vidurio Europos, tiek vis dažniau Vakarų Europos patirtimi. L. Vladimirovas vėlesniuoju, jau sovietmečio laikotarpiu buvo pirmasis Lietuvos bibliotekininkas, tapąs tarptautinio masto veikėju. L. Vladimirovas nuėjo ilgą bibliotekininko, jo žodžiais, knygiaus kelią nuo m. Šiauliuose veikusios motinos įkurtos bibliotekos-skaityklos talkininko, per garbingą darbą senajame Vilniaus universitete ir jo bibliotekoje iki Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) bibliotekos direktoriaus, kitų tarptautinių Organizacijų vadovaujančio nario. Savo gyvenime, - rašė L. Vladimirovas, - turėjau keletą aukščiausio pakilimo momentų, vadinamų žvaigždėtų valandų", bet vienas reikšmingiausių tokių įvykių buvo 1964 m. liepos 1 d., kai pirmą kartą peržengiau Jungtinių tautų organizacijos Dago Hamaršeldo bibliotekos direktoriaus kabineto slenkstį kaip šios pasaulinės organizacijos centrinės bibliotekos vadovas" (Vladimirovas, 1993). Stambiame darbe Šešeri metai Niujorke JTO tarnyboje" L. Vladimirovas dalykiškai ir konkrečiai papasakojo apie tai, ką teko veikti einant šias aukštas ir prestižines tos organizacijos bibliotekos direktoriaus pareigas, kokių rezultatų pasiekta. Jo iniciatyva ir jam vadovaujant JTO bibliotekoje buvo atlikta svarbių pertvarkymų ir reikšmingų naujų darbų. Kaip nurodyta JTO sekretoriato naujienų leidinyje, L. Vladimirovo vadovaujama JTO biblioteka pradėjo vykdyti savo dokumentinės informacijos kompiuterizavimo programą ir per tuos kelerius metus įspūdingai ją išplėtojo. Diegtos įvairios mechanizavimo ir automatizavimo naujovės. Vienas iš svarbių šios bibliotekos vadovo nuopelnų buvo JTO dokumentų depozitinių bibliotekų plėtimas. L. Vladimirovo rūpesčiu tokios depozitinės bibliotekos statusas suteiktas Vilniaus universiteto bibliotekai. Di- 13

2 delius ir mažus kasdienius darbus bibliotekos vadovas, pasak minėto JTO leidinio, dirbęs, visada simpatiškai ir taktiškai". Kai po šešerių metų, 1970-aisiais, L. Vladimirovas baigė dviejų terminų JTO bibliotekos direktoriaus kadenciją, tuometinis JTO Generalinis sekretorius U. Tanas asmeniškai padėkojo jam už reikšmingą įnašą į šios organizacijos veiklą. Kreipdamasis į L. Vladimirovą, U. Tanas pažymėjo: Vykdydamas bibliotekos direktoriaus pareigas Jūs išlaikėte aukštą kompetencijos, išradingumo ir meistriškumo reputaciją" (Vladimirovas, 1994). Dirbdamas JTO bibliotekos vadovu, L. Vladimirovas palaikė glaudžius ryšius su tokiomis tarptautinėmis įstaigomis kaip UNESCO, ypač su Tarptautine bibliotekų asociacijų federacija (IFLA). Pastarojoje jis aktyviai dalyvavo nuo 1967 metų. Netrukus, 1970 m. autoritetingas bibliotekų specialistas ištrenkamas IFLA bibliotekinių kadrų rengimo komisijos sekretoriumi; 1972 m. jam patikimos federacijos Bibliotekininkystės mokyklų sekcijos pirmininko pavaduotojo, nuo 1973 m. - pirmininko pareigos. Šiems IFLA postams užimti L. Vladimirovui daug padėjo ne tik JTO bibliotekos direktoriaus, bet neabejotinai ir Vilniaus universiteto pedagogo ir mokslininko patirtis, kuria jis dalijosi ir su kitomis Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo bibliotekininkystės įstaigomis. L. Vladimirovas jau iki 1970 m. buvo žinomas kaip patyręs bibliotekininkų rengimo specialistas. Būdamas IFLA Bibliotekininkystės mokyklų sekcijos vadovu, vieną iš šios sekcijos posėdžių savo iniciatyva surengė Vilniuje 1975 metais m. grįžęs į Lietuvą, L. Vladimirovas ir toliau dalyvavo ne vienoje IFLA sesijoje (Liverpulyje, Grenoblyje, Osle, Vašingtone ir kt.) dažnai kartu su kitais Lietuvos ar Sovietų Sąjungos bibliotekininkais. Jis buvo ir kitų tarptautinių organizacijų, jų rengiamų kongresų ar konferencijų dalyvis m. L. Vladimirovas i dalyvavo Vienoje vykusiame penktajame Skaitymo asociacijos kongrese, 1980 m. tarptautiniame seminare Varšuvoje jis skaitė pranešimą Bibliotekos ir pasaulinė knygų produkcija". Vadovaudamas JTO bibliotekai ir IFLA padaliniui, L. Vladimirovas, tų organizacijų įgaliotas ir įpareigotas, lankėsi įvairiose pasaulio šalyse ir jų bibliotekose. Vienur jis gilinosi į tų kraštų, ypač Amerikos, Anglijos, bibliotekų naujoves, kitur, daugiausia Afrikos žemyne (Ganoje, Nigerijoje ir kt.), savo patirtimi ir žiniomis padėjo steigti ir tvarkyti universitetų bei kitas bibliotekas (Vladimirovas, 1972; Vladimirovas, 1977; Vladimirovas, 1977a). L. Vladimirovas nuoširdžiai dalijosi su kolegomis darbo tarptautinėse organizacijose bei užsienio bibliotekose patirtimi. Specialiojoje ar plačiajai visuomeninei skirtoje periodikoje (žurnaluose Bibliotekų darbas", Tarp knygų", Kultūros barai" ir kt.) išspausdinta nemaža jo straipsnių šia tema, kelionių įspūdžių, interviu. Vieni straipsniai buvo daugiau teorinio informacinio pobūdžio, apžvelgiantys bendresnius klausimus, pavyzdžiui, Tarptautinių organizacijų bibliotekos ir bibliotekinio pasaulio tarptautiniai ryšiai" (1970 m.), Sistema bibliotek Organizaciji Objedinennych Nacij" (1968 m., rusų k.). Kiti - o jų daugiau ir įvairesnių - skirti užsienio bibliotekoms. L. Vladimirovas daugiausia rašė apie Jungtinių Amerikos Valstijų bibliotekas, apskritai tos šalies bibliotekininkystę. Su ja bene labiausiai buvo susipažinęs ir gilinęsis įjos reiškinius ir problemas. Lietuvių, taip pat rusų specialiojoje spaudoje nuo 1962 m. pradėjo rodytis L. Vladimirovo straipsniai, pagrįsti Sovietų Sąjungos bibliotekininkų pirmosios viešnagės Amerikoje 1961 m. medžiaga: 1962 m. paskelbti straipsniai Jungtinių.Amerikos Valstijų bibliotekos", JAV aukštųjų mokyklų bibliotekos", 14

3 Mėnuo JAV bibliotekose". Per šešerius darbo Amerikoje metus L. Vladimirovas nuodugniau susipažino su tos šalies bibliotekomis ir pradėjo rengti straipsnių ciklą Amerikos bibliotekos tarybinio specialisto akimis", kurio pradžia buvo publikuota 1972 m. Bibliotekų darbo" žurnale. Beje, nuo 1982 m. Vilniaus universiteto bibliotekininkystės specializantams profesorius skaitė specialųjį kursą apie Amerikos bibliotekas. L. Vladimirovo straipsniai ir įspūdžių reportažai apie tarptautines bibliotekininkystės organizacijas, užsienio kraštų bibliotekas buvo įvairiopai svarbūs. Jie supažindino sovietmečio Lietuvos bibliotekininkus, kitus lietuvių inteligentus su pasaulio bibliotekininkystės ir knygotyros naujienomis ir problemomis. L. Vladimirovo ir kitų autorių darbai tomis temomis padėjo mūsų bibliotekininkams ugdyti platesnį akiratį ir požiūrį, kratytis uždarumo ir provincialumo bibliotekų praktikoje ir teorijoje. Užsienio bibliotekų ir knygos tematika L. Vladimirovo darbuose nesiriboja tik informacinės pažintinės krypties ir pobūdžio straipsniais, kelionių reportažais ir esė. Vertingiausią tos problematikos ir srities darbų dalį sudarė moksliniai tyrimai ir publikacijos, daugeliu atžvilgių reikšmingiausi rašytiniame L. Vladimirovo palikime. Iš jų pirmiausia išskirtinas stambus veikalas Knygos istorija" (1979 m., 568 p.) m. jis pasirodė rusų kalba Vseobščaja istorija knigi" (sutrumpintu variantu), o 1989 m. buvo apdovanotas SSRS knygotyros literatūros premija. Iki šios knygos lietuviškos mokslinės literatūros apie pasaulio, jo regionų ir šalių knygą ir jos raidą beveik nebuvo. Tokį veikalą galėjo parašyti tik labai išsilavinęs, daug kalbų mokantis, knygotyrininko patirtį turintis žmogus. Toks ir buvo L. Vladimirovas, o jam nenuilstamai talkino kukli, pasiaukojanti jo žmona Irina Reingardaitė ( ). Veikalas Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas, XV-XVIII a.", kaip matome, aprėpia kelias sudėtingas knygos epochas. Jame nagrinėjama įvairių pasaulio regionų spauda, tarp jų ir mažiau žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Vidurinės Azijos, Užkaukazės tautų knyga ir kt. Tačiau daugiausia dėmesio šiame veikale mokslininkas skyrė pagrindiniams pasaulio ir Europos knygos centrams, taip pat kaimyninėms užsienio šalims. Ypač pažymėtina, kad L. Vladimirovo Knygos istorijoje" į pasaulinio spausdinto žodžio kontekstą pirmą kartą tokiu mastu įkomponuota lietuviškoji knyga. Šiame veikale pasaulinę knygą, jos procesus ir dinamiką L. Vladimirovas nagrinėja kompleksiškai, kaip susipynusi meno, socialinio ir kultūrinio gyvenimo reiškinį. Daug vietos skiriama knygos leidybai, gamybai ir jos technikai, knygos meno dalykams (apipavidalinimui, iliustracijoms, įrišimui), jos platinimui ir skaitymui. Mokslininkas, knygos istorikas, visada siekė parodyti knygą kuo glaudesnėje sąveikoje su bibliotekų, apskritai bibliotekininkystės ir bibliografijos reiškiniais bei raida. Beje, tokį požiūrį ir principus profesorius išdėstė ir paskutinėje 1998 m. savo recenzijoje apie lietuviškos knygos istorijos leidinį ( Lietuviškoji knyga. Istorijos metmenys"). Kaip jau minėjome, Knygos istorija" buvo išversta į rusų kalbą, ji sulaukė teigiamų vertinimų lietuvių ir užsienio leidiniuose (rusų, vokiečių, anglų, lenkų ir kt. kalbomis). Šiame fundamentaliame darbe L. Vladimirovas pasinaudojo daugeliu užsienio šaltinių, taip pat savo tyrinėjimais, susijusiais tiek su lietuviškąja knyga, tiek jos ryšiais su kitų šalių spausdintu žodžiu. Profesorius įdėmiai tyrė Lietuvos knygos ir bibliotekų istorijos tarptautinius ryšius ir sąveikas, negana to, savo veikaluose (pavyzdžiui, apie Pranciškų Skoriną), straipsnyje Vilniaus 15

4 vaidmuo spaudos atsiradime ir paplitime Rytų Europoje" (1959 m.) ir kt. mokslininkas iškėlė ir pabrėžė Lietuvos įtaką ir reikšmę Rytų Europos kraštų knygai. L. Vladimirovas 1970 m. atrado" lietuvį (John Lettou) dar XV a. buvus pirmuoju Londono spaustuvininku. Apie jį rašė ir rusų knygotyrinėje periodikoje. Išskirtiniu dėmesiu, galėtume sakyti, net meile ir rūpesčiu L. Vladimirovas apgaubė Vilniaus spaudos pradininką Pranciškų Skoriną. Be keliasdešimties publikacijų apie jį spaudoje lietuvių, rusų, baltarusių kalbomis, mokslininkas parengė dvi lietuviškas knygas: 1956 m. brošiūrą Pranciškus Skorina - Vilniaus spaudos pradininkas" ir 1992 m. studiją Pranciškus Skorina: Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas". L. Vladimirovą domino ir įžymi rusų knygos ir spaudos istorijos asmenybė - Ivanas Fiodorovas. Apie jį skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose, parašė pirmąją monografiją lietuvių kalba Ivanas Fiodorovas kultūros raidoje, ". L. Vladimirovas rašė keliomis kalbomis: lietuvių, rusų, anglų, vokiečių. Jo mokslo knygas recenzavo įvairių užsienio šalių mokslininkai. Aukščiausio žmogaus pakilimo momentai, L. Vladimirovo pavadinti žvaigždėtomis valandomis", neatsiranda nei savaime, nei atsitiktinai. Mokslininko nuomone, tokios valandos paruošiamos ilgame gyvenimo įvykių ir darbų procese, jas reikia užsitarnauti, užsidirbti, iškovoti, o neretai ir iškentėti" (Vladimirovas, 1971). Šių žodžių teisingumą liudija L. Vladimirovo gyvenimas ir veikla. Galima sakyti, kad į tarptautinį pripažinimą L. Vladimirovas ėjo nuo mažumės tėvų ir senelių namuose, kur buvo padėti pirmieji knygos ir istorijos pagarbos pagrindai. Jis gimė 1912 m. kovo 11 d. (s.s. vasario 27 d.) Telšiuose, Peterburgo politechnikos instituto studento Ivano Vladimirovo ir stomatologės bajoraitės Stefanijos Daujotaitės šeimoje. Abiejų pusių giminėse knyga, spausdintas žodis buvo itin puoselėjami, viešpatavo tikras jų kultas....mano meilė knygai, - rašė L. Vladimirovas savo atsiminimuose, - pasireiškė ir sutvirtėjo gana anksti". Mat knygiais buvę abu jo seneliai; senelis iš tėvo pusės - Telšių gydytojas, tolstojininkas - davė vaikaičiui Levo Tolstojaus vardą ir visam gyvenimui įdiegė meilę šio didžiojo rašytojo kūrybai. Karą ir taiką" L. Vladimirovas buvo perskaitęs keliolika kartų, be to, ir paskutiniaisiais gyvenimo metais. Paauglystės laikais Šiauliuose, po pamokų gimnazijoje talkindamas motinai skaitykloje, bus tikriausiai įgijęs ir pirmųjų žinių apie bibliotekos darbą ir jo įgūdžių. Nuo tada pradėjo rinkti ir asmeninę biblioteką, kurioje, nepaisant patirtų praradimų, buvo sukaupęs apie 5-6 tūkstančius knygų įvairiomis kalbomis ir įvairiausiomis temomis. Nors pirmuosius L. Vladimirovo bibliotekininko žingsnius galėtume skaičiuoti maždaug nuo metų, tolesni jo gyvenimo ir mokslo keliai ėjo tai visai arti knygos ir bibliotekininkystės, tai buvo kiek nutolę, pasukę į kitas sritis. Į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą L.Vladimirovas 1932 m. stojo, kaip sakėsi, gana pasikaustęs iš literatūros ir neblogai apsiskaitęs" (Valdimirovas, 1993); iš pradžių pasirinko filologijos studijas - anglų ir vokiečių kalbas bei pedagogiką. Bet m. Kauno ir Vilniaus universitetuose jis jau studijavo ekonomikos mokslus, kurie vėliau, pokario metais, taip pat bus turėję reikšmės suartėjant su bibliotekininkyste. Juo labiau kad universitetuose L. Vladimirovui teko klausyti įžymių Lietuvos profesorių, knygos žinovų, filosofų, kultūros istorikų Vosyliaus Sezemano, Levo Karsavino, teisininko Mykolo Riomerio, rašytojų Vinco Krėvės, Balio Sruo- 16

5 gos ir kitų, kurie jaunajam L. Vladimirovui įtvirtino tolerantiškumo, jautraus taktiškumo principus, puoselėtus šeimoje. Tai paskui visu ryškumu pasireikš jo bibliotekinėje, pedagoginėje, mokslinėje veikloje ir santykiuose su kolegomis bei kitais žmonėmis. L. Vladimirovo ryšiams su bibliotekininkyste buvo svarbūs susitikimai studijų laikais su įžymiu knygos ir bibliotekų specialistu profesoriumi Vaclovu Biržiška. Vytauto Didžiojo universitete yra klausęsis jo bibliografijos kurso paskaitų, susidūręs to universiteto bibliotekoje. L. Vladimirovas prisipažino, kad V. Biržiška, kaip Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos direktorius ir asmenybė, jam buvęs sektinu pavyzdžiu" (Vladimirovas, 1992; Vladimirovas, 1993). Turėtinos mintyje ir tarpukario Lietuvoje besiplėtojusios knygos ir bibliotekininkystės tradicijos, puoselėtos.ugdytos ir plėtotos tokių to laiko bibliotekininkų, V. Biržiškos bendradarbių ir mokinių, kaip Marija Čilvinaitė, Elena Eimaitytė, Izidorius Kisinas, Juozas Rimantas, Vincas Ruzgas, Antanina ir Felicija Šalkauskaitės, Birutė Vileišytė-Tursienė ir kt. Taigi L. Vladimirovą supo ir ugdė stipri humanitarinės kultūros terpė ir tradicijos, kurios, galime teigti, formavo ir brandino būsimąjį knygotyrininką ir bibliotekininką. Reikėjo tik laiko ir susiklosčiusių aplinkybių, galinčių pastūmėti į tai, kam jau buvo seniai rengtasi. Antrojo pasaulinio karo metais sovietų armijos 16-osios lietuviškos šaulių divizijos karininkas L. Vladimirovas mūšiuose buvo sunkiai sužeistas. Simboliška ir prasminga, kad kario maišelyje jis visus karo laikus išsinešiojo ir išsaugojo Karo ir taikos" tomelius. Stipriausią impulsą susieti tolesnį likimą su knyga ir biblioteka L. Vladimirovas patyrė metais, dirbdamas to meto liaudies ūkio ir kultūros planavimo institucijose. Kaip liudija jo straipsnis Mūsų specialybės genezė", Lietuvos SSR Valstybinė plano komisija kartu su kitomis suinteresuotomis žinybomis m. kreipėsi į valdžios direktyvines įstaigas, siūlydamos pradėti rengti bibliotekų specialistus, o tam įkurti Vilniaus bibliotekinį technikumą ir tokią specialybę Vilniaus universitete (Vladimirovas, 1979). Tuo metu (1948 m.) L. Vladimirovas pakviečiamas dėstyti Vilniaus universitete ir jam kartu patikima vadovauti universiteto mokslinei bibliotekai ieji galutinai nulėmė L. Vladimirovo gyvenimą, beveik keturiems dešimtmečiams (iki 1993 m. su metų pertrauka) susiedami jį su aukštojo mokslo pedagogika ir mokslininko darbu. Čia, Vilniaus universitete, L. Vladimirovas eksternu baigė aukštuosius mokslus-vokiečių kalbą ir literatūrą, 1965 m. apgynė istorijos mokslų disertaciją (1993 m. nostrifikuotas humanitarinių mokslų daktaru), 1980 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Pažymėtina, kad 1981 m. už veikalą Vilniaus universiteto istorija" kartu su kitais autoriais gavo respublikinę premiją. Vilniaus universiteto bibliotekai, įkurtai 1570 m., L. Vladimirovas vadovavo šešiolika metų( ) irsis garbingas, sudėtingas, sunkus darbas padėjo jam sukaupti didelę praktinę ir teorinę bibliotekininko patirtį. Vienas iš svarbiausių nuopelnų mūsų nacionalinei kultūrai tas, kad L. Vladimirovo ir kitų iniciatyva bei pastangomis Vilniaus universiteto bibliotekai sugrąžinta apie 15 tūkstančių senosios bibliotekos knygų, tarp jų didžioji mūsų tautos vertybė - pirmoji lietuviška knyga m. Martyno Mažvydo Katekizmas", kiti unikalūs mūsų raštijos paminklai bei leidiniai. Apie šiuos ypatingos reikšmės darbus L. Vladimirovas pasakoja 1967 m. straipsnyje Kaip man teko ieškoti senų leidinių" ir kituose (Vladimirovas, 1967; Vladimirovas, 1982). Dar pridursime, kad L. Vladimirovas buvo toks Vilniaus universiteto bibliotekos vadovas, kuris, įsimylėjęs senąjį universitetą ir jo biblioteką, 17

6 labai daug apie juos rašė, atidžiai ir kruopščiai tyrinėjo. Galime teigti, kad darbas universiteto bibliotekoje, universiteto bibliotekininkystės ilgametės tradicijos daug prisidėjo prie to, kad L. Vladimirovas tapo tarptautiniu bibliotekininkystės ir knygotyros veikėju. Vilniaus universiteto biblioteka buvo viena iš svarbiausių starto aikštelių į tarptautinius postus. Didelės reikšmės L. Vladimirovo tarptautinei bibliotekininko karjerai ir mokslininko prestižui turėjo ir jo pedagoginė veikla Vilniaus universitete. Jis - vienas iš bibliotekininkystės aukštojo mokslo kūrėjų: 1949 m. universiteto vadovybės paskirtas kuruoti šią specialybę, parinkti dėstytojus, sudaryti mokymo planus ir programas. L. Vladimirovas ne tik padėjo tvirtus pagrindus šiai naujai specialybei, bet energingai ją plėtojo ir stiprino. Nuo 1952 m. jis pradėjo vadovauti Bibliotekininkystės katedrai (pirmąjį kartą vedėju išbuvo 12 metųiki 1964-ųjų), paskui ( m.) vadovavo Bibliotekininkystės ir mokslinės informacijos katedrai, m. - Mokslinės informacijos katedrai. L. Vladimirovas buvo apdovanotas gebėjimu jausti tai, kas nauja ir perspektyvu bibliotekininkystėje, gilinosi į naujoves, taikė jas bibliotekininkystės teorijoje ir praktikoje. Greta istorijos disciplinų profesorius dėstė ir šiuolaikinės mokslinės informacijos problemų kursą. Apžvelgėme L. Vladimirovo mokslinius darbus, skirtus pasaulinės knygos istorijai, tarptautinės, užsienio šalių bibliotekininkystės problematikai. Tų sričių ir tematikos knygos, studijos ir straipsniai yra vieni iš reikšmingiausių jo darbų. Tačiau tai dar ne viskas. L. Vladimirovo palikimas daug platesnis ir gausesnis (per 400 pozicijų), aprėpia įvairias sritis. L. Vladimirovo žodžiais, jo mokslinio darbo akstinas buvo pedagoginė, bibliotekinė ir visuomeninė veikla", o tarp jos ir mokslo darbo buvusi nuolatinė koreliacija". Paskutiniame 1998 m. interviu L. Vladimirovas teigė, kad jo mokslinei veiklai būdingas...daugiatemiškumas (šimtui darbų šimtas temų)". Aš, - sakė L. Vladimirovas, - nepriklausau tokiems mokslininkams, kurie skiria visą savo tiriamąjį darbą vienai problemai, išnagrinėdami ją iki panagių" (Prisiminimai, 1990). Čia pažymėti L. Vladimirovo mokslinio darbo ypatumai išsryškėja ką tik pasirodžiusioje jo Raštų knygoje, į kurią sudėta svarbi palikimo dalis. { šį leidinį atrinkti L. Vladimirovo tyrinėjimai (knygos ir straipsniai), išlaikę istorinį ir dabartinį aktualumą, turintys mokslinės vertės. Pirmiausia pažymėtini mokslininko darbai, susiję su Lietuvos knygos, bibliotekų, bibliofilijos istorija, pavyzdžiui, 400 metų kultūros, švietimo ir mokslo tarnyboje" - studija apie Vilniaus universiteto biblioteką, Vienuolynų ir bažnyčių bibliotekos Lietuvoje (iki 1800 m.)", Knygos prekybos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII amžiuje metmenys", Lietuvos bibliofilija XIX amžiuje", Lietuviška protestantų knyga Lietuvos ir pasaulio bibliotekose" ir kt. Juose apžvelgiami ir analizuojami arba visai netirti, arba mažai tirti mūsų krašto kultūros praeities klausimai. Apie kai kuriuos reiškinius mokslininkas tarė pirmąjį žodį mūsų istoriografijoje, apie kitus rašė išsamiau, remdamasis naujais šaltiniais, dažniausia archyvine medžiaga. Istorija L. Vladimirovas pradėjo domėtis dar paauglystėje: jis gilinosi į savo giminės, ypač motinos šeimos - Žemaitijos bajorų Daujotu - istoriją. Jau tada, jo žodžiais, aš ėmiau ryti viską, ką galėjau surasti apie Lietuvos praeitį iš grožinės ir mokslinės literatūros" (Raguotienė, 1972). Istoriją L. Vladimirovas siekė pažinti iki gyvenimo pabaigos. Jo paskutinysis darbas buvo 1998 m. parašyta plati veikalo Lietuviškoji knyga. Istorijos metmenys" recenzija, įdėta į Raštų leidinį. 18

7 Kaip knygos, pirmiausia lietuviškos, istoriką L. Vladimirovąugdė nacionalinės tradicijos, ypač V. Biržiškos knygotyros darbai. Jis buvo atidžiai susipažinęs su rusų, taip pat Vakarų Europos kraštų knygotyros literatūra ir šaltiniais. L. Vladimirovo Raštuose pateikiama ir straipsnių autoriaus gyvento laikotarpio svarbiomis knygos ar bibliotekų temomis: Biblioteka 2000 metais", Mūsų specialybės genezė" - apie bibliotekininkystės specialybės įsteigimą ir kūrimąsi Vilniaus universitete ir kt. Už L. Vladimirovo Raštų knygos ribų liko ir kitų svarbių darbų, pavyzdžiui, studija Lietuviškos knygos raidos bruožai ( m.), taip pat straipsniai apie bibliotekininkystės aukštojo mokslo ir profesijos problemas, futurologinio pobūdžio dalykai, recenzijos apie knygotyros, bibliotekininkystės veikalus, autobiografinės apybraižos, atsiminimai, kelionių įspūdžiai, interviu, kitų žanrų rašiniai. Mat L. Vladimirovas nebuvo mokslininkas, paniręs vien į istoriją. Jam rūpėjo įvairiausi - dideli ir iš pirmojo žvilgsnio, regis, ne tokie reikšmingi - gyvenamojo meto knygos, bibliotekų, apskritai kultūros reiškiniai ir problemos. Susidūręs su jomis, L. Vladimirovas imdavosi ir publicisto plunksnos. Mokslinei profesoriaus veiklai dera priskirti vadovavimą disertacijoms (jų apginta trylika) ir studentų diplominiams darbams. Jis buvo daugelio mokslinių leidinių redaktorius ar jų redaktorių kolegijų narys. Paminėsime tokius leidinius kaip Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai" (nuo 1961 m.), Knygotyra" (nuo 1970 m.), Lietuvos TSR bibliografija, kurių vyr. redaktoriaus ar redaktorių kolegijos nario pareigas ėjo keliasdešimt metų. Profesorius buvo ir Maskvoje veikusių knygotyros tarybų narys. L. Vladimirovo moksliniai ir kiti darbai daugiausia rašyti sovietmečiu, todėl turi to laiko metodologinių, taip pat ideologinės bei politinės konjunktūros žymių. Išliekamosios vertės jo veikalai neabejotinai domina pirmiausia bibliotekininkystės ir knygotyros specialistus, kultūros istorikus, taip pat tuos, kuriems rūpi lietuvių kultūros ir švietimo istorija. Jie padeda humanitarinėms jaunimo studijoms. L. Vladimirovo rašytinis palikimas skatina ir tolesnę bibliotekininkystės bei knygotyros mokslų plėtotę Lietuvoje. Dideli yra L. Vladimirovo, mokslininko ir pedagogo, nuveikti darbai ir nuopelnai. Lygiai patrauklūs jo prigimtiniai ir per išsiauklėjimą bei išsimokslinimą įgytieji bruožai. Profesorius mėgo būti su žmonėmis ir žmonėse, tarpusavio santykiuose būdavo taktiškas ir pagarbus, tolerantiškas skirtingai nuomonei. Iškilus rūpesčiui, sunkią valandą stengdavosi kiek įmanydamas padėti, o prireikus ir rizikuoti. Daug kas esame patyrę profesoriaus širdies gerumą, sielos jautrumą, paramą ir kaip mokslininko, ir kaip vadovo. Už tai sovietmečiu valdžios sluoksniuose buvo pravardžiuojamas tada smerkiamu žodžiu liberalas". Jeigu jau reikėtų trumpai išreikšti pagrindinį L. Vladimirovo asmenybės bruožą tai, autorės manymu, būtų tikėjimas ir pasitikėjimas žmogumi. Šalia L. Vladimirovo, man regis, ir kiti žmonės darėsi geresni, tauresni, darbštesni ir pareigingesni. Mat jis buvo ir labai visuomeniškos prigimties bei pareigos žmogus. Nors ir turėdamas, regis, neatidėliotinų darbų, profesorius neatsisakydavo nuvykti į kokią rajono ar net kaimo biblioteką susitikti su kolegomis, pasikalbėti, padiskutuoti. L. Vladimirovui gyvenime ir darbe nebuvo smulkaus ar nesvarbaus dalyko. Prisimenu, su kokia energija ir atkaklumu m. jis gynė vaikų bibliotekų pertvarkymus" nuo tuolaikinių biurokratų ir nekompetentingų valdininkų. Ir apgynė... Mokslininkas jaukiai jausdavosi draugiškoje kompanijoje, pašmaikštaudavo, gyvai bendraudavo. Su buvusių Knygų rūmų darbuoto- 19

8 jais ne kartą keliavo po Karpatus ir kitas vietoves. Pažinojusius L. Vladimirovą žavėjo jo erudicija. Jis galėjo valandomis deklamuoti Homero Odisėją" ir kitų, ypač senovės, poetų eiles, gebėjo čia pat ant popierinės servetėlės sueiliuoti kokį ditirambą patikusiai damai. Norėdamas atsipūsti nuo rūpesčių, įtemptų darbų, L. Vladimirovas skaitydavo detektyvus, jo vadinamos kriminalinės literatūros" romanus, kurių apsčiai buvo sukaupęs savo bibliotekoje; šia lektūra buvo užkrėtęs" jaunąsias koleges. Kol leido sveikata, profesorius sportuodavo ir turbūt nebuvo praleidęs nė vienų futbolo rungtynių Vilniuje, kai žaisdavo Lietuvos rinktinė ar tų laikų garsios futbolo komandos... Kad ir lijo ar snigo, kepino kaitra ar graibė šaltis. O rytojaus dieną katedroje su mumis, nieko neišmanančiomis apie šį sportą, dalydavosi įspūdžiais ir mokydavo" futbolo subtilybių. Tikras vyras, - sakė jis, - turi mėgti futbolą ir juo domėtis. Krepšinio profesorius nemėgo. Senovės Rytų išmintis sako, kad laimingas tas žmogus, kuris turi mokinių, tęsiančiųjo darbus. L. Vladimirovo auklėtiniai yra keli tūkstančiai įvairaus profilio bibliotekininkų, informacijos tarnybų darbuotojų. Jis išugdė dešimtis tų sričių mokslininkų. Daugelis buvusių ir dabartinių Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojų - taip pat jo mokiniai. LITERATŪRA L VLADIMIROVAS, L. Šešeri metai Niujorke JTO tarnyboje. Tarp knygų. 1993, Nr. 10, p VLADIMIROVAS, L. Šešeri metai Niujorke JTO tarnyboje. Tarp knygų. 1993, Nr. 4, p VLADIMIROVAS, L. 10 dienų Anglijoje. Bibliotekų darbas. 1972, Nr. 6, p ; Nr. 7, p VLADIMIROVAS, L. Anglijos bibliotekose. Bibliotekų darbas. 1977, Nr. 1, p ; Nr. 3, p VLADIMIROVAS, L. Pažintis su Nigerijos bibliotekomis. Bibliotekų darbas. 1977, Nr. 11, p ; Nr. 12, p ir kt. 6. VLADIMIROVAS, L. Kaip aš tapau knygininku. Lietuvos pionierius. 1971, bal VLADIMIROVAS, L. Vaclovas Biržiška mano prisiminimuose. Tarp knygų. 1992, Nr. 2, p VLADIMIROVAS, L. Vaclovas Biržiška Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos direktorius. Tarp knygų. 1993, Nr. 3, p VLADIMIROVAS, L. Mūsų specialybės genezė. Bibliotekų darbas. 1979, Nr. 3, p VLADIMIROVAS, L. Kaip man teko ieškoti senų leidinių. Šviesa (Niujorkas). 1967, Nr. 1, p VLADIMIROVAS, L. Iš bibliotekininko prisiminimų. Mokslas ir gyvenimas. 1982, Nr. 2, p Prisiminimai. Iš Bibliotekininkystės studijos Vilniaus universitete. Vilnius, 1990, p RAGUOTIENĖ, G. Pašaukimas visam gyvenimui. Bibliotekų darbas. 1972, Nr. 3, p LEVAS VLADIMIROVAS: LIFE AND WORKS Genovaitė Raguotienė Summary Levas Vladimirovas ( ) was a prominent book researcher and librarian, a teacher, and a scientist of Lithuania. He was the first one of former Soviet Lithuania and Soviet Union librarians to be elected to high standing international positions and was active in international organisations.an outstanding event in L. Vladimirovas' life was his appointment as a head of the United Nations Organization 20

9 Dag Hammarskjold Library on July 1, He stayed in the position for two periods till 1970 and made important changes that were recognised by the UN Secretary General U. Tan who praised L. Vladimirovas' competence, mastery and inventiveness. Vladimirovas worked devotedly in international organisations, like IFLA (International Federation of Library Associations and Institutions). In 1970 he was elected a secretary for the IFLA Library education section, since 1973 he became a chairman of this section. As a representative of the UN and IFLA L. Vladimirovas visited many libraries in different countries. He knew the libraries of the United States very Well and in some African countries he helped to establish and manage university and other types of libraries. L. Vladimirovas had started his way to the international recognition since 1948 when he was appointed the director of the Vilnius University library. He maintained this position for 16 years ( ). Among the others a major achievement was the return of old library books and the first Lithuanian book - catechism by Martynas Mažvydas published in L. Vladimirovas is one of the founders and leaders of the higher library education in Lithuania from In he was the first head of the Library Science Department; in headed the Department of Library and Scientific Information, in the Department of Scientific Information. The pedagogical, library, and public activity was the main impulse for L. Vladimirovas' research. His written heritage includes over 400 bibliographic entries. Among the main works are: History of the book" (published in 1979, and in 1988 in Russian); studies of the activities of Franciskus Skorina (the first printer in Great Duchy of Lithuania) (1992) and Ivan Fiodorov, history of the Vilnius University library (1983). The most significant research articles are collected into a separate volume On books and libraries"; the majority of the published heritage is recorded in a revised personal bibliography. (teikta 2001 m. gruodžio mėn. 21