Zenono Slaviūno sutartinių tyrimų tąsa ir sklaida. The Continuation and Development of Zenonas Slaviūnas Studies of the Sutartinės

Transcription

1 Zenono Slaviūno sutartinių tyrimų tąsa ir sklaida Lietuvos muzikos ir teatro akademija Gedimino pr. 42, LT 2600 The Continuation and Development of Zenonas Slaviūnas Studies of the Sutartinės Santrauka Straipsnio tyrimų objektas vieno žymiausių sutartinių tyrėjų Z. Slaviūno idėjų tąsa ir plėtra jaunesnės kartos įvairių sričių mokslininkų darbuose. Tikslas: trumpai apžvelgti jo iškeltą sutartinių tyrimo problematiką, parodyti lietuvių etnomuzikologų požiūrio į sutartines kaitą, aptarti šiuolaikines sutartinių tyrimų kryptis Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbuose, atkreipiant dėmesį į tai, kad sutartinės įtrauktos į šiuolaikines pasaulio daugiabalsiškumo studijas. Naudojami aprašomasis, lyginamasis, istorinis tipologinis metodai. Daroma išvada, jog sutartinės šiandien laikytinos vienu svarbiausiu lietuvių etnomuzikologų, etnologų tyrinėjimų ir diskusijų objektu (šiek tiek atsilieka filologiniai jų tyrinėjimai). Jos aktualios ne tik mokslinėje, bet ir kultūrinėje erdvėje sutartinės kasmet skamba tarptautiniame folkloro festivalyje Skamba skamba kankliai (rengiami specialūs sutartinių vakarai), organizuojamos sutartinių giedojimo stovyklos, kursai, leidžiami jų giedojimo pradžiamoksliai. Esminiai žodžiai: daugiabalsiškumas, interjekcinės keturinės, skiemeninė notacija, ritmo formulės, susimušimas, susidaužimas, Schwebungsdiaphonie, refreninės dainos. An object of the studies of this article is a continuation and development of Zenonas Slaviūnas ideas by scientists of younger generation representing various fields of activities. The aim is to review briefly the problematics of sutartinės studies, raised by Z. Slaviūnas, to show the changes in the Lithuanian ethnomusicologists opinion about sutartinės, to discuss contemporary branches of sutartinės studies observed in the works of the Lithuanian and foreign scientists as well as to draw attention to the fact that sutartinės are included into the contemporary studies of the world multipart music. Descriptive, comparative and historical-typological methods have been used. A conclusion has been drawn that sutartinės should be considered today as one of the Summary most important objects of studies and discussions of the Lithuanian ethnomusicologists and ethnologists (philological studies of sutartinės hang back somewhat). Sutartinės are actual both in scientific and in cultural space they sound yearly in the international folklore festival Skamba, skamba kankliai (special evenings of sutartinės are held during it), people are thought to sing sutartinės in the camps and courses devoted to this purpose, ABC books that provide guidance how to sing sutartinės are published. Key words: polyphony, vocal multipart music, interjection keturinės foursomes, syllabic notation, rhythmic formulas, striking, thrashing, Schwebungsdiaphonie, refrain songs. 13

2 Zenono Slaviūno sutartinių tyrimų tąsa ir sklaida The Continuation and Development of Zenonas Slaviūnas Studies of the Sutartinės Zenono Slaviūno sutartinių tyrinėjimai Sutartinių Kolumbas 1 taip žurnalistas Bernardas Šaknys yra pavadinęs savo straipsnį apie profesorių Zenoną Slaviūną (Šaknys, 1988, 558). Šis garbingas simbolinis vardas jam suteiktas pelnytai (nors tikraisiais sutartinių atradėjais, ko gero, turėtume laikyti kanauninką Adolfą Sabaliauską ir suomių profesorių Aukustą Robertą Niemį, jau XX amžiaus pradžioje išleidusius sutartinių tyrinėjimo istorijai itin svarbius veikalus: Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje (Helsinkis (Ryga), 1911) ir Lietuvių dainų ir giesmių gaidos (Imprimerie de la Société Littéraire de Finlande), Helsinkis, 1916). Zenonui Slavinskui-Slaviūnui ( ) priklauso bene didžiausi nuopelnai sutartinių tyrinėjimo ir propagavimo srityje. Fundamentaliausias jo darbas trijų tomų rinkinys Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos (SlS I III), kuriame paskelbti visi iki tol nežinomi rankraščiai, taip pat prieškariniai įrašai fonografo plokštelėse bei anksčiau įvairiuose leidiniuose spausdinti pavyzdžiai. Įvadiniuose straipsniuose detaliai išnagrinėti dainavimo būdai, atskleistas sutartinių ryšys su apeigomis, darbu ir šokiu. Šis leidinys, jau tapęs bibliografine retenybe, iki šiol neprarado savo didžiulės vertės. Juo remiasi ne tik jaunoji folkloro tyrėjų karta, bet ir gausus sutartinių atlikėjų, kompozitorių būrys. Prieš pradedant kalbėti apie vėlesnius sutartinių tyrimus, negalima nepaminėti ir kitų ne mažiau reikšmingų Z. Slaviūno darbų. Svarbi ir vertinga, ypač pažintine prasme, yra Z. Slaviūno knyga rusų kalba Сутартинес. Многоголосные песни литовского народа (Славюнас, 1972), papildyta naujausiais jo tyrimų duomenimis (šios knygos dėka sutartinės tapo žinomos ne tik tuometinėje Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos ribų, ypač Rytų Europos šalyse). Įvairios sutartinių problemos analizuotos atskiruose Z. Slaviūno straipsniuose. Kiekvienas jų nedidelė, tačiau išsami studija: Sutartinių daugiabalsiškumo tipai ir jų chronologijos problema (1969), Sutartinių šokiai, jų amžiaus ir panaudojimo problema (1971), Polifoninių sutartinių geografinio paplitimo problema (1974), Apie sutartinių ritminį savitumą pastarasis paskelbtas praėjus gerokai laiko po autoriaus mirties (1992), ir kt. Daugelis jo straipsnių pasižymi tokia griežta ir logiška argumentacija, jog tampa savotiškomis aksiomomis vėlesniems sutartinių tyrinėtojams (Z. Slaviūno pastebėjimais savo tyrimuose remiasi ir straipsnio 1 Anot B. Šaknio, sutartinių Kolumbu kažkas pavadinęs Z. Slaviūną per jo kandidatinės disertacijos gynimą. autorė, papildydama juos naujais ekspedicijų duomenimis, savo ilgamete praktine patirtimi bei užsienio mokslininkų įžvalgomis). Bene visi minėti Z. Slaviūno kadaise nuodugniai tirti sutartinių kilmės, amžiaus, paplitimo, savitumo, analogijų su kitomis pasaulio tautų tradicijomis, choreografijos ypatumų etc. klausimai ir šiandien tebėra aktualūs. Tai rodo naujausi etnomuzikologų ir etnologų darbai. Sutartinių kilmės ir amžiaus problema Viena amžinų sutartinių mįslių jų kilmė ir amžius. Z. Slaviūnas šia tema yra rašęs ne kartą. Anot jo, etnografinės paralelės ir archeologiniai duomenys rodo, kad šie daugiabalsumo tipai būdingi a n k s t y - v o s v i s u o m e n ė s i š s i v y s t y m o s t a d i j o s m u z i k a i. Žymus senųjų daugiabalsumo formų tyrinėtojas Marijus Šneideris laiške šių eilučių autoriui daro prielaidą, kad sekundinių sąskambių sutartinės p r i k l a u s o m e d ž i o k l i n ė s k u l t ū r o s e p o - c h a i, t. y. p r i e š i s t o r i n i a m p e r i o d u i. [...] Senojo Egipto muzikos tyrinėtojas H. Hikmanas, pasiremdamas archeologine medžiaga, įrodinėja, kad heterofonija, burdoninio pavidalo daugiabalsumas senajame Egipte buvę praktikuojami jau III tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Vakarų Europos muzikologas V. Viora elementariąsias daugiabalsumo formas responsorines dainas, paralelizmą ir kanoną taip pat priskiria ikiistoriniams laikams (Slaviūnas, 2006, 215). [Čia ir toliau išskirta mano D. R.-V.]. Z. Slaviūnas, pasiremdamas minėtų ir kitų žymių užsienio tyrinėtojų įžvalgomis, sutartinių chronologijos klausimą sprendė gana drąsiai. Antai anksčiau nepublikuotame tekste apie sutartines randame parašyta: Paralelizmas (muzikinis) siejamas su egzogamine matriarchaline žemdirbių grupe (kultūra); o sekundinis paralelizmas kultūristoriškai su pradine piemenų kultūra. Sugretinę šiuos ciklus su genealoginėmis etnologijos ir archeologijos paralelėmis, pastebime, jog senajai medžiotojų kultūrai priskiriamos trejinės prilygsta senesniajam akmens amžiaus laikotarpiui (senajam paleolitui bei prolitui). Senajai žemdirbių kultūrai priskiriamos paralelizmo formos sutartinės prilygsta neolitui viduriniam akmens amžiui (Slaviūnas, 2006, 276). Šiuo metu, etnomuzikologijos mokslui daug pažengus į priekį, kai kurie Z. Slaviūno ir jo cituotų tyrinėtojų teiginiai kelia šiokių tokių abejonių (pavyzdžiui, trejinių, kurias pats Z. Slaviūnas laikė jaunesnėmis nei interjekcinės keturinės, priskyrimas senajam paleolitui ir kt.). Atrodo, kad kai kurios 14

3 vokalinės sutartinės Z. Slaviūno pirmapradėmis vadintos ne visiškai pagrįstai. Antai, kalbėdamas apie interjekcines, jo manymu, pirmaprades sutartines, jis teigė: tokią pirmapradę poeziją įvairūs tyrinėtojai priskiria a k m e n s a m ž i u i (Slaviūnas, 2006, 216). Anot Z. Slaviūno, pačiose pirmapradėse sutartinėse abu komponentai muzikiniai ir tekstiniai dar tebėra užuomazginėje stadijoje. Abiejų sutartinės dainuotojų tekstas sudarytas iš interjekcinių priedainių, neturinčių semantinės prasmės: I b. dainuoja visą laiką Tūtoj sadūto, II b. Sadūto tūtoj [...] (Slaviūnas, 2006, 278). Tyrinėtojo manymu, tai ne atsitiktinės refreno nuotrupos, o visas dainos tekstas, kuris kartojamas tiek, kiek patinka (Ten pat). Tuo tarpu kito sutartinių žinovo Stasio Paliulio 2 manymu, šios trumposios sutartinės (susidedančios vien iš priegiesmių), bent jau kai kurios iš jų, ne visos užrašytos. Tatai tarsi sutartinių nuotrupos, greičiausiai sutartinių pradžios. Giesmininkas, matyt, daugiau nebemokėjo ir rinkėjas nebeužrašė (Paliulis, 2002, 137). Ši S. Paliulio mintis tarsi pratęsiama ir neakivaizdžiai patvirtinama daugelyje kitų jo darbų (visas jo kūrybinis palikimas paskelbtas tik 2002 metais). Galima manyti, kad minėti interjekciniai priedainiai dainininkų atmintyje užsiliko ilgiau nei visas sutartinės tekstas todėl, kad būtent jie buvo tos nekintančios formulės, pagal kurias sutartinių giedotojai ir pūtėjai įsimindavo atskirų partijų melodijas. Antai skudučių skiemeninėje notacijoje, kaip teigė S. Paliulis, kai kurios iš ritmo formulių galėjo būti skiemenuojamos dvejopai, pavyzdžiui, Likalaukių skudučiavimo tradicijoje: ū-tu-tu-tut arba griebk a- pa-čion (Paliulis, 2002, 174). Svarbiausia pūtikams, matyt, buvo ne tiek konkretūs atskirų skudučių partijų žodžiai, kiek tam tikras (griežtai apibrėžtas) kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų skaičius. Svarbus ir S. Paliulio aprašytas epizodas, kaip Kadarų kaimo senolis, sutartinių žinovas Krisius Dagys, užtraukęs sutartinę Tu, sese, tu, sese, tu, jaunuolyta, tuoj pat su šypsena pagiedojo tomis pačiomis melodijomis ir šios sutartinės obscenišką variantą Tūpk, sese, tūpk, sese... (kaip matome, pasikeitus sutartinės turiniui, žodžių ritmas išlieka nepakitęs). K. Dagys pasakojo, kad taip kartais berniokai pašidydavo mergiotes, tą sutartinę giedančias (Paliulis, 2002, 212) 3. Taigi grįžtant prie Z. Slaviūno išskirtų 2 S. Paliulis ( ) gyveno ir dirbo beveik tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir Z. Slaviūnas. 3 Beje, XX a. pabaigoje XXI a. pradžioje mūsų rengiamų folkloro ekspedicijų metu senieji muzikantai, griežiantys smuiku, armonika ar kokiu nors kitu muzikos instrumentu, pasakojo, kad įvairių valsų, polkų ir kt. šokių melodijas geriau įsimindavo, pridėję joms tam tikrus žodžius, tarkime, Mazurkpolkės melodiją dainuodavo įvairiai: Per miestą, per bruką parveda buliuką ; Atbėga Lampickis, pirmapradžių sutartinių, sudarytų, jo manymu, vien iš interjekcijų, galima beveik neabejojant teigti, kad jos (panašiai, kaip ir vėlesnėje muzikavimo tradicijoje) tėra žodinės (skiemeninės) formulės, reikalingos dviems skirtingoms balso (instrumento) partijoms įsiminti. Šį teiginį galima būtų pagrįsti paties Z. Slaviūno cituotos sutartinės Sadūto tūtoj pavyzdžiais. Kai kurie šios sutartinės variantai (SlS III 1618, 1619, 1682 ir kt.) užrašyti kaip interjekciniai (t.y. tik vieno posmo), tačiau esama ir išplėtoto sutartinės varianto (SlS III 1442), prasidedančio tais pačiais garsažodžiais: Sadūto tūto, / Sadūto tūto. / Sadu, sadu tūto, / Sadūto tūto. / Atjoja joja / Raitų pulkelis. / Sadu, sadu tūto, / Sadūto tūto... (Rinkinys). Tūto sadūto, / Tūto sadūto, / Tūto sadūto, / Tūto sadūto. / Tūto sadūto, / Tūto sadūto, / Tūto sadūto, / Tūto sadūto... (Pritarinys). Pastarasis variantas, manytume, paneigia nuomonę apie trumpųjų tos pačios sutartinės variantų pirmapradiškumą (taigi ir apie ypatingą šios bei kitų panašių sutartinių senumą). Beje, viena šių dienų lietuvių etnomuzikologių skudučių tyrinėtoja Rūta Žarskienė (Šimonytė- Žarskienė) skudučius ir jų repertuarą (vokalines ir instrumentines sutartines) taip pat kildina iš labai ankstyvo laikotarpio. Ne vieno tyrinėtojo pastebėtą ryšį tarp skudučių muzikos ir paukščių balsų R. Žarskienė monografijoje Skudučiavimas Šiaurės rytų Europoje (2003) išplėtojo iki solidžios totemizmo temos. Skudučiavimas, remiantis genetiškai ir tipologiškai giminingomis pūtimo daugiavamzdėmis dūdelėmis tradicijomis, minėtos autorės interpretuotas kaip toteminė (paukščių?) kaukė. Etnomuzikologė teigė, kad įvairių tautų dūdelių pavadinimai kartu galėję reikšti ir kokio nors paukščio pavadinimą (arba jo skleidžiamus garsus): pavyzdžiui, dūdelė ir paukštis dudutis / tututis; rusų daugiavamzdės dūdelės kuviklės, kugiklės ir *kuvi- (šios šaknies žodžiai paprastai reiškia pelėdos riksmą arba kiaulės kriuksėjimą) ir pan. R. Žarskienės pastebėjimu, kaip ir dūda / dūdelė, taip ir pilli / piolian turi daug analogijų ne tik finų-ugrų, bet ir slavų, baltų, germanų, graikų, senovės indų ir tiurkų kalbose (Žarskienė, 2003, 117). Tai, pasak autorės, rodo itin seną paukščių vardų, jų viliojimo signalų, kartu ir daugiavamzdžių dūdelių vardų kilmę. Kiti archajišką skudučiavimo tradiciją rodantys reliktai skudučių ir paukščių giedojimo apibūdinimo panašumai, skudučiuojamų skiemenų sąsajos su paukščių (ir kitų gyvūnų) balsų mėgdžiojimu. Taigi R. Žarskienė, nuodugniai išgvildenusi skudučių kilmę (atskleidusi jų ryšį su gamta, ypač su nuplyšęs, nudryskęs, Atbėga vaikinas per lauką tekinas ir pan. (Muzikantai pasakojo, kad tik tiek žodžių jiems ir pakakdavo). 15

4 Zenono Slaviūno sutartinių tyrimų tąsa ir sklaida The Continuation and Development of Zenonas Slaviūnas Studies of the Sutartinės paukščiais), dalį skudučiuojamo repertuaro įvardijo kaip gamtos garsus mėgdžiojančius kūrinėlius. Manytume, kad lietuvių skudučių kūriniai vis dėlto yra gerokai nutolę nuo elementaraus gamtos mėgdžiojimo (ir vargu ar gali būti lygintini su kitų tautų mėgdžiojamaisiais kūriniais). Skudučiuojami kūriniai tai darni įvairių ritmo formulių, tarpusavyje besipinančių, papildančių viena kitą, sistema, rodanti ilgalaikio gludinimo žymes (perėjimą iš Gamtos į Kultūrą), priklausomybę ritualinės muzikos sričiai 4, o ne pirmapradį (gamtinį) muzikavimą, būdingą ankstyvosioms (pavyzdžiui, medžiotojų kultūros) epochoms. Pastaruoju metu sparčiai pagausėjus etnomuzikologinėms studijoms (ir ypač garso įrašams, t.y. kompaktinėms plokštelėms su išsamiais etnomuzikologiniais komentarais 5 ), kuriose analizuojamos primityvių tautų įvairių Sibiro tautelių, Australijos aborigenų, Kanados eskimų-inuitų etc. muzikinės tradicijos 6, galime pagrįstai kalbėti apie itin ryškius įvairių kultūrinių epochų skirtumus, visiškai kitokią jų garso išgavimo būdo, dermės ir kitų komponentų sampratą. Sutartinių savitumas Dar vienas klausimas, nuolat nedavęs ramybės Z. Slaviūnui, sutartinių savitumas: Sutartinės, būdamos išplitusios tik apibrėžtame plote ir sudarydamos a t s k i r ą, sakyčiau, u ž d a r ą d a i n ų s r i t į, dėl šio savitumo iškelia daug įdomių problemų. Pvz., kodėl šio tipo daugiabalsumas susidarė rytų aukštaičiuose, o ne kur kitur? Kodėl tiktai šioj 4 Plg. su kitų tautų instrumentinės ir vokalinės polifonijos tradicijomis (žr.: Central African Republic. Banda Polyphony, Musices and musicens of the World, compiled by Simha Arom; D 8043 [CD]; Elscheková A., Traditionelle afrikanische Mehrstimmigkeit, Musikkulturen in Afrika, Herausgegeben von Erich Stockmann, Berlin: Verlag Neue Musik, 1987, s ; Ethiopia. Polyphony of the Dorze, Le Chant du Monde, general editor Hugo Zemp; CNR /1994 by C.N.R.S. and Musée de l Homme; Kimberlin C.T., The Music of Ethiopia, Music of Many Cultures, An Introduction, editor Elizabeth May, foreword by Mantle Hood, Berkeley Los Angeles London: University of California Press, 1983, p ; ir kt.). 5 Voices of the World. An Anthology of Vocal Expression, 1996 CNRS / Musée del Homme / Coordination: Hugo Zemp; General texts: Gilles Léothaud, Bernard Lortat-Jacob and Hugo Zemp. CD I III; ir kt. 6 Nattiez J.-J., Inuit Throat-Games and Siberian Throat Singing: A Comparative, Historical, and Semiological Approach, Ethnomusicology, Fall 1999, vol. 43, no. 3, p ; Traditional Recitation Forms of the Epic Chants [Report of the Tenth Congress, Ljubljana 1967, 1970], Studia Ethnomusicologica Eurasiatica II, Stockholm: Publications issued by the Royal Swedich Academy of Music, 1991, p ; Galina Sytchenko, Intonation in Shamanic Music, XX European Seminar in Ethnomusicology (ESEM). Abstracts, Venice, September 29 th October 3 rd, 2004, p. 2; ir kt. bendruomenėj, tuo tarpu kitose Lietuvos srityse to nepastebime? [...] (Salviūnas 2006, ). Galima spėti, kad Z. Slaviūno nuomonei apie visišką sutartinių atskirumą padarė įtakos dar 1938 metais profesorės Jadvygos Čiurlionytės pareikštos mintys apie išskirtinę sutartinių vietą lietuvių folklore: Muzikaliai ji neturinti giminės tai visiškai vienišas savotiškas fenomenas, kuriam mūsų gadynėj lemta žūti (Čiurlionytė, 1938, 271). Šiaip ar taip, mitas apie sutartinių išskirtinumą pastaruoju metu po truputį griaunamas. Prie to prisidėjo estų, latvių bei lietuvių etnomuzikologų naujausi lyginamieji refreninių dainų tyrimai. Antai estų mokslininkė Ingrida Rüütel, analizuodama įvairių Estijos regionų muzikinį folklorą, pastebėjo, kad refreninės dainos gyvuojančios tik tam tikroje šalies teritorijoje mokslininkės nuomone, tai neabejotinai baltų genčių palikimas (Рюйтель, 1994). Martinas Boiko lietuvių sutartines tyrė latvių bei estų refreninių dainų kontekste. Minėtų liaudies kūrybos pavyzdžių struktūros bendrumai analizuoti jo straipsniuose Stilių sąveika Baltijos liaudies muzikoje: sutartinių polifonija ir Rytų baltų refreninės dainos (Boiko, 1992a), Sutartinių pėdsakai Latvijoje (Бойко, 1992b) ir kt. Šios krypties tyrinėjimus M. Boiko pratęsė disertacijoje vokiečių kalba Die litauischen Sutartinės. Eine Studie zur Baltischen Volksmusik (Lietuvių sutartinės. Baltijos liaudies muzikos studija), praturtintoje vertingais muzikiniais pavyzdžiais bei dainavimo būdų paplitimo žemėlapiais (Boiko, 1996) 7. Austė Nakienė (Bareikytė-Nakienė), pasiremdama kaimyninių šalių etnomuzikologų tyrimais, savo straipsniuose Ritmo formulės tvermė lietuvių liaudies melodijose (1996), Lietuvių sutartinių ir vienbalsių dainų sandaros analogijos (1997) ir kt. plėtojo lietuvių, latvių bei estų refreninių dainų tyrimus, atskleisdama jų bendrumus su sutartinėmis. Disertacijoje Senasis lietuvių liaudies melodijų sluoksnis. Refreninės dainos ir sutartinės (2001) autorė į lietuvių liaudies dainų melodijas pažvelgė kaip į visumą, išskirdama joje tam tikras melodikos raidos pakopas. A. Nakienės nuomone, vienbalsės refreninės dainos ir sutartinės galėjo būti sukurtos tuo pačiu istoriniu laikotarpiu. Taigi trys minėti kaimyninių šalių etnomuzikologai, savo darbuose taikydami tipologinį, istorinį lyginamąjį, sinchroninį ir diachroninį metodus, taip pat vienas 7 Disertacijoje M. Boiko praturtino Z. Slaviūno sutartinių klasifikaciją. Atsižvelgdamas į polifonijos tipą, sutartines jis suskirstė į heterofonines ir polifonines, o atsižvelgdamas į derminę sandarą, į monomodalines (kurių balsai yra tos pačios dermės) ir polimodalines (kurių balsai yra skirtingų dermių). Pastarosios dar skirstomos į sudarytas iš bendrų tonų turinčių arba jų neturinčių garsaeilių. 16

5 kitą papildydami, sėkmingai pabandė atskleisti bendrą sutartinių (iki tol laikytų izoliuotomis) ir baltų refreninių dainų sandarą, analizuoti jų raidos galimybes. Metams bėgant šiek tiek pakito etnomuzikologų požiūris ir į sutartinių savitumą kitų tautų daugiabalsiškumo kontekste. Antai apie 1950 metus Z. Slaviūnas, atkakliai ieškojęs sutartinių analogijų kitose kultūrose, daug metų susirašinėjęs su įvairių šalių etnomuzikologais, buvo padaręs išvadą, kad griežtuoju kanonu, sekundiniais sąskambiais, sekundiniu paralelizmu (ypač Biržų, Ukmergės aps. vietovėse), simetrine forma, priedainių ir garsažodžių gausumu s u t a r t i n ė s s u d a r o a t s k i r ą s a l ą n e t i k t a i t a r p a r t i m e s n i ų i r t o l i - m e s n i ų k a i m y n ų, b e t i r t a r p d a u g e l i o k i t ų t a u t ų (Slaviūnas, 2006, 252). Be abejo, daugelis sutartinių savybių taip ir lieka unikalios, neturinčios analogų kitose kultūrose (beje, panašiai teigė ir slovakų muzikologė Alice Elscheková 1981 metais publikuotoje studijoje Vergleichende typologische Analysen der vokalen Mehrstimmigkeit in der Karpaten und auf dem Balkan (Karpatų ir Balkanų daugiabalsumo lyginamoji tipologinė analizė); tarp kitų tautų daugiabalsiškumo pavyzdžių išanalizavusi sekundinės polifonijos sutartinę Skamba skamba kankliai, ji priėjo išvadą, kad ši polifoninio daugiabalsumo rūšis neturi paralelių (Elscheková, 1981, 240); latvių kilmės muzikologas Karlas Brambatas straipsnyje The Vocal Drone in the Baltic Countries: Problems of Chronology and Provenance ( Vokalinis burdonas Baltijos šalyse: chronologijos ir kilmės problemos ) panašiai rašė, kad lietuvių sutartinės atstovauja [ ] vieningam polifoninam stiliui, todėl yra sunku atrasti kokį nors genetinį ar istorinį kontekstą (Brambats, 1983, 26). Vis dėlto lietuvių sutartinės ne tik pagal vieną iš esminių požymių dažnus sekundų sąskambius, bet ir pagal daugelį kitų ypatybių (siauros apimties melodiką, polifonijos formas, muzikinę estetiką) atitinka bendrus archajiško sekundinio daugiabalsumo kriterijus (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2003a). Daugiabalsumas aprėpia didžiules teritorijas Okeaniją (Melanezija, Admiraliteto salos, Matijo valstija ir kt.), Papua-Naująją Gvinėją, Nuristano provinciją Afganistane, Nepalą, Floro salą Indonezijoje, Viduržemio jūros pakrantes (Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija, Juodkalnija, aromunai Rumunijoje, Makedonija, Epyro ir Rodo salos Graikijoje, Kroatija, Bulgarija), Karpathos salą Egėjo jūroje, Kaukazą, Pietų Rusiją, Ukrainos ir Baltarusijos Polesę, Estiją (setu) ir kt. Sekundinis daugiabalsiškumas, svetimas Europos muzikos estetikos normoms, XX amžiaus pradžioje buvo įvardijamas kaip svetimai skambantis (fremklingend), atspindintis tokią žmonijos raidos pakopą, kurioje konsonansas dar nebuvo atrastas (Brandl, 1989, 52). Tačiau didžiulė jo paplitimo teritorija (be to, vis nauji sekundinio daugiabalsiškumo židinių arba nedidelių salelių atradimai bei tyrimai 8 ) rodo, kad tai nėra anomalija, bet dėsningas reiškinys. Austrų etnomuzikologas Geraldas Florianas Messneris ir vokiečių muzikologas Rudolfas Marija Brandlis, XX amžiaus pabaigoje pradėję tyrinėti sekundinį daugiabalsiškumą kaip plačiai paplitusį reiškinį, panaudojo specialų terminą die Schwebungs-Diaphonie 9 (apytiksliai būtų garso samplaikos diafonija ), tuo pabrėždami jo psichoakustinį pagrindą, bendražmogišką klausos universalumą (Messner, 1976; 1980; Brandl, 1989; 1992). Knygoje Die Schwebungsdiaphonie in Bistrica (Virpesių mūšos diafonija Bistricoje) F. Messneris sutartines gretino su kitais maksimalaus virpesių dažnumo tarp dviejų balsų pavyzdžiais iš Balkanų, Floro salos (Indonezija), Nuristano (Afganistanas), Naujosios Gvinėjos ir kitų šalių (jo knygoje tarp įvairių daugiabalsiškumo pavyzdžių kompiuterinių sonogramų yra pateikta ir vienos sutartinės sonograma Messner, 1980, 36). Beje, Schwebungsdiaphonie terminą, rašydama apie sutartines užsienio spaudoje (straipsnis Lithuanian Schwebungsdiaphonie and its South an East European Parallels), vartojo ir šios publikacijos autorė Daiva (Račiūnaitė)-Vyčinienė (2002). Autorė atkreipė dėmesį į dažnus sutartinių giesmininkių pasakymus, jog giedant sutartines balsai turi susidaužti, susimušti. (Z. Slaviūnui 1936 metais Taujėnų kaime yra tekę stebėti, kaip senutės, sutartinių dainuotojos, kaimo vyrams pučiant skudučius jais buvo pučiamos taujėniškių vokalinės sutartinės negalėjo atsigėrėti jų muzika, sakydamos: Ot gražu! Tai puikiai sumuša! Slaviūnas, 2006, 31). Pabandyta išsiaiškinti, ką galėtų reikšti šie iš pažiūros metų ekspedicijoje S. Baud-Bovy atrado Egėjo jūros Karpathos salos diafoniją, vėliau jis atkreipė dėmesį į originalų Šiaurės Epyro daugiabalsį dainavimą (Baud-Bovy, 1971); Doris ir Erichas Stockmannai metais atskleidė iki tol nežinotą albanų daugiabalsumą (Stockmann D., E., 1964; 1965); G. Messneris 1976 metais disertacijoje tyrinėjo panašias į bulgarų Papua-Naujosios Gvinėjos daugiabalses vokalines formas (Messner, 1976) ir t.t. (žr.: Richtman, 1981; Elscheková, 1981; Trærup, 1972; Muszkalska, 1999 ir kt.). 9 Schwebungsdiaphonie terminą, vėliau įsigalėjusį tarptautinėje etnomuzikologijoje, bene pirmasis pavartojo austrų muzikologas Geraldas Florianas Messneris 1976 metais apgintoje disertacijoje (Die Schwebungsdiaphonie in Bistrica ( Virpesių diafonija Bistricoje Messner, 1976). 17

6 Zenono Slaviūno sutartinių tyrimų tąsa ir sklaida The Continuation and Development of Zenonas Slaviūnas Studies of the Sutartinės antimuzikalūs terminai (beje, panašūs liaudies dainininkų posakiai žinomi ir Balkanuose 10, kur gyvuoja sutartinėms giminingas sekundinis daugiabalsumas). Autorei kėlė nuostabą tai, kad sutartinių giedotojų polinkis balsus sumušti yra neatskiriamas nuo siekimo gražiai sutarti 11 (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2003a, 136). D. Vyčinienės dėmesį jau anksčiau (Račiūnaitė- Vyčinienė 2000a; 2001; 2002) buvo patraukęs vienas įdomus dalykas sutartinių balsų sumušimo bei derėjimo gretinimas su varpais: balsai susidaužia kaip zvanai arba sutarant pašilėj, zvanku it varpai. Autorė atkreipė dėmesį į tai, kad labai panašūs daugiabalsio dainavimo, t.y. maksimalios balso energijos koncentracijos siaurame diapazone, apibūdinimai žinomi ir Viduržemio jūros pakrantėse: anot tenykščių liaudies dainininkų, jų dainavimas turi skambėti kaip varpai. Įvairūs tyrinėtojai (nepriklausomai vienas nuo kito) beveik identišką diafonijos estetinį vertinimą užfiksavo skirtingose vietovėse: Barbara Krader šį posakį girdėjusi 1956 metais Bosnijoje, Radmila Petrović Serbijoje (kao zvonca), G. Messneris Bulgarijoje, R. Brandlis Epyre (kaip kampanes). R. Brandlis manė, jog asociacijos su varpais dainininkams galėjusios kilti dėl panašių akustinių savybių matyt, senojo liejimo varpai apėmė tam tikrą garsų spektrą (Brandl, 1989, 59). Šio straipsnio autorė, atkreipusi dėmesį į analogiškus lietuvių sutartinių giedotojų posakius, apgailestavo, kad minėtiems tyrinėtojams lietuviškos analogijos nežinomos (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2003a, 139). Suvokdama, kad sekundinio daugiabalsiškumo, kaip tarptautinio reiškinio, fenomenui atskleisti būtini akustiniai tyrimai, straipsnio autorė apgailestavo, kad sutartinės, deja, kol kas nėra tirtos akustiniu požiūriu (užsienio etnomuzikologams, tyrusiems kitų šalių daugiabalses dainas, archyviniai sutartinių garso įrašai buvo nepasiekiami). Prieš keletą metų 10 Pavyzdžiui, bulgarų dainininkai, dainuodami sekundomis, siekia atviro, forsuoto balso, dažniausiai dainuoja atvira gerkle, bandydami kuo maksimaliau išryškinti sekundos disonansiškumą (Каранлыков, 1972, 181). Bosnijoje ir Hercegovinoje archajiškųjų gangų ekspresyvus dainavimas tampa vyrų ir moterų lyčių skirtybių ženklu (dėl to vyrai ir moterys niekada nedainuoja kartu). Vyriškumas čia dar specialiai sustiprinamas šiurkščiu vokalu, kuris pastaruoju metu neretai provokuojamas alkoholiu (vietinių moterų nuomonė apie tokį vyrų dainavimą labai pozityvi) (Petrović, 1995, 67). Panašus balsų sumušimas būdingas ir kitoms pasaulio tautoms. Dar XX amžiaus pirmoje pusėje etnomuzikologas K. Stumpfas yra rašęs, jog laukinių tautų muzikoje galima pastebėti tam tikrą potraukį aštriems sąskambiams, kurie susidaro, susimušant gretimiems tonams, skambant paralelėms sekundoms (Штумпф, 1926, 42). 11 Prisiminkime, kad žodis sutartinė (tarmėse sutarytė, sutartis, sutarinė, sutarytinė) kilęs iš veiksmažodžių sutarti, susitarti arba daiktavardžio sutartis (plg. sudaryti sutartį, sandėrį). autorė įkalbėjo muzikos akustikos specialistą Rytį Ambrazevičių imtis akustinių sutartinių tyrimų (drauge su juo buvo parengtas bendras pranešimas (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2005; Ambrazevičius, 2005b) Europos etnomuzikologų konferencijoje Druskininkuose 12 ). Archyvinių sutartinių, Z. Slaviūno užrašytų aisiais, akustinius tyrimus R. Ambrazevičius atliko rašydamas atskirus disertacijos Psichoakustiniai bei kognityviniai muzikinės darnos aspektai ir jų raiška lietuvių tradiciniame dainavime skyrius, juos apibendrino straipsniuose Sutartinių darna: psichoakustinis aspektas (2003) ir Scale in Sutartinės: Psychoacoustic Viewpoint (2005b). R. Ambrazevičius priėjo išvadą, kad sutartinių sekundos intonavimo zona plati apytiksliai nuo pustonio iki pusantro tono (mažosios tercijos), homogeniška, t.y. vertikalios sąskambio sekundos nediferencijuojamos, kaip ir horizontalios vienos partijos tercijos. Vidutinė sekunda lygi 1, 78 temperuoto pustonio (Ambrazevičius, 2003, 127). Įdomu tai, kad pirmieji sutartinių akustiniai tyrimai patvirtino kai kuriuos sutartinių žinovo A. Sabaliausko pastebėjimus ( mano paties skudučiai (5) tarp savęs taria, o lyginant su fisharmonija, neatsako aniems intervalams [ ]. Tame penkiastygyje e-f yra žymiai didis 13 Sabaliauskas (Žalia Rūta), 1904, 26) bei straipsnio autorės nuojautas, kilusias sutartinių atlikimo su įvairiomis giedotojų grupėmis 14 metu ( pastebėjau, kad giesmininkių balsai tarpusavyje susidaužia tuomet, kai mažiausias intervalas tarp jų būna šiek tiek didesnis už mažąją sekundą (nors gaidose pažymėta m. 2). Tikslus (europietiškai muzikalus ) mažosios sekundos intervalo intonavimas nesukelia trokštamo sumušimo efekto, be to, mažajai sekundai nuolat gresia pavojus pavirsti primos intervalu (t.y. abiems balsams sueiti į unisoną). [...] Taigi giedant sutartines dviejõs, trijõs ar keturiõs, mums įprasti intervalai tarsi iškraipomi: kai kurie jų praplečiami, savotiškai pratempiami, kiti atvirkščiai siaurinami Račiūnaitė-Vyčinienė, 2003a, 137). R. Ambrazevičiaus manymu, savita sutartinių psichoakustika ateityje turėtų sulaukti didesnio dėmesio (Ambrazevičius, 2003, 132). Akustiniai 12 Articulation of Sutartinės: Viewpoints of Insider, Outsider and Acoustician. Tarptautinė 18-ta Europos etnomuzikologų konferencija, Druskininkai, rugsėjo 28 d. 13 Tą patį reiškinį A. Sabaliauskas yra pastebėjęs ir penkiastygių kanklių derinime: Kiek aš iš kanklininko Jurgio Lapienės iš Krikščių, Papilio par., patyriau, tas penkiastygis bus re-mi-fasol-la, nors tas pustonis mi-fa nėra taip mažas kaip ant mūsų fortepijonų ir fisharmonijų, taip kad kartais galima manyti, jog ten visas (čielas) tonas (Sabaliauskas, 1911, 12). 14 Autorė jau per dvidešimt metų vadovauja sutartinių giedotojų grupei Trys keturiose. 18

7 tyrimai, manyčiau, turėtų atskleisti mums dar nežinomas sutartinių intonavimo bei artikuliavimo savybes, išryškinti unikalius arba universalius jų skambesio ypatumus. Universalius sekundinio daugiabalsiškumo bruožus straipsnio autorė pabandė išskirti ir kitose sutartinių paveldo srityse, pavyzdžiui, nuodugniai tirdama vieną iš savitų atlikimo būdų skundines dvejines straipsnyje Sutartinės dviejõs tarp kitų archajiškų dainavimo dviese būdų (Račiūnaitė- Vyčinienė, 2003b). Lietuvių sutartinių ir latvių burdoninių dainų liaudies terminijos ypatumus 15 bei daugiabalsiškumo formų raidos dėsningumus autorė nagrinėjo straipsnyje Beieškant lietuvių ir latvių daugiabalsių dainų bendrybės (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2004a). Iki šiol niekieno netyrinėti lietuvių burdoninių sutartinių bei dainų terminai (pavyzdžiui, ūžimas, tranavimas) leido kelti prielaidą apie nežemišką žemiausios partijos prigimtį, galbūt specifinę ( nežmogišką ) jos artikuliaciją latvių (ir kitų Europos tautų) daugiabalsėje dainavimo tradicijoje. Lietuvių ir latvių daugiabalsės dainos, analizuotos drauge, gerokai papildė vienos kitų prasmių lauką. Šis straipsnis parodė, kad būtini tolesni lietuvių-latvių folkloro tyrimai įvairiais lygmenimis. Autorė savo tyrimams dažnai pasitelkia istorinį tipologinį ir lyginamąjį metodus, leidžiančius naujai pažvelgti ir į netradicines sutartines, kurias Z. Slaviūnas buvo pavadinęs naujoviškomis. Straipsnyje Dviejų pradų vokalinio ir instrumentinio susipynimas sutartinėje Buvo dūda Vilniuj (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2000b) teigiama, kad nusakyti kolektyvinių sutartinių (autorės terminas) gimimo datą labai sudėtinga. Tyrinėtojos manymu, jos formavosi tradicinių sutartinių aktyvaus vartojimo, o ne nykimo laikotarpiu. Apie tai liudytų kai kuriuose kūriniuose gausiai vartojamos tradicinės skudučių (arba ragų) muzikos formulės, pasitaikantys sekundų sąskambiai (kaip ir tradicinėse sutartinėse, nereikalaujantys sprendimo), o svarbiausia ta pati cikliška forma (ostinato principas). Autorė atkreipė dėmesį į daugelio pavyzdžių itin ankstyvą intonavimo būdą skandavimą neapibrėžtame aukštyje. Pastarasis, jos manymu, atspindi ne tiek tam tikrų sutartinių ankstyvą kilmę, kiek šio reiškinio formavimosi ištakas arba tam tikrą terpę (visų pirma piemenų), kurioje tos sutartinės gyvavo. 15 Liaudiškos terminijos svarbą sutartinių ir kitų tautų daugiabalsiškumo tyrinėjimams autorė pirmą kartą išsamiai aptarė monografijoje (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2000(a)) bei straipsnyje Sutartinės dainininkų lūpose (Liaudies terminų reikšmės ir prasmės) (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2001). Sutartinės užsienio tyrėjų darbuose Sutartinės jau gana seniai ėmė dominti ne vien lietuvių tyrinėtojus. Deja, užsienyje jos ilgą laiką tebuvo tyrinėjamos tik fragmentiškai. Antai 1952 metais vokiečių muzikologas profesorius Walteris Wiora rinkinyje Europäischer Volksgesang (Europos liaudies dainos) įdėjo du pavyzdžius iš J. Čiurlionytės rinkinio (1938), priskirdamas juos (kartu su islandų kvintų bei portugalų trigarsių paralelizmo pavyzdžiais) senoms daugiabalsumo rūšims (Wiora, 1952, 7). Sutartines svetur išpopuliarino lietuvių tautosakininkas Jonas Balys, emigravęs į JAV. Jo plokštelės Lietuvių liaudies dainos Amerikoje 16 garso įrašais, komentarais bei sutartinės melodijos transkripcija pasinaudojo žymus vokiečių etnomuzikologas, lyginamosios muzikologijos mokyklos atstovas Curtas Sachsas metais pasirodžiusioje knygoje The Wellsprings of Music (Muzikos kilmė) greta neeuropietiškų kultūrų (Mikronezijos, Melanezijos ir kt.) paralelizmo pavyzdžių tyrinėtojas pateikė vieną J. Balio iššifruotą sutartinę (Sachs, 1965, 181). Lietuvių kanoninės dainos, kaip pastebėjo C. Sachsas, klausytojo dėmesį sutelkia į reguliarų temos pakartojimą, o ne vertikalų dux-comes skambesį, kurį mūsų harmoninis išsilavinimas paverčia tokiu svarbiu (Sachs, 1965, 185). Vokiečių kilmės švedų etnomuzikologas Ernstas Emsheimeris nedideliame straipsnyje Some Remarks on European Folk Polyphony ( Kai kurios pastabos apie Europos liaudies polifoniją ) glaustai pristatė sutartines, kaip originalų fenomeną (Emsheimer, 1966, 46). Vokiečių muzikologas, etnografas Werneris Danckertas knygoje Das Volkslied im Abendland (Liaudies daina vakarų šalyse) sutartinėmis iliustravo teiginį, kad ne kiekvienas daugiabalsiškumas paremtas konsonansais (Danckert, 1966, 66). Nikolajus Kaufmanas bulgarų kompozitorius, etnomuzikologas monografijoje Bâlgarskata mnogoglasna narodna pesen (Bulgarų daugiabalsės liaudies dainos) pastebėjo, kad sutartinės, nepaisant balsų vedimo skirtumų, artimos bulgarų šopų (Šopsko) srities dvibalsėms dainoms (Kaufman, 1968). Gana daug dėmesio, lyginant su minėtais užsienio muzikologais, sutartinėms yra paskyręs žydų kilmės rusų muzikologas Aleksandras Jusfinas. Išanalizavęs skudučiuojamas sutartines, straipsnyje О целостьности композиции в остинатных формах 16 Lithuanian Folk Songs in the United States. Recorded and annotated by Jonas Balys. Monograph Series of the Ethnic Folkway Library. FM 4009, 1962 by Folkways Records & Service Corp., 121 W. 47 th St. NYC USA. 19

8 Zenono Slaviūno sutartinių tyrimų tąsa ir sklaida The Continuation and Development of Zenonas Slaviūnas Studies of the Sutartinės народной музыки (тезисы к проблеме) ( Apie kompozicijos visumą ostinatinėse liaudies muzikos formose (problemos tezės) Юсфин, 1986) jis atkreipė dėmesį į instrumentinių sutartinių atvirą ciklinę formą. Šiame straipsnyje, pasitelkęs panašius kitų tautų pavyzdžius, autorius pabandė įrodyti instrumentinių sutartinių archajiškumą, rituališkumą (tuo tarpu Z. Slaviūnas manė, kad tai vėlyvesnis dalykas nei vokalinių sutartinių atlikimas instrumentais). Sutartinių tyrimams svarbus ir kitas A. Jusfino straipsnis Политональность в литовской народной музыке ( Politonalumas lietuvių liaudies muzikoje ), publikuotas Vengrijoje leistame žurnale Studia Musicologica (Юсфин, 1968). Pastaruoju metu sutartinės yra tapusios ypač svarbiu tarptautinių tyrimų objektu (visų pirma, čia reiktų prisiminti minėtą M. Boiko disertaciją (1996). Perskaitęs neseniai išleistą knygą anglų kalba Lithuanian Polyphonic Songs. Sutartinės (Račiūnaitė- Vyčinienė 2002a), daug dėmesio sutartinėms savo tyrimuose paskyrė gruzinų kilmės etnomuzikologas Josefas Žordanija (Joseph Jordanija 17 ). Knygoje Who Asked the first Question? The Originns of Human Choral Singing, Intelligence, Language and Speech (Kas paklausė pirmąjį klausimą? Žmonijos daugiabalsio dainavimo, intelekto, kalbos ir šnekos kilmė) etnomuzikologas teigė, kad lietuvių sutartinėms (sekundinėms ir kolektyvinėms) pagal daugelį muzikos požymių artimiausi yra Nuristano (Afganistanas) ir ainų (Japonija) vokalinės polifonijos pavyzdžiai (Jordanija, 2006, , 246). Palyginęs įvairių pasaulio tautų daugiabalsiškumo pavyzdžius, jis iškėlė prielaidą, kad sutartinės gali būti reliatyviai vėlyvas fenomenas. Jo manymu, sekundinių politonalių sutartinių prototipu galėjo būti Europos senoji burdoninė polifonija, pagrįsta sekundų disonansais (Jordanija, 2006, 232, 234). Kaip matome, šio etnomuzikologo idėjos (nors ir laikytinos hipotetinėmis) gerokai prieštarauja aukščiau minėtiems Z. Slaviūno ir kitų tyrinėtojų teiginiams. Tiesa, tam tikro prieštaravimo būta jau ir paties Z. Slaviūno teiginiuose. Antai vienoje Raštų vietoje randame parašyta: [...] su sutartinių teksto primityvumu nesiderina jų melodijos išsivystymo laipsnis. Tatai verčia manyti, kad sutartinės, kaip polifoninės daugiabalsės dainos, bus susiformavusios vėliau, o pradžioje tie patys tekstai galėjo būti dainuo- 17 J. Jordanija šiuo metu gyvena ir dirba Australijoje. Pirmoji jo vokalinio daugiabalsiškumo studija pasirodė rusų kalba: Жордания И., Грузинское традиционное многоголосие в международном контексте многоголосных культур (к вопросу генезиса многоголосия), Тбилиси: Издательство Тбилисского университета, jami vienbalsėmis melodijomis (Slaviūnas, 2006, 163). Iš šio teksto galime spręsti, kad Z. Slaviūnas pripažino sutartinių raidos nuo vienbalsiškumo link daugiabalsiškumo teoriją. Kitoje vietoje tyrinėtojas teigė: Šiuose abiejuose židiniuose [pirmajame židinyje dominavo sekundinis paralelizmas, antrajame heterofonija, unisoninės sutartinės aut. past.] kiekviena sutartinių daugiabalsumo rūšis vystėsi savarankiškai, bet ne vienu laiku sekundinio paralelizmo polifoniją reikia laikyti chronologiškai pirmesne (Slaviūnas, 2006, 185). Tuo tarpu būtent unisoninių sutartinių paplitimo teritorijoje J. Čiurlionytė (vėliau ir A. Nakienė) įžvelgė polifoninių sutartinių prototipus (be to, ir pats Z. Slaviūnas teigė, kad polifoninės daugiabalsės dainos bus susiformavusios vėliau taigi antroji autoriaus mintis tarsi prieštarauja jo pirmajam teiginiui). Tokios skirtingos teorijos rodo, kad sutartinės vis dar nėra pakankamai ištirtos įvairių tautų tyrinėtojams jos kelia prieštaringų minčių (tai tik patvirtina sutartinių fenomeno sudėtingumą). Svarbu tai, kad žodis sutartinės šiandien vis dažniau skamba įvairiose tarptautinėse konferencijose: daug pranešimų šia tema yra skaičiusi D. Račiūnaitė- Vyčinienė, po keletą pranešimų apie sutartines yra padarę R. Žarskienė, R. Ambrazevičius, A. Nakienė, D. Urbanavičienė. Kai kuriuose moksliniuose renginiuose, pavyzdžiui, Tbilisyje vykstančiuose tarptautiniuose vokalinio daugiabalsiškumo simpoziumuose, sutartinės tampa nebe egzotišku objektu, pirmą kartą pristatomu Lietuvos mokslininkų, bet lietuvių fenomenu, padedančiu įvairių šalių tyrėjams plėtoti idėjas apie universalaus reiškinio daugiabalsiškumo genezę, raidą (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2006a; 2006b). Naujausi sutartinių tyrimai ir sklaida Lietuvoje Galima teigti, kad sutartinės ir šiandien tebėra patrauklus tyrimo objektas, dominantis įvairių sričių Lietuvos mokslininkus. Antai 2001 metais buvo apginta Daivos Šeškauskaitės etnologijos krypties daktaro disertacija Sutartinės apeiginiame kontekste (Šeškauskaitė, 2001a), tais pačiais metais pasirodė ir jos pagrindu parengta knyga Sutartinės senovės apeiginės giesmės (Šeškauskaitė, 2001b). Ieškodama sutartinių apeigiškumo apraiškų, autorė gana daug dėmesio skyrė kai kurių sutartinių priedainių semantikai (įdomiai interpretavo refrenų čiūto, sadauto, siudi, čiulado, dautuvo ir kt. galimą kilmę), įžvelgė paralelių su budistų rečitavimu, įterpiant tam tikrus garsus. Daug vietos skyrė augalų 20

9 etimologijos bei simbolinės prasmės paieškoms (originali rūtos, kaip bendrinio pavadinimo, skirto tam tikros rūšies augalams įvardinti, koncepcija). Visiškai neseniai parengta spaudai etnochoreologės Dalios Urbanavičienės studija (su DVD) Šokamosios ir žaidžiamosios sutartinės (Urbanavičienė, 2008). Tęsdama Z. Slaviūno šokamųjų sutartinių tyrimus, autorė praturtino juos nauja archyvine medžiaga, pasiūlė originalią žaidžiamųjų ir šokamųjų sutartinių klasifikaciją, aptarė sinkretinį įvairių dainavimo būdų ryšį su judesiais. Ypač vertinga tai, kad jos teorinius tyrimus leidinyje papildo vaizdas: pirmą kartą galime pamatyti visus sutartinių šokius, rekonstruotus įvairių Vilniaus folkloro ansamblių. Į sutartines ne kartą yra atkreipę dėmesį ir lietuvių profesionaliosios muzikos tyrėjai. Antai muzikologas Juozas Antanavičius straipsnyje Profesinės polifonijos principų ir formų analogijos liaudies sutartinėse (Antanavičius, 1969) ir disertacijoje rusų kalba Полифония в литовской инструментальной музыке ( Polifonija lietuvių instrumentinėje muzikoje, 1970) tyrė sutartinių ir profesinės polifonijos formų bendrumus. Rūta Gaidamavičiūtė nagrinėjo sutartinių ritmo ypatybes (1981), tyrė jų panaudojimo galimybes profesionalioje kūryboje (1990; 1993). D. Vyčinienė aptarė įvairias sutartinių apraiškas kompozitoriaus Felikso Bajoro kūryboje (2001b). Džiugu, kad sutartinės nėra vien mokslo objektas. Tai kartu ir labai svarbi Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis. Sutartinių atgimimas, prasidėjęs 1969 metais Povilo Mataičio Liaudies muzikos teatro trupės koncertu, tęsiasi iki šiol. Sutartines girdime įvairiuose folkloro ansamblių bei atskirų sutartinių giedotojų grupių koncertuose, festivaliuose. Vilniuje kasmet vykstančiame tarptautiniame folkloro festivalyje Skamba skamba kankliai atsirado specialūs sutartinių vakarai, rengiamos sutartinių giedojimo stovyklos (kasmet tokia stovykla vyksta Vilkijos A. ir J. Juškų muziejuje), seminarai, publikuojamos knygelės, skirtos sutartinių mokymuisi 18 ir pan m. balandžio 21 d. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko sutartinių vakaras, skirtas Z. Slaviūno 100- osioms gimimo metinėms paminėti (jame skambėjo sutartinės iš chrestomatinio Z. Slaviūno Sutartinių tritomio). Šioms archajiškoms giesmėms skambant mūsų dienomis, daugeliui klausytojų vis dar tebekyla amžini jų kilmės, amžiaus, savitumo, tradicijos tęstinumo ir kt. klausimai. Ką girdim šitose giesmėse, kad sėdim šimtai nuščiuvę? Nenorėdami, kad baigtųsi. 18 Straipsnio autorė yra išleidusi sutartinių giedojimo pradžiamokslį Kokių giedosim, kokių sutarysim? (Račiūnaitė-Vyčinienė, 2004b). Apsalę nuo švarumo ir skaidrumo. Ir lengvumo. [...] Kai apie rugius ir linus nebevaikšto klegėdamos nuometuotos moterys (juk nemačiau to nei aš, nei tu, ir nematysim niekad) iš kur tas giedojimas? Tas nuščiuvusių širdžių plazdenimas besiklausant jo? Tas žodžiais nenusakomas pajautimas, kad kažkas, neapčiuopiamo, tęsiasi it siūlas nuo tų, nuometuotų parugėse, per mus į ateitį kokią? Kada? Kas ir tada giedos? Ką? tai Rūtos Lukoševičiūtės mintys, pareikštos po sutartinių koncerto Bernardinų bažnyčioje 19. Jos rodo, kad Z. Slaviūno paskleista meilė sutartinėms gyva mūsų širdyse. Literatūra Ambrazevičius R., Sutartinių darna: psichoakustinis aspektas, Lietuvos muzikologija, nr. 4, Vilnius: Lietuvos muzikos akademijos leidykla, 2003, p Ambrazevičius R., Psichoakustiniai bei kognityviniai muzikinės darnos aspektai ir jų raiška lietuvių tradiciniame dainavime. Disertacija, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2005(a). Rankraščio teisėmis. Ambrazevičius R., Scale in Sutartinės: Psychoacoustic Viewpoint, in: Traditional Music and Research in the Baltic Area. New Approaches in Ethnomusicology, ed. R. Astrauskas, Vilnius: Lithuanian Academy of Music and Theatre, Department of Ethnomusicology, 2005(b), p Antanavičius J., Profesinės polifonijos principų ir formų analogijos liaudies sutartinėse, Liaudies kūryba, t. 1, Vilnius: Mintis, 1969, p Антанавичюс Ю., Полифония в литовской инструментальной музыке. Автореферат диссертации, Ленинград: Ленинградская государственная консерватория, Bareikytė-Nakienė A., Lietuvių sutartinių ir vienbalsių dainų sandaros analogijos, Tautosakos darbai, t. VI (XIII), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p Boiko M., On the Interaction between Styles in Baltic Folk Music: Sutartinės Polyphonie and East Baltic Refrain Songs, in: European Studies in Ethnomusicology: Historical Developments and Recent Trends, M. P. Baumann, A. Simon and U. Wegner (Hrsg.), Wilhelmshaven: Florian Noetzel Verlag, 1992(a), p Boiko M., Die litauischen Sutartinės. Eine Studie zur Baltischen Volksmusik. Dissertation zur Erlagung der Würde des Doktors der Philosophie der Universität Hamburg, Hamburg, R. Lukoševičiūtė, Po sutartinių skliautais, Liaudies kultūra, 1997, nr. 4, p

10 Zenono Slaviūno sutartinių tyrimų tąsa ir sklaida The Continuation and Development of Zenonas Slaviūnas Studies of the Sutartinės Brambats K., The Vocal Drone in the Baltic Countries: Problems of Chronology and Provenance, Journal of Baltic Studies, 14 (1), Brandl R., Die Schwebungs-Diaphonie aus musikethnologischer und systematisch-musikwissenschaftlicher Sicht, in: Südosteuropa-Studien, Band 40, Schriftenreihe der Hohschule für Musik in München. Bd. 9, Volks- und Kunstmusik in Südosteuropa, Eberhardt C., Wei G. (Hrsg.), Regensburg, 1989, S Brandl R., Die Schwebungsdiafonie im Epiros und verwandte Stile im Lichte der Psychoakustik, in: Von der Vielfalt musikalischer Kultur, Festschrift fûr Josef Kuckertz, Zur Vollendung des 60, Lebensjahres, Red. R. Schumacher, Salzburg, 1992, S Danckert W., Das Volkslied im Abendland, Bern München: Franke Verlag, Elscheková A., Vergleichende typologische Analysen der vokalen Mehrstimmigkeit in den Karpaten und auf dem Balkan, in: Stratigraphische Probleme der Volksmusik in den Karpaten und auf dem Balkan, ed. A. Elscheková, Bratislava: Veda Verlag der Slowakische Akademie der Wissenschaft, 1981, S Emsheimer E., Some Remarks on European Folk Polyphony, Journal of the International Folk Music Council, vol. XVI, 1964, p Gaidamavičiūtė R., Sutartinių ritmika, Menotyra, nr. 10, Vilnius: Mokslas, 1981, p Gaidamavičiūtė R., Sutartinių ritmikos panaudojimo galimybės profesionalioje kūryboje, Menotyra, nr. 17, Vilnius: Mokslas, 1990, p Gaidamavičiūtė R., Lietuvių muzikos sutartiniškoji tradicija. Disertacija, Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Rankraščio teisėmis. Muszkalska B., Tradycyjna wieloglosowosc wokalna w kulturach basenu Morza Srodziemnego, Seria Muzykologia 6, Poznan: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewycza, Messner G., Die Schwebungsdiaphonie in Bistrica, Ungedr. Dissertation, Wien, Messner G., Die Schwebungsdiaphonie in Bistrica, Untersuchung der mehrstimmigen Liedformen eines mittelwestbulgarischen Dorfes, Tutzing: Hans Schneider, Nakienė A., Ritmo formulės tvermė lietuvių liaudies melodijose, Tautosakos darbai, t. VI (XIII), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p Nakienė A., Senasis lietuvių liaudies melodijų sluoksnis. Refreninės dainos ir sutartinės. Disertacija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Rankraščio teisėmis. Paliulis S., Sutartinių ir skudučių keliais, in: Stasys Paliulis: tautosakininko gyvenimas ir darbai, sudarė ir parengė A. Vyžintas, Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Petrović A., Perceptions of ganga, The World of Music, 37 (2). Working with Blacking: The Belfast Years, Wilhelmshaven: Florian Noetzel Edition, 1995, p Račiūnaitė-Vyčinienė D., Sutartinių atlikimo tradicijos, Vilnius: Kronta, 2000(a). Račiūnaitė-Vyčinienė D., Dviejų pradų vokalinio ir instrumentinio susipynimas sutartinėje Buvo dūda Vilniuj, Lietuvos muzikologija, nr. 1, Vilnius: Lietuvos muzikos akademijos leidykla ir Kultūros ir meno instituto leidykla Gervelė, 2000(b), p Račiūnaitė-Vyčinienė D., Sutartinės dainininkų lūpose (Liaudies terminų reikšmės ir prasmės), Darbai ir dienos, Kaunas: VDU leidykla, 2001(a), p Vyčinienė D., Sutartiniškoji gija F. Bajoro kūryboje, in: Feliksas Bajoras, Vilnius: Lietuvos muzikos akademijos leidykla, 2001(b), p Račiūnaitė-Vyčinienė D., Lithuanian Polyphonic Songs. Sutartinės, Vilnius: Vaga, Račiūnaitė-Vyčinienė D., Sutartinių darna: kognityvinis aspektas, Lietuvos muzikologija, nr. 4, Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 2003(a), p Račiūnaitė-Vyčinienė D., Sutartinės dviejõs tarp kitų archajiškų dainavimo dviese būdų, Liaudies kultūra, nr. 2, 2003(b), p Račiūnaitė-Vyčinienė D., Beieškant lietuvių ir latvių daugiabalsių dainų bendrybės, Liaudies kultūra, nr. 4, 2004(a), p Račiūnaitė-Vyčinienė D., Kokių giedosim, kokių sutarysim? [su CD], Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2004(b). Račiūnaitė-Vyčinienė D., Articulation of Sutartinės: Viewpoints of Insider and Outsider, in: Traditional Music and Research in the Baltic Area. New Approaches in Ethnomusicology, edited by R. Astrauskas, Vilnius: Lithuanian Academy of Music and Theatre, Department of Ethnomusicology, 2005, p Račiūnaitė-Vyčinienė D., Manifestation of Drone in the Tradition of Lithuanian Polyphonic Singing, The Second International Symposium on Traditional Polyphony, proceedings September 2004, Tbilisi, Georgia, edited by R. Tsurtsumia, J. Jordania, Tbilisi: Tbilisi State Conservatoire, 2006(a), p Račiūnaitė-Vyčinienė D., Seeking for Origin of Songs with Refrain Tumba and their Interpretation, The Third International Symposium on Traditional 22