INTER-STUDIA HUMANITATIS

Transcription

1 ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ, HUMANITARINIŲ MOKSLŲ IR MENŲ FAKULTETAS INTER-STUDIA HUMANITATIS Nr. 19 / 2016 Alternatyvių vertybių, tapatumo ir kūrybiškumo tyrimai kintančiuose kontekstuose Numerio sudarytoja dr. Reda Šatūnienė Šiaulių universitetas 2016

2 ISSN ; online ISSN Redaktorių kolegija: Pirmininkas dr. Modestas Grigaliūnas (Šiaulių universitetas, komunikacija ir informacija) Koordinatorė Aneta Rostovskytė (Šiaulių universitetas, filosofija) Nariai: Doc. dr. Vigmantas Butkus (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, literatūrologija) Prof. dr. Vytis Čiubrinskas (Vytauto Didžiojo universitetas, antropologija) Prof. dr. Leonidas Donskis (Vytauto Didžiojo universitetas, filosofija) Prof. dr. Aušra Jurgutienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, literatūrologija) Virginijus Kinčinaitis (Šiaulių dailės galerija, Šiaulių universitetas, menotyra) Prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė (Šiaulių universitetas, literatūrologija) Prof. dr. Gintautas Mažeikis (Vytauto Didžiojo universitetas, filosofija, antropologija) Prof. PhD Algis Mickūnas (Ohajo valstijos universitetas (JAV), filosofija) Doc. dr. Vladimir Perov (Sankt Peterburgo universitetas (Rusija), filosofija) Prof. habil. dr. Vytenis Rimkus (Šiaulių universitetas, menotyra) Numerį sudarė dr. Reda Šatūnienė Numerio recenzentai: dr. Neringa Liubinienė (Vytauto Didžiojo universitetas, sociologija) Jūratė Kavaliauskaitė (Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, socialiniai, politikos mokslai) Redakcijos adresas: Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas P. Višinskio g. 38, LT Šiauliai Tel. (8 41) El. paštas: Žurnalo svetainė internete: Žurnalas referuojamas tarptautinėje duomenų bazėje Index Copernicus (nuo 2010 me tų). Viršelio dailininkas Virginijus Kinčinaitis. Viršelyje panaudota Raimondos Kolupailaitės fotografija iš šiuolaikinio meno festivalio Virus 20 fotografijų parodos Šiaulių dailės galerijoje (2015 m.). Šiaulių universitetas, 2016

3 TURINYS Reda Šatūnienė. PRATARMĖ...4 TAPATUMAI ERDVĖJE IR LAIKE... 7 Lina Garšvė. Tautinio identiteto pliuralizmas: tarp etnolingvistinės tautos ir pasaulio lietuvybės... 8 Remigijus Venckus. Mados ekskursas: Waltas Disney us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justinas Bieberis ir Apšvietos dialektika Kristina Stankevičiūtė. Don Juan as a Psychosocial Type: a Historical Overview ALTERNATYVIOS VERTYBĖS IR GYVENIMO BŪDAI Edvinas Visockis. Roles of Music in Contemporary Society: the Effects of the Culture Industry Solveiga Žibaitė. Good Pain, Bad Pain: How Shanghai Students Make Sense of Computer-Related Health Problems Reda Šatūnienė. Paribio patyrimai: pakeistų sąmonės būsenų reikšmė alternatyviuose gyvenimo modeliuose ESTETIKOS IR KŪRYBIŠKUMO IŠRAIŠKŲ TYRIMAI Jurgis Dieliautas. Naujumo trivialumas mados kontekste Kęstutis Šerpetis. Estezės projekcija į politikos pašaukimą Vitalija Truskauskaitė. Kūrybos strategijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre: atvejo tyrimas RECENZIJA Jurgis Dieliautas. Anapus reginio: fotoregos dviprasmybės

4 PRATARMĖ REDA ŠATŪNIENĖ REDA ŠATŪNIENĖ Devynioliktojo žurnalo Inter-studia humanitatis numerio tema visuomenės subkultūrizacija ir vertybinis pliuralizmas nūdienos multikultūriniame kontekste. Temos gimimą inspiravo jau kurį laiką šiandieninėje visuomenėje stebimi sociumo sluoksniavimosi procesai: sąmoningas ar nesąmoningas (susi)skirstymas pagal nuostatas, gyvenimo būdą, vertybių propagavimą, įsitikinimus ir tikėjimus. Aiškiai pastebimi subkultūrizacijos procesai, vertybinis pliuralizmas, viena vertus, tarsi yra natūrali didėjančio gyventojų skaičiaus pasekmė. Siekdami įsitvirtinti visuomenėje ir būdami pakankamai skirtingi, individai iš principo yra priversti ieškoti į save panašių, jų vertybes suprantančių ir palaikančių asmenų ar grupių. Dažnai tai įvyksta dar ankstyvojoje paauglystėje, kai ieškome sau artimų sielų, siekdami realizuoti įvairius emocinius, psichologinius ir socialinius poreikius. Kita vertus, vertybinis pliuralizmas gali sukurti itin skirtingų, netgi radikalaus pobūdžio socialinių situacijų, kai mažõs grupės įsitikinimai tampa perdėm kontroversiški ir prieštarauja tradicinei kultūrai. Natūralu, kad tokiu atveju visuomenėje kyla tam tikra emocinė ir moralinė panika. Esant gausiai kultūrinių praktikų įvairovei, pradedamos kvestionuoti nusistovėjusios visuomenės normos; refleksijų, pakartotinio peržiūrėjimo reikalauja naujai atsiradusios praktikos, kurios ir sukuria sociokultūrinius iššūkius nūdienos visuomenei. Egzistuojantis multikultūrinis kontekstas kelia daugybę klausimų. Priklausomai nuo aktualių socialinių, politinių ar ekonominių įvykių, gali inspiruoti stereotipizavimo, ats(is)kyrimo, bauginančio kultūrinio demonizavimo procesus, kai tampa sudėtinga atskirti pozityvias vertybes ir kultūrines praktikas nuo destruktyvių, keliančių potencialią grėsmę visuomenei. Taigi kitoniškumas, priklausomai nuo konteksto, gali ne tik stebinti, bet ir stipriai provokuoti, inicijuoti sociokultūrinius konfliktus, tarnauti kaip manipuliacijos įrankis. Matydamas visuomenės įvairovę, nūdienos vertybinio pliuralizmo sąlygomis asmuo patiria nemažai vertybinių iššūkių, todėl atsiranda poreikis iš naujo peržiūrėti esamas vertybes, pirmiausia perfiltruojant jas per savo vidines normas ir nuostatas. Vidinės nuostatos yra stipraus tapatumo, vidinio 4

5 aš pamatas, taigi vertybiniai ir kultūriniai iššūkiai glaudžiai siejasi su dar viena pamatine nūdienos globalaus pasaulio aktualija tapatumo suvokimu, jo transformacijomis, kūrimo strategijomis ir reikšme išsaugant universalias žmogiškąsias vertybes. Tapatumo aktualumą moksliniame diskurse liudija ir didžioji dauguma devynioliktajame Inter-studia humanitatis numeryje publikuojamų straipsnių, kurių tyrimo objektas vienaip ar kitaip analizuoja įvairius asmeninio ir kolektyvinio tapatumų aspektus. Tapatumo klausimai devynioliktojo Inter-studia humanitatis numerio publikacijose aptariami įvairiais aspektais: tapatumas traktuojamas kaip galimai manipuliatyvus, socialinę kontrolę palaikantis aktas ( Roles of Music in the Contemporary Society: The Effects of Culture Industry ), kaip svari savojo aš kuriančioji dalis, kuri, priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, gali turėti tiek kuriantį, tiek varginantį atspalvį ( Tautinio identiteto pliuralizmas: tarp etnolingvistinės tautos ir pasaulio lietuvybės, Good Pain, Bad Pain: How Shanghai Students Make Sense of Computer-Related Health Problems ), analizuoja tradicines priimtinumo normas ir jų kaitą ( Sociokultūrinė periferija ir paslėptos vertybės: psichoaktyvių substancijų reikšmė alternatyviuose gyvenimo modeliuose ), tiria meno kūrinių sąsajas su realiai egzistuojančiais įvaizdžiais ir tipažais ( Don Juan as a Psychosocial Type: A Historical Overview ), kelia filosofinius klausimus ( Estezės projekcija į politikos pašaukimą ), kviečia prisijungti prie kultūrinių vertybių, naujovių interpretacijų ir analizės ( Naujumo trivialumas mados kontekste, Kūrybos strategijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre: atvejo tyrimas ), studijuoja kultūros industrijos ir tapatumų sąryšius ( Mados ekskursas: Waltas Disney us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justinas Bieberis ir Apšvietos dialektika ). Taigi vertybinių orientacijų (ar filosofinių ieškojimų) vedami individai formuoja alternatyvias kultūras, keičia dominuojančios kultūros formas, perkonstruoja tradiciniu pripažintą socialinį ir humanitarinį peizažą. Todėl itin aktualu tirti, kokios yra tos naujausios šiuolaikinės kultūros kismo išraiškos, kaip nūdienos vertybės ir alternatyvos regimos istorinėje perspektyvoje, kokias naujas teo rines įžvalgas galima aptikti remiantis naujais empirinių ir teorinių tyrimų duomenimis, kurie ir yra reprezentuojami devynioliktajame žurnalo Inter-studia humanitatis numeryje. Aktualūs žurnale publikuojami straipsniai, paremti naujausiais savo sričių tyrimais, padės skaitytojui ieškoti atsakymų į šiandieninės kultūros kismų keliamus klausimus, praplėsti žinojimo ribas, tęsti akademines diskusijas. Leidinį papildo išsami V. Kinčinaičio knygos Fotoregos pratimai (Vilnius, 2014) recenzija. PRATARMĖ 5

6 6

7 TAPATUMAI ERDVĖJE IR LAIKE 7

8 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p TAUTINIO IDENTITETO PLIURALIZMAS: TARP ETNOLINGVISTINĖS TAUTOS IR PASAULIO LIETUVYBĖS LINA GARŠVĖ Šiaulių valstybinė kolegija El. p. linagarsve@yahoo.com SANTRAUKA Šiame straipsnyje analizuojami šiandieninio tautinio identiteto rekonceptualizacija ir darybos būdai. Tautinis identitetas pristatomas, viena vertus, kaip sistemos kontroliuojamas ir prižiūrimas objektas, kita vertus, kaip laisvai kuriama kasdienė praktika. Siekiant išskleisti tautinio identiteto prigimtį, straipsnyje aptariama identiteto ir subjekto teorija, parodant, kad pliuralistinė identiteto prigimtis, atstovaujanti naratyvinei subjektyvybei, šiandien yra traktuojama kaip dalomas objektas, kitaip tariant, kaip patybė ar dentitetas. Dėl intensyvios migracijos, globalizacijos identitetas tampa kontekstualus, daugiamatis, tekantis. Straipsnyje akcentuojama, kad maišantis tradicijai ir šiuolaikiškumui negana vien tik laikytis tradicinės tautinio identiteto sampratos. Šiandien tautinis identitetas, lietuviškumo kontekste išsiskiriantis išteritorinimu, išcentrinimu, pliuralizmu, tampa pasaulio lietuvybės diskursu. Pagrindiniai žodžiai: tautinis identitetas, pasaulio lietuvybė, subjektas, migracija. LINA GARŠVĖ ĮVADAS Tautinis identitetas yra įvairių mokslo sričių (socialinių, humanitarinių) analizės objektas: ryškinami jo sudėtiniai elementai, sąveika su globaliais reiškiniais, kismas ir pan. Straipsnyje pasirinktas analizuoti lietuviškojo tautinio identiteto sampratos kismas, atskleidžiant objekto daugialypiškumą migracijos kontekste. Pažymėtina, kad straipsnyje nesiekiama daugiamatį tautinį 8

9 identitetą priešinti su tradiciniu. Veikiau siekiama parodyti, kad šiandieniniai procesai atskleidžia naujus tautinio identiteto sampratos būdus, kviečiančius tautinį identitetą įvertinti daugialypiškumo kontekste. Nagrinėjant tautinį identitetą, svarbu apžvelgti keletą su juo susijusių ir vienas kitą veikiančių reiškinių, t. y. šiuolaikinę migraciją ir jos dalyvius. Šiandieninė migracijos forma, lyginant su tradicine samprata, iš esmės yra pakitusi, todėl apibrėžiant tautinį identitetą migracijos kontekste jau nepakanka remtis klasikiniu migracijos apibrėžimu. Šiandieninė migracijos forma remiasi cirkuliacine migracijos samprata, kai migrantai 1 nebepraranda ryšio su kilmės šalimi ir konstruoja daugybines realybes tarp gyvenamųjų šalių ir kilmės šalies (Liubinienė 2011; Čiub rinskas 2014). Jei tradiciniai migrantai, išvažiavę iš savo šalies, praranda su ja komunikaciją, tai šiuolaikiniai migrantai komunikuoja naudodamiesi įvairiomis technologinėmis priemonėmis ( Skype, Facebook, telefonu ir pan.). Tradiciniai migrantai ieškojo naujų žemių, o šiuolaikiniai migrantai keliauja iš vienos šalies į kitą išteritorindami, išjudindami tautinio identiteto sampratą. Didėja ir kinta migracijos proceso dalyvių įvairovė, todėl svarbu išskleisti tautinio identiteto įvairius konstruktus ir jų darybos būdus, parodant, kad šiuolaikinėje visuomenėje nebeužtenka remtis vien tik tradicine tautinio identiteto samprata. Analizuojant tautinio identiteto daugialypiškumo kontekstą, pasirinktos trys sąlyčio linijos. Pirmiausia straipsnyje aptariama identiteto pirmapradė prigimtis, atskleidžiant identiteto įgimtą dinamiškumą. Antrasis aspektas apima tautinio identiteto darybos būdus tam pasitelkiami sistemos ir kasdienės praktikos kontekstai. Trečiasis aspektas yra migracijos padariniai švietimo kontekste, sujungiantys pirmuosius du teorinius aspektus ir parodantys, kad švietimo sritis yra ta sritis, kuri labiausiai jaučia migracijos proceso įtaką. Šiandieninės migracijos proceso dalyviai yra ne tik suaugę žmonės, bet ir mokyklinio amžiaus vaikai. Į lietuviškas mokyklas (Vilniaus lietuvių namai, Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje, atskiros mokyklos, į kurias reemigruoja mokiniai) atvyksta mokytis, grįžta ar iš jų išvyksta lietuvių kilmės mokinių, identifikuojančių save ne tradicinio (esencialistinio) lietuviškumo kontekste, todėl mokyklose mokosi įvairių migracijos formų patyrę mokiniai (straipsnyje daugiau dėmesio skiriama lietuvių kilmės atvykstantiems mokiniams). Tokie mokiniai-migrantai yra cirkuliacinės migracijos dalyviai: jie nenutraukia ryšių su kilmės šalimi 2, bet rekonstruoja lietuviškąjį tautinį identitetą, išskleisda- 1 Migrantais straipsnyje įvardijami migracijos proceso dalyviai, patyrę įvairias migracijos formas: emigraciją, imigraciją ir reemigraciją. Migracijos sąvoka pasirinkta kaip branduolys, iš kurios išplaukia kitos išvestinės migracijos formos. 2 Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje mokosi mokiniai, gimę ne Lietuvoje, bet lietuvių kilmės ir atvykę mokytis į Lietuvą. Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje mokosi lietuvių kilmės mokiniai, išvykę iš Lietuvos arba jau gimę Vokietijoje. TAUTINIO IDENTITETO PLIURALIZMAS: TARP ETNOLINGVISTINĖS TAUTOS IR PASAULIO LIETUVYBĖS 9

10 mi savo daugiakultūres patirtis. Dažniausiai šių mokinių-migrantų kuriamas santykis su Lietuva tampa fragmentiškas, nenuoseklus, griaunantis tautos didžiuosius pasakojimus (angl. grand narratives). Tautinis identitetas įgyja naratyvinio subjektyvumo, kuris yra priešingas kolektyvinei solidarizuotai tautinio identiteto sampratai. Šiandieninė valstybės politika, kultūra, ugdymo(si) procesas turi persiorientuoti, atsiverti ir priimti daugialypį lietuviškąjį tautinį identitetą m. Tautinės mokyklos koncepcija, kuri rėmėsi tautinio savitumo ir savimonės ugdymo tradicija, šiandienos kontekste netapo pagrindine švietimo koncepcija, dėl jos nuolat kyla įvairių mokslinių diskusijų. Tautinė mokykla išliko ne kaip dogma, o kaip iššūkis ir problema. Todėl šiandieninės švietimo sistemos, valstybinės politikos tikslas turi būti ne kova su daugiamačiu tautiniu identitetu, bet dialogas, kuriuo siekiama išgirsti ir įprasminti nutylėtus balsus. Priešingai, neatsivėrus kitoniškumui, tautiniam identitetui gali kilti niveliacijos grėsmė. Svarbu tampa atskleisti ir priimti šiuolaikinio lietuviškojo tautinio identiteto pliuralistines variacijas, kūrimosi būdus ir jų į(si)tvirtinimą lietuviškajame kontekste. Siekiant išskleisti tautinio identiteto kitimo priežastis, straipsnyje pasirinktos analizuoti filosofinės identiteto ir subjekto sąveikos, kurias išanalizavus siekiama išsiaiškinti identiteto (re)konstravimo galimybes sistemos viduje ir užribiuose. Trečioji straipsnio dalis yra skirta tautinio identiteto daugialypiškumo analizei. LINA GARŠVĖ IDENTITETO IR SUBJEKTO SĄVEIKA IR KISMAS Šiuolaikinė filosofija apima daugybinių tapatybių ir sąmonių sąveiką, save konstruojantį Aš, kaip nuolatos kintantį subjektą globalioje aplinkoje. Norint suprasti, kaip kinta identiteto konstruktas, svarbu jį atskleisti remiantis subjekto teorija, nes identiteto teorija yra susijusi su subjekto teorija. Aptariant pirmapradę subjekto sampratą, pažymėtina tai, kad subjektas buvo suprantamas kaip logos, iš kurio išteka žmogus. Vėliau istorinėje perspektyvoje subjektas aptariamas kaip vasalas, dėl to jis įgyja politinę reikšmę. Akcentuota, kad žmonės yra subjektai tada, kai jie yra vasalai ir veikia valstybėje, išreiškia savo priklausomybę karaliui, t. y. kuo toliau nuo karaliaus, tuo mažiau esi sub jektas. Subjekto filosofija ilgą laiką sutapo su identiteto filosofija. Kadangi subjektas virto institucine politine samprata, identitetas išryškėjo istoriniame raidos kelyje. Etimologinė identiteto reikšmė yra nedalumas (angl. identity). Tačiau tai išvestinė sąvoka, kilusi nuo žodžio dentity, reiškiančio dalus. Ilgainiui identitetas įgijo indeksavimo prasmę, t. y. žmogui priskiriami indeksai, žymintys funkcijas. Žmogus tampa atsakingas už indeksuotas funkcijas ir pagal tai yra apibrėžiamas asmens identitetas (pavyzdžiui, tapatybės kortelės, paso atsira- 10

11 dimas yra žmogaus funkcijų apibrėžimas) (Garšvė 2014). Taigi įvairūs asmens dokumentai yra nuoroda į identitetą, t. y. į tam tikrą funkcijų rinkinį, įrėminantį asmenį į valstybės didžiuosius pasakojimus. Tačiau šiuolaikinė filosofija išjudina identiteto sampratą, vietoj termino tapatybė pasiūlydama terminą patybė (angl. identity dentity). Patybė tampa branduoliu, iš kurio, priklausomai nuo subjekto susisaistymų, išreiškiama priklausymybė: mūsų patybė, jūsų patybė (angl. our-dentity, their-dentity, we-dentity, collective-dentity). Mūsų patybė yra nuoroda į galimą nuolatinio kūrimo ar perkūrimo perspektyvą. Tai nereiškia visiško prieštaravimo tradiciniam tapatumui, tačiau išryškinama, kad tapatumas įgyja daugialypiškumo, pavyzdžiui, pasaulio lietuvių bendruomenės. Pažymėtina, kad mes patybė, priešingai nei Aš patybė, nurodo tautinės tapatybės kontekstą, tačiau patybė parodo ir galimus įvairius variantus, pavyzdžiui, lietuvis-vokietis, lietuvis-lenkas-žydas ir pan. Patybė išryškina, kad tautos tapatybė ir individo tautinė tapatybė nėra visai tapatūs dalykai. Individų tautinę tapatybę ženklina laisvas savęs priskyrimas tautai, jos likimo, privalumų ir trūkumų prisiėmimas (Daujotytė 2006). Kitaip tariant, tautos tapatybė išreiškia dominuojantį valstybės diskursą, o individo tautinė tapatybė, arba patybė, išreiškia demotinį diskursą (Bauman 2002), kai individas, būdamas ne teritorinėje valstybėje, kasdienėje veikloje kuria tautinio identiteto, vienijančio tos pačios kilmės žmones, sampratą. Kintančios tapatybės 3 konfigūracijos kviečia diskutuoti apie identiteto savaiminio natūralizmo praradimą ir kvestionuoti (ta)patybės konceptą kaip kintančio, dinamiško, išteritorinto individo egzistencijos sampratą. Svarbūs alternatyvūs tapatybės pasakojimai, nebūtinai sutampantys su tautos didžiaisiais pasakojimais, pabrėžiama, kad tautos tapatybė ir individo tautinė tapatybė nėra visai tapatūs dalykai (Daujotytė 2006). Kitas svarbus aspektas, siekiant išanalizuoti identiteto konstrukto kismą, yra individas. Graikų kalbos žodis atomas (atomon) buvo išverstas žodžiu individas, kurį lotyniškoji tradicija vartojo kaip individuum nedalus. Pradinė individo samprata siejama su nedalumu, nors šiuolaikinės mokslinės prieigos rodo, kad individas yra takus, performatyvus, daugybinis, o tai išjudina individo nedalumo sampratą. Todėl šiuolaikinė filosofija siūlo vartoti sąvoką dividas kaip branduolį, išreiškiantį sub jekto dalumą. Dėl nuolatos kuriamų, perkuriamų socialinių, kultūrinių ryšių individas suskaidomas į daugybę prievolių, vaidmenų, kuriasi naujos individo sampratos: mūsų dividas, jūsų dividas (angl. condividum, wedividum, ourdividum). Ši filosofinė identiteto ir individo išskleidimo samprata aiškiai 3 V. Daujotytė (2006) pažymi, kad Lietuvos valstybės samprata nebe tokia aiški, kokią daugelis žmonių regėjo savo sąmonėje kad ir Baltijos kelyje. Konstituciniai atramos taškai vis iš naujo svarstomi. Dalis suverenių teisių perduota Europos Sąjungai. Lietuvos kariuomenė priklauso ir NATO struktūroms. Pilėnų pavyzdys nebetinka gynėjų sąmonei. TAUTINIO IDENTITETO PLIURALIZMAS: TARP ETNOLINGVISTINĖS TAUTOS IR PASAULIO LIETUVYBĖS 11

12 iliustruoja šiuolaikinės migracijos proceso dalyvių kuriamas daugybines realybes ir sampratas. Nebepakanka šiandienos procesus ir reiškinius vertinti ir apmąstyti remiantis tradicinėmis sampratomis. Norint suprasti marginalizuotas grupes, reikia siekti dialogo tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo, vienmatiškumo ir daugiamatiškumo. LINA GARŠVĖ SISTEMOS IR KASDIENIO IDENTITETO DISKURSAI Mokslinėse įžvalgose sisteminis poveikis subjekto raidai vertinamas kaip ideologijos poveikis. Ryškiausiai ši tema išskleista G. Lukacso ir L. Althusserio darbuose. Vėliau ideologinio subjekto konstravimo sampratą diskursyvia interpretacija pavertė M. Fuko (M. Foucault). M. Fuko vėlesniuose darbuose pabrėžė, kad tai ne tik ideologinė ir diskursyvi samprata, bet kartu ir institucinė, t. y. institucijų tinklas, institucijų sistema formuoja ir kontroliuoja subjektą. Šių dienų filosofijoje dauguma autorių pritaria tokiai struktūrinio, sisteminio subjekto formavimo ir valdymo idėjai. Straipsnyje ši idėja aptariama per šiuolaikinio subjekto ir identiteto transformacijas, apžvelgiant išsilaisvinimo iš šio sisteminio formavimo ir valdymo galimybes. Ar subjektas (šiuo atveju mokinys migrantas) gali pažeisti šias struktūras? Jeigu asmuo yra įsitikinęs savo tapatybės kortelės turėjimo subjektyvumu, tai jis šiuo atveju pasirodo kaip sistemos dalyvis. Tačiau jeigu subjektas nori pasirodyti kaip save konstruojantis ar keičiantis, tai jis gali keisti iš ikireflektyvių į reflektyvias praktikas, t. y. atlikti sąmoningą kismą (Mažeikis 2013). Analizuojant daugiamačio tautinio identiteto sampratas, išteritorinimo principai gali būti taikytini ne kaip atsitiktinumai, o kaip sąmoninga veikla, padedanti išsilaisvinti iš sistemos. Tačiau mokiniai migrantai šiuo atveju patenka į spąstus, nes jie beveik negali sąmoningai perprasti sistemos poveikio, kadangi mokykliniai vadovėliai pateikia priešingą nuomonę (apeliuojama į homogenišką kultūros diskursą, t. y. į šaknų išlaikymą, jų atgavimą ir pan.). Sąmoningas tautinio identiteto išteritorinimas rodo individo laisvę, nes jis kiek vienoje aplinkoje, kooperuodamasis su šeima, draugais, mokytojais ar kitais kolektyvais, gali kurti unikalias subjektyvybes, tapatybes, ir tas fluidiškumas jam suteikia galimybių (Garšvė 2014). Tačiau įvairūs prisirišimai gali trukdyti arba nuslopinti subjektyvybę ir atverti kelią į sisteminį prisirišimą. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens tapatybė formuojasi per santykį su kitais, todėl subjektyvumas čia veikiau traktuotinas kaip intersubjektyvumas. Taigi intersubjektyvumas rodo, kad visiškas pabėgimas nuo sistemos šešėlio yra kvestionuotinas. Tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje yra daugybė identiteto apibrėžimų tai rodo šio koncepto daugiamatiškumą ir kompleksiškumą. Vie- 12

13 na vertus, identitetas apibrėžiamas kaip Aš konceptas (psichologinė prieiga), kita vertus, identitetas yra iš dalies konstruojamas paties individo (atspindi išsilaisvinimo nuo didžiojo pasakojimo kryptį) arba socialiai konstruojamas (priklausymas didžiajam pasakojimui ). Toks daugybiškumas rodo, kad identitetas yra sistemos veikiamas konceptas, nors drauge tai yra tekantis, performatyvus pasirinkimas, kontroliuojamas paties individo. Tautiškumui visada priešinamas išsilaisvinimo būdu konstruojamas tapatumas, nes pliuralizmas visada priešingas valdžios suverenumui. Tačiau šiandieninių procesų sūkuryje sunku būtų sukontroliuoti lietuvių kilmės asmenų tautinę savimonę, nes nėra vieno tautinio identiteto diskurso. Vyrauja skirtingi tapatybės diskursai, konstruojami įvairiais kontekstais. Toks identiteto dinamiškumas rodo esencia listinio tautinio identiteto pažeidžiamumą ir prieštaravimą tradiciniam tautiniam solidarumui. Išskiriami du identiteto modeliai: a) politinio elito arba žiniasklaidos (tai sistema); b) kasdienio diskurso (tai gyvenamasis pasaulis, angl. lived-world) (Wodak 2002). Svarbu išsiaiškinti, kaip šie skirtingu būdu siūlomi tapatybės modeliai sąveikauja bei konkuruoja tarpusavyje ir kaip bei kokią daro įtaką tautinio identiteto daugiamačių diskursų išviešinimui. Siekiant išlaikyti tradicinę tautinio identiteto sampratą svarbus yra kasdienių ritualų vaidmuo. Kitaip tariant, tautinio identiteto modelyje svarbus subjektyvus tautinis naratyvas, t. y. kaip tautos piliečiai pasakoja tautos istoriją (plačiąja prasme tai ne tik praeitis), atrinkdami tam tikrus įvykius. Čia visada naudinga pasiremti ekspertinės sąmonės saugojimo institucijomis, kurios stengiasi apsaugoti nuo marginalių tautiškumo paraščių. Tautinio identiteto sisteminį kompleksiškumą ir problemiškumą švietimo sistemoje nagrinėja L. Duoblienė (2006): Tautinio tapatumo vizija atkuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę atliepė gyventojų idealizmą ir todėl tapatumo formavimo klausimas buvo daugumos švietimo politikų gana vienodai suprantamas. Tikėjimas savo valstybe, jos laisve ir geresne ateitimi buvo kiekvieno Lietuvos piliečio garbės reikalas. Šio klausimo sudėtingumas išryškėjo stiprėjant demokratijai, Lietuvai įsiliejus į bendros europinės kultūros kūrimo erdvę ir susidūrus su globalizacijos reiškiniais. Atsirado poreikis atidžiau svarstyti tautinio tapatumo ir jo formavimo klausimus švietimo politikos kontekste (Duoblienė 2006: 224). Mokslininkė, keldama retorinius klausimus ( kas Lietuvos valstybei svarbiau: išsaugoti tautinę savimonę, puoselėti kultūrinį paveldą, ugdyti meilę savo šaliai, religinį sąmoningumą, saugoti lietuvių kalbą ar atsiverti naujų kultūrų įtakoms, mokytis kitų kalbų, susipažinti su pasaulio religijų įvairove, ug- TAUTINIO IDENTITETO PLIURALIZMAS: TARP ETNOLINGVISTINĖS TAUTOS IR PASAULIO LIETUVYBĖS 13

14 LINA GARŠVĖ dytis toleranciją kitų pažiūrų, įsitikinimų žmogui, etninėms grupėms ), nurodo dvejopą tautinės tapatybės laikyseną: pirmuoju atveju lokalizuotą, natūralistinę, duotybinę tautinės tapatybės prieigą; antruoju atveju išjudintą, išcentrintą, globalizacijos akivaizdoje nuolatos kvestionuojamą tautinio identiteto sampratą. L. Duoblienė (2006) pažymi, kad tiek viena laikysena, tiek kita yra svarbios, tačiau, anot globalizacijos teoretikų Z. Baumano, A. Giddenso, F. Jamesono, vykstant aktyviai migracijai, kinta tautinio identiteto turinys ir forma, kuris ir yra vis labiau veikiamas ekspertinių sistemų ir institucinio refleksyvumo. Struktūros dualistinė teorija pabrėžia, kaip struktūros nulemia, konstruoja individų veiksmus ir, priešingai, kaip individų veiksmai sąlygoja struktūras (Giddens 2000). Dar vaikystėje individo tapatybė emociškai siejama su tam tikrais egzistenciniais būviais. Tačiau kai individas susiduria su tam tikromis ribinėmis situacijomis, egzistenciniais iššūkiais, susvetimėjimu, iškyla individo tapatybės sisteminimas, t. y. apmokytų ekspertų įsikišimas. Toks ekspertų sistemos įsikišimas išgalina žmoniją, o to pasekmė tapatybės krizė (Giddens 2000). Tokiu atveju tapatybė tampa institucionalizuotų tinklų spekuliatyviuoju diskursu, kai reguliuojama žmonių mąstysena ir elgsena. Institucionalizuoto identiteto projekto tikslas kurti tautiškumą kaip visumą, rodančią homogenišką būtį (Richardson 2006). Dauguma modernių valstybių identitetą konstruoja remdamosi homogeniškumo būtimi, tačiau daugiakultūriškumas išjudina šios būties pagrindus, sudarydamas tapatumui nestabilumo, kintamumo sąlygas (Ibid.). Tokiu atveju valstybė iškelia esencialistinę tapatybės savivoką, parodydama žmonių vienijimąsi, jų unikalumą ir taip siekdama išlaikyti homogenišką visuomenę. Kitaip tariant, valstybė, apeliuodama į socialinę gerovę ir vienovę, maskuoja asimiliacijos ir marginalizacijos politiką. G. Richardson (2006), analizuodama tapatybės sampratą homogeniškoje visuomenėje, pažymi, kad tokioje visuomenės švietimo sistemoje keičiantis etninei sudėčiai labiau linkstama ugdymo(si) turinyje pabrėžti etninę įvairovę (angl. ethnic diversity) negu etninius skirtumus (angl. ethnic difference). Etninė įvairovė, arba heterogeniškumas, rodo etninio skirtingumo laipsnį tam tikrame kontekste. O. Agirdagas ir kt. (2011), tyrinėdami imigrantų vaikų tautinės tapatybės kaitą Belgijos mokyklose, parodo, kad imigrantų mokinių tapatybės tarpusavyje nekovoja kuriamos daugybinės tapatybės. Pabrėžiama, kad didesnė etninė įvairovė mokykloje labiau skatina mokinių: 1) socialinę, edukacinę izoliaciją arba 2) polinkį rekategorizuoti savo tapatybę, siekiant sumažinti socialinę įtampą tarp vietinių ir nevietinių mokinių. Kai kurie tyrėjai vartoja sąvoką dvikultūriškumas (angl. biculturalism), kuri numato dvejopą galimybę: a) asimiliaciją arba b) atskirtį. Imigrantai gali siekti lygiaverčio bendradarbiavimo su dauguma, kad sumažintų socialinę įtampą, izoliaciją 14

15 per institucionalizaciją, kuri apima kalbą, religiją ir pilietybę (Alba 2005). Etninio skirtingumo pabrėžimas reikštų, jog valstybė turi atsisakyti vieno naratyvo / pasakojimo ir leisti kurti daugybinius, mažuosius naratyvus. Mokymosi programose nuoroda į etninę įvairovę užtikrina dominuojančio tautos naratyvo įsigalėjimą ir mažumų marginalizavimą (Richardson 2006). Mokyklos užtikrina politinių diskursų kaupimą ir perdavimą mokiniams pagal politinį ir socialinį užsakymą (Duoblienė 2011). Toks procesas vykdomas reaguojant į švietimo valdininkijos reformas, leidžiamus dokumentus, kuriuose atsispindi perstruktūravimo ir kontroliavimo jėga, leidžianti apriboti, kontroliuoti ugdymo veiklą mokyklose (Duoblienė 2011). Tautinių valstybių mokykliniuose vadovėliuose dažnai pateikiamas homogeniškas kultūros diskursas, t. y. atrenkamos tam tikros temos, pateikiama klasikinė kūryba, istorijos apie žymių tautos žmonių gyvenimus ir pan., ir tai pateikiama kaip kolektyvinis solidarumas. Šią diskusiją praplečia E. Aleksandravičius (2013), teigdamas, kad tikrovė, t. y. patiriami emigracijos mastai, išeivija, kviečianti diskutuoti apie pasaulio lietuvybę, prasilenkia su kultivuojamos, vadovėlinės lietuvių atminties formomis. E. Aleksandravičius (2013) pažymi, kad taip, kaip yra ar bus suvokiama lietuviškoji tapatybė (tautiniame ar pasauliniame kontekste), priklauso nuo dviejų tautos pasakojimų 4 pasirinkimo: Tautinio pasakojimo svarbiausias herojus po senovei yra ant Nemuno krantų per amžius tykiai gyvenanti etnolingvistinė, valstietiška, sėsli bendruomenė, kuri (istorijos vadovėliai fragmentiškai primena) turi ir atskilusias išeivijos šakas be didesnės reikšmės ir istorinio vaidmens (Aleksandravičius 2013: 19). Demokratija lyg ir leidžia pasirinkti, kokiu būdu konstruoti tautinį tapatumą, tačiau tapatumo pasirinkimas nėra visiškai laisvas jis vyksta demokratijos vertybių erdvėje, kurios neigiamas polius yra atgimusio tautiškumo, atgaivintų ar išgalvotų genties tradicijų garbinimas, kitaip tariant, individualizmą paneigiančios tendencijos (Rubavičius 2003: 234). Todėl Lietuvoje vis dar gajoms tautinės mokyklos idėjoms atstovaujantys švietėjai ir ugdytojai, atliepdami globalizacijos iššūkius, 4 Pirmasis pasakojimas, pateikiamas Karklo diege (2013), yra Motiejaus Valančiaus Palangos Juzė. Šis didysis pasakojimas, švietimo sistemoje vertinamas kaip klasika, formuoja etnolingvistinę bendruomenę, sėsliai gyvenančią mažyčiame Nemuno deltos plote. Tokia etnolingvistinė bendruomenė save suvokia taip, kad gimtinės ribos atskiria ją nuo kitų lietuviškai kalbėjusių žmonių palikuonių plačiajame pasaulyje. Tos etnolingvistinės tautos vaizduotėje itin mažai vietos ir toje pačioje Lietuvoje gyvenantiems kaimynams, kurie nekalbėjo lietuvių kalba (Aleksandravičius 2013: 20). Antrasis pasakojimas Amerika pirtyje. Šis pasakojimas rodo naująjį pasaulį ir emigraciją. Kaip rašo E. Aleksandravičius, Amerika pirtyje gundo spalvingai įsivaizduoti tokią lietuvių tautą, kuri yra išsibarsčiusi po platųjį pasaulį, kurios vaikai ir tolesni palikuonys jau labai įvairuoja tiek kūniškomis savybėmis, tiek savo kalba ir kultūra. Tie daugiakalbiai lietuviai dar mena savo šaknis ir dar gali būti suvokiami kaip vienos atminties bendruomenė arba diasporinė lietuvių tauta (Ibid., 21 22). TAUTINIO IDENTITETO PLIURALIZMAS: TARP ETNOLINGVISTINĖS TAUTOS IR PASAULIO LIETUVYBĖS 15

16 LINA GARŠVĖ stengiasi užkirsti kelią tautinio identiteto daugybiškumui, performatyvumui, šliedamiesi prie etnolingvistinio didžiojo tautos pasakojimo. Tai akcentuoja ir J. Balčius (2005): <...> Lietuvos švietėjai <...> noriau cituoja lietuvių praeities mąstytojus, kuriems rūpėjo tautos istorija, kultūra ir savimonė. Todėl kalbėdami apie tautinį tapatumą jie dažniausiai remiasi ne moderniomis, o konservatyviomis tautos sampratomis, pabrėžiančiomis jos ypatumus etniniu požiūriu, atkreipiančiomis didesnį dėmesį į teritoriją, kalbą ir kultūrines (religines) tradicijas (Balčius 2005, cit. iš Duoblienė 2006: 229). Mokyklos, kaip valstybės ideologinio aparato, vaidmenį iškelia ir S. Aronowitzius, P. Bourdieu, J. C. Passeronas, pabrėždami, kad mokykla palaiko tautos nacionalinio diskurso tęstinumą, nes ji, kaip valstybės instrumentas, užtikrina ideologinę asimiliaciją ir homogenizaciją (Kanu 2003: 71). Remiantis šia teorija, mokyklos normalizuoja įpročius, normas, vertybes ir elgesį bei nubrėžia jausmų, pozicijų, individo sąmoningumo racionalumą, derantį prie vienmačio tautinio diskurso (Kanu 2003). Pasitelkiant mokyklą, kaip valstybės ideologinį instrumentą, vykdoma individų sąmonės kolonizacija. L. Duoblienė (2011) savo įžvalgose akcentuoja, kad šiuolaikinės praktikos kuria kritinės sąmonės neturinčius individus, nes tai lemia sisteminės normos ir standartai, ir numato dvi galimybes: prisitaikymą arba atskirtį. Čia galima įžvelgti dvejopą galimybę: 1) pedagogo atvertį kitokio mokinio būčiai, sukuriant dialoginę situaciją, tačiau pamažu nusavinant jo diskursus bei kasdienes praktikas ir vedant jį sistemos nustatytos tapatybės link. Mokiniai migrantai pradeda elgtis pagal tam tikras normas, kurias formuoja esama švietimo sistema. Vadinasi, mokiniai, perimdami tas normas, pradeda atitinkamai elgtis, šitaip konstruodami savo tapatybę. Kuo labiau mokinys susitapatina su performatyvumu, tuo daugiau jis įgyja tautinės priklausomybės jausmo ir pradeda save stipriau suvokti kaip tos tautos atstovą (Welti 2004); 2) ši galimybė numatytų, kad pedagogas kitokį mokinį įgalina ne ieškodamas panašumų, o pabrėždamas skiriamuosius bruožus (angl. différance). Šiuo atveju kito kitumas galėtų būti mokymo(si) išteklius ir terpė kurti simuliacinę tarpkultūrinę komunikaciją ir (ar) tarpkultūrinį ugdymą mokyklose. Įgalinimo koncepcija siekia skirtybę paversti savitumu ir pozityviu išskirtinumu esant kitoms lygių galimybių sąlygoms (Mažeikis 2010: 39). Švietimo sistemos tyrinėtojas G. Baumannas (2002) išskiria dominuojantį ir demotinį identiteto diskursus. Dominuojantis diskursas tai oficialus politikų ir ugdytojų instrumentas, kuris varijuoja nusistovėjusiais kultūriniais grupių simboliais ir kuriuo remiantis reikalaujama, kad asmuo save priskirtų konkrečiai kultūrinei grupei. Priešingai dominuojančiam, demotinis identiteto diskursas atsiranda natūraliai, kasdienio bendravimo metu, įtraukiant įvairių kultūrų simbolius ir juos sintetinant. G. Baumannas (2002) pažymi griežtą domi- 16

17 nuojančio diskurso kultūros ir tautiškumo ribų apibrėžtį; demotinis diskursas nepasiduoda nacionalinei valstybei ir jos institucijų ideologijai, o formuojant tapatybę transformuoja vertikaliąsias nuleidžiamas sampratas, pasiremdamas lokalaus konteksto požiūriais ir praktikomis. Todėl galima daryti prielaidą, kad dominuojančio ir demotinio diskursų sąveika sudaro sąlygas hibridizuoti tautinį tapatumą. Sisteminis tautinio identiteto puoselėjimas ir saugojimas mokyklose pasireiškia dviem aspektais: kalbiniu ir kultūriniu. Lingvistinė kompetencija, t. y. mokymasis skaityti ir (ar) rašyti valstybine kalba, ir lingvistinė praktika, t. y. galimybė kalbėtis su kitais valstybine kalba, mokinius įtraukia į tautinį valstybės diskursą. Mokykla, pateikdama klasikinį tautinį modelį (kalba, tautinė simbolika, tautinės šventės ir pan.), kelia įtampą tarp mokinių (imigrantų), kurie konstruoja daugybinį, arba brikoliažinį, tapatybės modelį. Todėl čia svarbus galių žaidimas; galios diskurse svarbiau, ne kas vykdo galią, o kaip ta galia reiškiasi (Foucault 1998). Todėl valstybė, bijodama tautinės tapatybės subjektyvių naratyvų formavimosi, veikiau sutinka kalbėti apie hibridiškumo ir tapatybės derybas perkonstruojant tautinį naratyvą, nurodant asimiliacijos ir integracijos galimybes (Richardson 2006). Galima manyti, jog taip atsitinka todėl, kad valstybė yra labiau linkusi į homogeniškumą, pabrėždama bendrą istoriškumą, kaip būtiną bendrą patirtį, įžvelgia tautinės tapatybės skirtingumą ir konfliktiškumą, kai kuriasi alternatyvios tapatybės sampratos. Kitoniškumas dažnai traktuojamas kaip pavojus ir ksenofobijos bei prievartos šaltinis. TRADICINIO TAUTINIO IDENTITETO ALTERNATYVOS Migracijos proceso dalyvis yra išcentrintas, išjudintas. Migracija, globalizacija išjudina tautinės tapatybės, kaip įteritorintos, diskursą ir suaktualina išteritorintos tapatybės aspektus. Taigi tapatybė nebeturi griežtų sąsajų su konkrečia geopolitine vietove, todėl iškeliamas tautinio identiteto, nepriklausančio nuo konkrečios teritorijos, aspektas. Šis aspektas antropologiniame kontekste itin plačiai nagrinėjamas D. Daukšos darbuose. Teritorijos rekonceptualizavimas išteritorinimo lauke rodo naują teritoriškumo apibrėžtį ir identiteto atpalaidavimą nuo jo. Šiandieninis tautinis identitetas nebėra siejamas su fizine teritorija. Durkheimiškas namų, kaip solidarios bendruomenės, suvokimas nelabai atitinka šiuolaikinio judančio pasaulio konceptą (Akstinavičiūtė 2006). Pasak I. Akstinavičiūtės, Namai virsta paradoksalia ir kintama kategorija, reiškiančia vietą, kur individas geriausiai save suvokia, nors ir nėra laimingiausias. Taigi buvimas namie / ne namie nėra fizinio judėjimo, sociokultūrinio laiko ir vietos nestabilumo pasekmė, bet kognityvios aplinkos, kurioje TAUTINIO IDENTITETO PLIURALIZMAS: TARP ETNOLINGVISTINĖS TAUTOS IR PASAULIO LIETUVYBĖS 17

18 LINA GARŠVĖ atliekami kasdieniai veiksmai, leidžiantys formuoti identitetą, būsena (Akstinavičiūtė 2006). Šiandien lietuviu esti ir tas žmogus, kuris jaučiasi lietuviu, nepaisant to, kad jis nemoka lietuvių kalbos ar nėra gimęs Lietuvoje. Dažnai toks jausmas įprastas Vilniaus lietuvių namų gimnazijos mokiniams, kurie yra gimę ne Lietuvoje, bet, turėdami lietuviškų šaknų, atvyksta mokytis į Lietuvą. Todėl perbraižant lietuviškojo identiteto trajektorijas svarbu pripažinti, kad tautinis identitetas įgyja daugialypiškumo ir kontekstualumo, t. y. jis siejamas su buvimo pasaulyje būdais (angl. ways-of-being-in-the-world). Tokiu būdu iškyla nutylėti marginalūs tautiniai diskursai, kuriuose tradicija ir šiuolaikiškumas koreliuoja tarpusavyje, sukurdami bifurkacines sąmones. Buvimo pasaulyje būdai neatsiejami nuo socialinio konteksto. Todėl P. Levitt ir G. Schiller (2004) buvimo pasaulyje būdus išskaido į buvimo (angl. ways of being) ir priklausymo būdus (angl. ways of belonging). Buvimo būdai nurodo socialinius ryšius ir praktikas. Individai gali integruotis į socialinį lauką nesiidentifikuodamiesi su juo, t. y. individas nuolatos gali rinktis, kaip elgtis (Ibid.). Priklausymo būdai, priešingai, nurodo praktikas, kurios daro įtaką identitetams, atspindintiems sąmoningą priklausymą tam tikrai grupei (Levitt, Schiller 2004). Šiandieniniam tautiniam identitetui lietuvybės kontekste būdingas išteritorinimas, išcentrinimas, pliuralizmas susilieja į pasaulio lietuvybės diskursą. Pasaulio lietuvybė nurodo daugiamačių lietuviškojo tautinio identiteto sampratų pripažinimą kaip lygiaverčių tautos didiesiems pasakojimams ; išlaisvina tautinį identitetą nuo įteritorinimo ir priartina prie jausminės tautiškumo išraiškos, kai lietuviu laikomas tas, kuris jaučiasi lietuviu, nepaisant kasdienių tautinių ritualų. Mokinys, išvykęs mokytis į kitą šalį, taikosi prie supančios aplinkos, švietimo sistemos ir kasdienėje veikloje dažnai neturi sąlygų sietis su nacionaliniu tautiškumu. Tačiau akcentuotina, kad tautinė tapatybė nėra tik jausminė būsena, tai ir sąmoninga veikla. E. Aleksandravičius (2013), apibūdindamas lietuvių pasaulio istoriją, žodžius lietuvių pasaulis vartoja kaip metaforą, aiškindamas: <...> tai yra talpesnė ta prasme, kad šiame įsivaizduojamame pasaulyje ir jo istoriniame pasakojime bandoma atpažinti truputį kitokį negu esame įpratę matyti pagrindinį veikėją tai daugiau ar mažiau sąmoningai suvokiama bendrija, kuri apima ir prie Nemuno deltos, ir kituose žemynuose pabirusius lietuvius jau ir margesnių rūbų bei odos spalvos, kalbančių skirtingomis kalbomis, bet neužmiršusių savo šaknų (Aleksandravičius 2013: 33 34). Diskutuojant dėl pasaulio lietuvio sampratos svarbu į tautinį identitetą žvelgti per patybės supratimą, t. y. nurodant, kad pasaulio lietuvybė yra mūsų 18

19 patybės (angl. our-dentity) konceptas, orientuotas į kolektyvinį sentimentą arba žinojimą, kad asmuo priklauso įsivaizduojamai lietuvių bendrijai. Pasaulio lietuvis, kaip mūsų dividas, apeliuoja į išjudintos lietuvybės sampratą ir į sąmoningą identiteto metamorfozę, kai lietuvybė suprantama ne kaip indeksuotas, sisteminis tapatinimasis su tauta, o kaip individuali laisvė, t. y. lietuvybės jausminis įbūtinimas. Migracijos procese lietuvybė nurodo subjekto takumą. Remiantis viešomis mokslininkų, politikų diskusijomis, galima įvardyti kelis būdus, charakterizuojančius pasaulio lietuvius: 1. Tai visi Lietuvos piliečiai, gyvenantys už Lietuvos ribų, nepriklausomai nuo tautybės (valstybės požiūris). 2. Visi Lietuvos piliečiai, įskaitant ir etninius lietuvius, nepriklausomai nuo Lietuvos pilietybės. Tai galėtų būti trečios, ketvirtos kartos emigrantai (Donskis ; Aleksandravičius 2013). 3. Tai rečiausiai aptinkamas variantas: visi žmonės, kurie save sieja su Lietuva, kaip su gimtine. Tai gali būti rusas, žydas ar kitos tautos žmogus, gyvenantis Amerikoje. L. Donskis (2008), diskutuodamas pasaulio lietuvio klausimu, akcentuoja jausminį ryšį su Lietuva, nepriklausomai nuo gyvenamosios šalies: Ar asimiliavimasis kitoje visuomenėje ir kultūroje, kurioje po tam tikro laiko įgyjamas akcentas, galbūt net prarandant gimtąją kalbą, yra didelė tragedija ir nuodėmė, jei žmogus, neatsižvelgdamas į visa tai, išsaugo glaudžius saitus su gimtine, domisi jos kultūra, lieka jautrus savo šalies realybei ir netgi ją remia politiškai ar moraliai? Kodėl žmogus yra kažkuo geresnis, jei jis mechaniškai išmoksta savo tėvų kalbą, nors mentaliai svetimas tėvų šaliai ir kultūrai? Ar ne svarbiau išsaugoti savo gimtąją kalbą ir tautinę tapatybę, tuo pat metu dalyvaujant tos šalies, kurioje gyvenama, visuomenėje ir kultūroje? (Donskis 2008: 185). Iš to išplaukia, kad, nepaisant gyvenamosios vietovės, tautybės, lietuvybė yra jausmas, noras sietis su Lietuva, palaikyti su ja ryšius. Tai ypač būdinga mokiniams imigrantams, kurie, turėdami lietuviškų šaknų, atvyksta į Lietuvą mokytis. Todėl atmestinas bet koks metodologinis nacionalizmas, akcentuojantis pilietybės svarbą ir priklausymą konkrečiai teritorijai. Lietuva remiasi kolektyviniu sentimentu ir istoriniu naratyvo modeliu, todėl išlaikyti skir- 5 Kalbėdamas apie pasaulio lietuvius L. Donskis nurodo Marcą Chagallą, Smilovičiuose gimusį port retistą Chaimą Soutine ą, skulptorių, gimusį Druskininkuose ir išgarsėjusį Paryžiuje, Jacques ą Lipchitzą, Butrimonyse gimusį meno istoriką ir kritiką Bernardą Berensoną, Kaune gimusį XX a. etiką Emmanuelį Leviną, Vilniuje gimusį smuiko virtuozą Jashą Heifetzą, išeivijos menininkus Jurgį Mačiūną, Joną Meką; išeivijos mokslininkus Mariją Gimbutienę, Algirdą Julių Greimą, Vytautą Kavolį ir kt. (Donskis 2008: ). TAUTINIO IDENTITETO PLIURALIZMAS: TARP ETNOLINGVISTINĖS TAUTOS IR PASAULIO LIETUVYBĖS 19

20 LINA GARŠVĖ tingųjų bendruomenes yra sunku, ypač tas, kurios nėra remiamos valstybiškai (Donskis 2008). Tai sudaro prielaidas įteritorinti lietuviškąją tapatybę. Pasaulio lietuvybė nebūtinai siejama su lietuvių kalba, veikiau lietuvybė apima ryšio tarp lietuviškojo jautrumo, savo individualios patirties ir pasaulio ieškojimą ir išsaugojimą bei kartu atvirą mąstymą ir jautrumą kitoms tautoms bei jų kultūroms (Donskis 2008: 186). E. Aleksandravičius (2013), tyrinėdamas pasaulio lietuvius, siūlo vartoti terminą diasporinė lietuvių tauta, sujungiantį teritorinę tautą ir diasporą (kartu su išeivija, su pasaulio lietuviais, su visais emigrantais). Diasporinė lietuvių tauta šiuo atveju nurodo lietuvybės išteritorinimą, nepriklausomai nuo tautybės ar pilietybės. Kaip svarbų faktą E. Aleksandravičius (2013) išskiria bendrosios atminties bendruomenę, leidžiančią surankioti, suprasti, prisiminti ir siekti angliškai, ispaniškai, portugališkai, vokiškai šnekančiuosius lietuvius pasitikti kaip savuosius (Ibid., 19). Posūkis link pasaulio lietuvybės juntamas politinėje erdvėje. Premjero A. Kubiliaus 15-oji ir A. Butkevičiaus 16-oji vyriausybės bei Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė pradėjo nuosekliau kalbėti apie pasaulio Lietuvą ir pasaulio lietuvius. D. Grybauskaitės pasaulio lietuvybės principas sietinas su kolektyviniu sentimentu, kurį akcentuoja L. Donskis. Dalyvaudama pasaulio lietuvių suvažiavime, ji teigė: Visada palaikysiu tuos, kurie norės save tapatinti su Lietuva, nesvarbu, kur būsite, nesvarbu, ką veiksite. Mano gyvenime taip įvyko, kad beveik 16 metų gyvenau ne Lietuvoje. Teko dirbti įvairiose institucijose ir tarptautinėse, ir diplomatinėje tarnyboje, bet visada tai buvo darbas Lietuvai. Todėl visiems linkiu, nesvarbu, ką beveiktumėte, visada mėginkite padėti Lietuvai, dirbti jai, mylėkite savo tėvynę ir nepamirškite, kad kiekvienas lietuvis yra ypatingas žmogus (Mačiulienė ir kt. 2012). Premjero A. Kubiliaus pasaulio lietuvybės samprata siejama su globaliu transnacionaliniu dariniu. Tai išreiškiama jo kalboje, pasakytoje 2009 m. PLEF suvažiavime: Pasaulio lietuviai yra didelis Lietuvos turtas, kuris gali į Lietuvą parvežti ir čia pritaikyti geriausią pasaulio patirtį. Globali Lietuva tai tautos visuma, sujungta į transnacionalinį globalų socialinį ir politinį organizmą, padedantį užtikrinti Lietuvos gyvybingumą globalizacijos sąlygomis ir Lietuvos tautos egzistenciją globalioje erdvėje. Todėl nesvarbu, kur begyventų ar dirbtų šiandieninis lietuvis Vilniuje, Londone ar Čikagoje jis vis tiek yra ir Globalios Lietuvos kūrėjas (Bernardinai.lt 2009). 20

21 Lietuvybės transnacionalizmas akcentuojamas ir premjero A. Butkevičiaus 2015 m. kalboje susitinkant su Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos nariais: Lietuvai labai reikalinga pasaulio lietuvių energija, o mūsų šalyje laukiančios galimybės Jūsų talentui realizuoti apima labai platų spektrą, pradedant šalies ūkio modernizavimu, ekonomikos stiprinimu ir baigiant inovacijų ir aukštųjų technologijų perversmu (manovyriausybe.lt 2015). Tiek D. Grybauskaitės, tiek Vyriausybės vadovų pozicijos pasaulio lietuvybės atžvilgiu išreiškiamos per ekonominį saistymąsi su Lietuva, siekiant ekonominės naudos. Tačiau jų požiūriai išreiškia lietuvybės sampratą per pakitusią erdvinę prizmę, t. y. kai lietuvis nėra vien Lietuvos pilietis. Lietuvis suvokiamas globalioje erdvėje, kuriant tarpcivilizacinį dialogą tarp lietuvių kilmės žmonių. Migracijos lauke žlungant kolektyvinės tapatybės idėjai, reikėtų atsigręžti į mokyklas: ugdyti jaunąją kartą, naująją kritinę masę žmonių, nutiesti naujus lietuvio tautinės tapatybės horizontus. Kitaip tariant, ugdymo(si) įstaigos (nepaisant šalies) turėtų remtis pasaulio lietuvybę atspindinčiais kontekstais, kad jau ankstyvajame amžiuje būtų galima parodyti tapatybės darybos alternatyvas, neprimetant vienmačio tautinės tapatybės modelio. Kadangi migracijos proceso (ypač šių dienų Lietuvos emigracijos) pristabdyti ar reguliuoti beveik neįmanoma, svarbų vaidmenį turi atlikti švietimo, kultūros įstaigos, atskleidžiančios tapatybės alternatyvas kaip sąmoningą veiklą. Asmens emigraciją reikėtų traktuoti ne kaip lietuviškosios tapatybės praradimą, o kaip lietuviškumo trajektorijos kismą ir savęs suvokimą pasaulio lietuvybės kontekste. Galbūt tokio požiūrio sekėjus natūralistinės tautinės tapatybės šalininkai galėtų apkaltinti lietuviškumo kosmopolitizavimu, tautiškumo menkinimu ar praradimu, skatinimu neprisirišti prie lietuviškosios tautinės tapatybės, tačiau reikia pažymėti, jog migracijos procesai nesustabdomi, todėl reikia formuoti sąmoningą Lietuvos žmogų, save traktuojantį pasauliniame lietuviškajame kontekste, ugdyti jausminę ir pareiginę atsakomybę šaliai. Ši perspektyva nurodo išcentrintą tapatybės dinamiką. Dar vienas svarbus aspektas, kviečiantis gręžtis į pasaulio lietuvybės sampratos įtraukimą į švietimo, kultūros, politikos gaires ir veiklas, anot L. Duoblienės (2006), yra dėl globalizacijos įtakos kintanti istorinė mokinių sąmonė: mokiniai pradeda vis labiau domėtis viso pasaulio, o ne Lietuvos įvykiais, jos dabartimi, bet ne praeitimi 6. Švietimo sistemoje, politikoje, kultūroje vyraujantis etnolingvistinis, arba natūralistinis, tautinio identiteto modelis prieštarauja esamai situacijai ir anaiptol nepadeda mokinių sąmones 6 Mokinių istorinės sąmonės pokyčiai: Lietuvos mokinių istorinės sąmonės lyginamasis tyrimas (tyrimo ataskaita, vadovas A. Poviliūnas). Vilnius: VU Sociologijos katedra, Pilietinės visuomenės institutas, TAUTINIO IDENTITETO PLIURALIZMAS: TARP ETNOLINGVISTINĖS TAUTOS IR PASAULIO LIETUVYBĖS 21

22 pririšti prie grynojo tautiškumo. Vienu ar kitu atveju, globalizacijai darant įtaką, dalis mokinių taps tiesioginiais migracijos proceso dalyviais, todėl, siekiant išlaikyti mokinius kaip sąmoningus Lietuvos atstovus, reikia nukreipti švietimo politikus į švietimo strategijų korekcijas, pasirenkant multikultūrinio ugdymo tendencijas arba atliepiant europinio tarpkultūrinio ugdymo tendenciją ir orientuojant ugdymą į etiką bei socialinių santykių stiprinimą, nes priešingu atveju tautinis tapatumas gali nukentėti ne tapdamas hibridiniu, o grynai vartotojišku ar antitautiniu dėl nepakantumo ideologijoms (Duoblienė 2006). Taigi tautinio identiteto pliuralizmo išryškinimas sudaro sąlygas suprasti, kad visi tautinio identiteto diskursai, nepaisant jų prigimties, turi lygias teises egzistuoti. IŠVADOS Konstruojant tautinio identiteto diskursą, nuolatos vyksta dialektinis ryšys, kai, viena vertus, situaciniai, kasdieniai ir socialiniai kontekstai formuoja ir lemia tautinio identiteto diskursą, kita vertus, diskursas yra veikiamas socialinės ir politinės realybės. Svarbi sudedamoji tautinio identiteto dalis yra subjektyvybė. Tačiau subjektai yra veikiami struktūrinio, sisteminio formavimo ir valdymo kontrolės. Tokiais atvejais ugdymo(si) dalyviai turi dvi galimybes: pažeisti struktūras ir pasirodyti kaip meistrai, keičiantys ir konstruojantys tautinio identiteto ugdymo(si) praktikas, pereidami į reflektyvią būseną, t. y. sąmoningą kismą. Šiandieninis tautinis identitetas, kuriam būdingas išteritorinimas, išcentrinimas, pliuralizmas, atspindi pasaulio lietuvybės diskursą. Vadinasi, globalizacijos kontekste norint išlaikyti lietuviškąjį tautinį identitetą, reikia išplėsti jo ribas. Tautinio identiteto sampratą orientuojant į pasaulio lietuvybę, siekiama išvengti lietuviškojo tapatumo vartotojiškumo ar antitautiškumo segmentų. LITERATŪRA LINA GARŠVĖ Agirdag, O., van Houtte, M., van Avermaet, P., Ethnic school context and the national and sub-national identifications of pupils. Ethnic and Racial Studies, 34, 2, Akstinavičiūtė, I., Antropologinė namų idėjos perspektyva: lietuvių diasporos žmonių tikslas ar saugi vieta judant? Oikos. Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2, Alba, R., Bright vs blurred boundaries: Second-generation assimilation and exclusion in France, Germany, and the United States. Ethnic and Racial Studies, 28, 1, Aleksandravičius, E., Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus. Balčius, J., Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. Bauman, Z., Liquid Modernity. UK: Polity Press. 22

23 Baumann, G., Collective Identity as a Dual Discursive Construction: Dominant vs Demotic Discourses of Culture and the Negotiation of Historical Memory. Identities: Time, Differ-ence and Boundaries, Čiubrinskas, V., Transnacionalizmas ir išjudintas identitetas: etninės šaknys ir kosmopolitizmas migracijoje. Transnacionalizmas ir nacionalinio identiteto fragmentacija. Kaunas: Versus aureus, Daujotytė, V., Apie tapatybę, ne(ta)patybę, be(ta)patybę. Prieiga internete: tekstai.lt/zurnalas-metai/147-viktorija-daujotyte-apie-tapatybe-netapatybe-betapatyb?- catid=124%3a2006-nr-7-liepa [Žiūrėta 2015 m. lapkričio 19 d.]. Donskis, L., Globalizacija ir tapatybė: asmeninės pastabos apie lietuviškuosius tapatybės diskursus. Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, Duoblienė, L., Tarpkultūrinis ugdymas: tautinio tapatumo ir / ar dialogo su Kitu paieškos. Lietuva globalėjančiame pasaulyje. Vilnius: Logos, Duoblienė, L., Ideologizuotos švietimo kaitos teritorijos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Foucault, M., Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. Vilnius: Baltos lankos. Garšvė, L., Lietuvių kilmės mokinių tautinio identiteto ugdymas(is) taikant hermeneutinės pedagogikos metodologiją. Daktaro disertacija. Šiauliai: BMK leidykla. Giddens, A., Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje. Vilnius: Pradai. Kanu, Y., Curriculum as Cultural Practice: Postcolonial Imagination: Introduction. Curriculum as Cultural Practice: Postcolonial Imagination. Toronto: University of Toronto Press. Levitt, P., Schiller, G., Conceptualizing simultaneity: a transnational social field perspective on society. International Migration Review, 38, 3, Liubinienė, N., Aš esu lietuvė visada, tiktai galiu turėti kitą pilietybę : imigrantų iš Lietuvos identiteto dėlionės Šiaurės Airijoje. Lietuviškasis identitetas šiuolaikinės emigracijos kontekstuose. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, Mažeikis, G., Skirtingumo ir integracijos dialektika hermeneutinėje klasėje. Mokytojų ugdymas, 15, 2, Mažeikis, G., Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės. Kaunas: Kitos knygos. Richardson, G., Singular Nation, Plural Possibilities: Reimagining Curriculum as Third Space. Curriculum As Cultural Practice: Postcolonial Imaginations. Toronto ON: University of Toronto Press, Welti, E. M., The performative construction of national identity. Doctoral dissertation. Prieiga internete: [Žiūrėta 2015 m. lapkričio 20 d.]. Wodak, R., Fragmented identities: Redefining and rexontextualizing national identities. Politics as Text and Talk: Analytic Approaches to Political Discourse. Amsterdam: John Benjamins Pub. Co, TAUTINIO IDENTITETO PLIURALIZMAS: TARP ETNOLINGVISTINĖS TAUTOS IR PASAULIO LIETUVYBĖS 23

24 PLURASIM OF NATIONAL IDENTITY: BETWEEN ETHNOLINGUISTIC IDENTITY AND GLOBAL LITHUANIANNESS Lina Garšvė SUMMARY Reconceptualisation and derivation techniques of national identity are analyzed in the paper. On the one hand, ethnic identity is presented as an object controlled and monitored by the system, on the other hand, as a freely created daily practice. The theory of identity and the subject in order to explain national identity by showing a plural nature of identity representing that subjectivity of a narrative should be treated as a divisible object, in other words as dentity, is discussed in the paper. In that way identity becomes contextual, multidimensional and fluid. It is emphasized that while mixing tradition and modernity it is not enough only to follow a traditional concept of national identity. Today, in the context of deterritorisation, discourses on Lithuanian identity focus on pluralistic Lithuanian identity. Keywords: national identity, global Lithuanianness, subject, migration. LINA GARŠVĖ 24

25 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA REMIGIJUS VENCKUS Kazimiero Simonavičiaus universitetas El. p. SANTRAUKA Straipsnio tikslas aptarti mados fenomeno ryšį su individualios tapatybės kūrybos fenomenu. Tikslas pasiekiamas analizuojant skirtingus pavyzdžius ir keliant klausimus apie tai, kaip veikia mada ir kas ji yra. Straipsnio pagrindinis atspirties taškas yra Maxo Horkheimerio ir Theodoro W. Adorno Apšvietos dialektikos idėjos, kuriomis remiantis aiškinama, kad mados fenomenas neatsiejamas nuo masių valdymo, pasaulio suvokimo ir jo standartų diegimo, individualybės paieškos ir jos žlugimo, visuomeninio elgesio disciplinavimo ir liberalizavimo procesų. Pastebima ir tai, kad masės, vartodamos net politiškai angažuotus ir madingus įvaizdžius, beveik visada susiduria su tuščiu mados ženklu (remiamasi Rolando Bartheso Mados sistema ). Straipsnyje mada siejama su populiariosios kultūros lauke įsigalėjusiais ir mėgdžiojamais žvaigždžių įvaizdžiais, kurių gamybos principus XX a. susistemino ir iki šiol puikiai reprezentuoja disneilendų konceptas, nuo vaikystės skatinantis geismą būti neva individualia ir originalia asmenybe. Visa tai lemia nesuderinamus konfliktus tarp to, kas masiškai parduodama, kas yra kūniškai patrauklu, ir tarp tapatybės, kurią norima įsigyti, bei individualaus Aš. Tad skirtingi mados, tapatumo ir kūniškumo klausimai išsamiai aptariami labiausiai analizuojant Lady Gagos fenomeną, o kai kurie akcentai MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA 25

26 išryškinami fragmentiškai tiriant animacinio personažo Hello Kitty, dainininko Justino Bieberio ir fotomodelio Essenos O Neill atvejus. Pagrindiniai žodžiai: kultūros industrija, mada, populiarioji kultūra, standartizacija, individualumas, kūrybingumas, įvaizdis, vartotojų kultūra. REMIGIJUS VENCKUS VIETOJ ĮVADO: APŠVIETOS DIALEKTIKA KAIP METODOLOGINIS ESKIZAS XX a. viduryje Frankfurto sociologijos mokyklos atstovai Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno negatyviai žvelgė į industrializaciją ir standartizaciją, diegiamą kultūroje ir mene m. parašytoje knygoje Apšvietos dialektika autoriai pirmieji grindė kultūros industrijos terminą, ženklinantį negatyvų elitinės kultūros pavergimą visuomenės valdymo kėslams ir valdančiųjų galioms stiprinti. Nors šiandienos žmogus yra gerokai pastabesnis, įtaresnis ir kritiškesnis nei XX a. vidurio gyventojas, tačiau knygos Apšvietos dialektika puslapiuose užrašytas vis dar šiuolaikiniam pasauliui aktualus apokaliptinis visuomenės scenarijus. Čia apšvieta yra žinojimas apie gėrybes, o dialektika šių gėrybių valdymas ir besaikis vadybos modelių konstravimas bei realizavimas praktikoje. Mokslininkų siūloma apšvietos ir dialektikos traktuotė gali būti puikus pagrindas bandant suvokti šiuolaikinį mados industrijos lauką. Horkheimeris ir Adorno konstatuoja: apšvietos dialektikoje vyksta galios demonstravimas ir manipuliavimas bet kokiais resursais; apšvietos dialektika tai atžangus ir pažangus gėrybių valdymas (Horkheimer, Adorno 2006: 58); apšvieta, tarnaudama dabarčiai, virsta totaline masių apgaule (Horkheimer, Adorno 2006: 67), žinant, kaip valdyti gėrybes, ir jas įvaldant, galima masėms primesti išrinktųjų klasės valią (Horkheimer, Adorno 2006: ). Pasaulio modelio diegimą (kurį nuosekliai ir sėkmingai diegia mada), plėtojimą ir įteisinimą kultūros industrijos lauke galima aptarti remiantis Davidu Hesmondhalghu. Jis teigia, kad kultūros industrija formuoja mūsų suvokimą apie pasaulį. Su kultūros industrijos samprata siejamos gėrybės, kurios parduodamos plačiojoje rinkoje ir be kurių negali egzistuoti mūsų visuomenė. Jei kultūrą suprasime plačiąja, antropologine, prasme, tuomet viskas, ką sukuria žmogus, ir bet koks produktų tiražavimas yra kultūros industrija (automobiliai, drabužiai, pastatai, literatūros kūriniai, rinkimų kampanija ir t. t.) (Хезмондалш 2014: 32 45). Nors kiekvienas įrankis, produktas, kūrinys, įveik lintas komunikacijos procesuose (ir pats kažką komunikuojantis), gali būti siejamas su kultūros industrija, tačiau toks apibūdinimas nėra tikslus ir korektiškas. Egzistuoja kokybiniai skirtumai, kuriuos Hesmondhalghas sieja su tekstais, kuriančiais visą industriją. 26

27 Pastebėtina, kad, panašiai kaip ir Hesmondhalghas, teksto sampratą dar anksčiau filosofijoje grindė prancūzų poststruktūralistinės minties atstovas Jac ques as Derrida. Jis teigė, kad viskas yra tekstas, kad nėra nieko už teksto (Derrida 2006: 210). Tad netekstinė realybė apskritai neegzistuoja, o objektyvi, nesumodeliuota tikrovė tampa neįmanoma. Derrida konstatuoja: < > jei kalbame apie tekstą, kuris pats verčia abejoti savo buvimu, vien dėl tos abejonės ir kalbėjimo apie jį, jis [tekstas R. V.] pats yra tekste visur (Деррида 2000: 479). Realybė yra dvilypė, ji įrašyta tekste (bet kokiame žmogiškosios veiklos produkte, net nebūtinai madingame) ir kitame tekste (tiražuotame ar reprodukuotame produkte) (Никонова 2009: ). Vartotojo savivoka taip pat yra įrašyta į tekstą. Ji nulemta ryšių su kitais tekstais (Venckus 2014: 33, 52); realybė yra ten, kur kažkas užrašyta tekste. Priešingai nei Derrida, Hesmondhalghas teksto sąvoką bando konkretizuoti ir aiškina ją siedamas su simboliniu kūrybingumu (t. y. komunikacija). Toliau šiame straipsnyje bus laikomasi Hesmondhalgho, Adorno ir Horkheimerio sufleruojamos prielaidos, kad, viena vertus, viskas, kas gimsta iš komunikacijos, net bet koks mados ar antimadingumo produktas, yra kultūros industrija; antra vertus, viskas, kas sąlygoja pasaulio suvokimą (čia jau ypač dažnai reiškiasi mada), irgi yra kultūros industrija. Tаčiau mados industrija, siejama su kultūros industrija bei plačiąja teksto samprata, iš tikro manipuliuoja prasmėmis (Horkheimer, Adorno 2006: 32 45). Minties, kad jos tikslas yra informuoti ir supažindinti bei diferencijuoti žmones, šiame straipsnyje ir bus laikomasi. INDIVIDUALYBĖ: DISNEILENDAI IR TINKLAVEIKIŠKA POTYRIŲ STANDARTIZACIJA Kritiškai vertinant Hesmondhalgho, Derrida, Horkheimerio ir Adorno požiūrius, tampa aišku, kad kultūros industrija tik propaguoja originalumą ir individualumą. Grandioziniuose, industriniuose projektuose individualybė eliminuojama, o už individualų tapatumą susimoka tas, kuris negali tapatumu naudotis (Horkheimer, Adorno 2006: 17 32). Taip nutinka todėl, kad visuomenės sprendimas padaromas anksčiau, nei yra viešai deklaruojamas (Ibid., 116). Gintautas Mažeikis yra pastebėjęs, kad individualaus originalumo standartą puikiausiai (į)diegė disneilendai: Viena svarbiausių kultūros industrijos rūšių yra specializuoti kultūros ir poilsio parkai, kuriuose kondensuotu pavidalu perteikiama literatūros, vaizduojamųjų ir atlikimo menų patirtis. < > Svarbiausia šioje veikloje buvo legendos, istorijos, pasakos, kuriomis žavėjosi, jų vertybes pripažino ir jų herojus atsiminė milijonai vartotojų. Be šių legendų nebūtų ir Disney imperijos. Pasakos ir istorijos padėjo jam sukurti industriją, užsidirbti milijardus dolerių bei parodyti, ko trokšta pasaulis, kur link krypsta paklau- MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA 27

28 REMIGIJUS VENCKUS sa. Disney animacijos herojai < > įkūnijo iškilius charakterius, o jų garbingi poelgiai, naivumas, linksmumas ir žaismingumas buvo tos vizijos, už kurias pasaulis sutiko mokėti (Mažeikis 2006: 81). Prieš dešimtmetį Mažeikis yra teigęs, kad tokios kompanijos kaip Disney taip pat plėtoja slaptąjį ugdymą (Mažeikis 2005: ). Šiandien šis slaptasis ugdymas gali būti ir pozityvus, standartizuotai diegdamas teigiamas vertybes, ir daryti negatyvų poveikį, naikindamas vartotojų kūrybinę vaizduotę. Mažeikis samprotauja: < > Disney aus korporacija jau pusę amžiaus skatina įvairovės vadybą ir su ja susijusius kultūrologinius, sociologinius mentaliteto tyrimus, edukologines, marketingo, vadybos programas, realizuojamas Disney aus institute (Disney Institute) (Mažeikis 2005: ). Daugiau nei pusę amžiaus aktyviai veikianti ir plačiai įsitvirtinusi organizacija, vis dar sėkmingai gaminanti kultūros produktus (šiuo atveju pasakų personažus), jau suformavo tam tikrą standartą, kuris, plisdamas masinių medijų priemonėmis, taip pat standartizavo ar standartizuoja net ištisas jauniausiųjų vartotojų kartas. Galima pritarti ir kitai Mažeikio minčiai: < > didžiosios pasaulio korporacijos jau įgavo ne tik tinkliškumo, bet ir valstybingumo bruožų, jų vykdoma tinklo reklama ir ideologija yra naujo tipo propaganda, kuri įgyvendinama būtent per kūrybines industrijas [ir per kultūros industriją R. V.]. Juk kūrybinės industrijos [taip pat ir kultūros industrija R. V.] yra efektyviausias būdas kurti paklausius spektaklius, valdyti masių dėmesį, patvirtinti ar paneigti jų mąstymo schemas, vaizdų fetišizmą, judėjimo ritmiką (Mažeikis 2010: 341). Tinklaveikiška standartizacija vyksta meninei kūrybai vis labiau tampant masine, o masių valdymas greičiausiai realizuojamas diegiant įvairius technologizuotus tramdymo mechanizmus bei vieną ar kitą masei diegiamą naujovę skelbiant kaip ypač madingą. Nors Manuelis Castellsas tinklaveikoje įžvelgia įvairovę, pozityviai skatinančią kūrybingumą, technologinį ir ekonominį progresą (Castells: 2005), tačiau, atsigręžiant į Horkheimerio ir Adorno kultūros industrijos kritiką, šiuo atveju nebėra svarbu, ar tai Disneilendas, ar kokia nors kita, dar madingesnė, mases traukianti dirbtinė stebuklų šalis; tinklaveika pasirodo esanti tik iliuzija, kuria norisi tikėti. Tinklaveikiškumas gali stiprinti kultūros industrijos ideologiją, besireiškiančią patraukliais prekės ženklais ir neegzistuojančiais įvaizdžiais. Taip madingi standartai apraizgo vitališko kūrybingumo gyvastį, disciplinuoja ir tramdo maištą, kurį gali sukelti masės. Standartų tinklišką veikimą galima sulyginti su plačiais, visą kultūros kūną apgaubiančiais tramdomaisiais marškiniais, kuriuos masės užsivelka pačios, siekdamos patogumo ir savojo statuso visuomenėje sustiprinimo. Įsigalint skaitmeninėms medijoms, tinklaveikiška standartizacija pasiekia pačias įvairiausias pramogas, jas paverčia visiems greitai prieinamomis pra- 28

29 mogomis ir netgi lemia jų madingumą. Sėkmingas pramogų perkėlimas į virtualią erdvę arba virtualios erdvės produktų pajungimas pramogoms populiarinti leidžia standartams įsigalėti neribotoje aplinkoje, turinčioje nuolatinę prieigą, ir pasiekti kiekvieną lengvabūdiškai pramogaujantį asmenį. Nors pramogos madingumas ir yra sėkmingai įdiegto standarto rodiklis, tačiau madingumas ne skatina, o žlugdo kūrybingumą. Madingumo pasekmė yra tai, kad iš kūrėjo kultūros industrija reikalauja potyrius stimuliuojančių naujovių, leidžiančių užgniaužti masių maištą. Keista, bet šiuo atveju naujovės tampa disciplinavimo priemone, o jų virsmas madingomis ženklina disciplinavimo sėkmę. Panašiai svarsto Mažeikis: < > industriškai dauginami visuomenės spektakliai sulaiko mases nuo pražūtingo, visa naikinančio maišto, sureguliuoja vartotojų poreikius ir juos atitinkančią pasiūlą < > (Mažeikis 2010: 343). Standartizuotas kūrybingumas leidžia labai greitai ir sėkmingai suprekinti potyrius. Kadangi, anot Richardo Floridos, suprekinti potyriai dažnai suvokiami (dažnai taip ir yra) kaip neautentiški (Mažeikis 2010: 147), todėl kultūros industrija bet kokią kūrybinę ir meninę intenciją bei entuziazmą įsuka į pabaigos neturintį ratą, į spartėjantį potyrių geismo sūkurį. HELLO KITTY FENOMENAS, ARBA MEILĖS FETIŠAS Standartizacijos pavyzdžiu, stiprinančiu potyrių geismą ir griaunančiu individualų kūrybingumą, galima laikyti japonų kompanijos Sanrio sukurtą ir pačiais įvairiausiais produktais vis dar tiražuojamą personažą Hello Kitty. Autoriai Yuko Shimizu ir Yuko Yamaguchi 1975 m. savo kūrinį sėkmingai pristatė Japonijoje, o po metų JAV (Dhamija 2003). Hello Kitty tapo tokiu populiariu personažu ir prekės ženklu, kad jos atvaizdas puikuojasi ant moteriškų rankinių, panašia stilistika kuriami drabužiai, dekoruojami interjerai, dabinamos mašinos. Personažo atvaizdas puikuojasi net ant vyriškų ir moteriškų apatinių. Maža to, Hello Kitty užsitarnavo ypatingą 8 14 metų mergaičių dėmesį. Jaunosios vartotojos nori dabintis drabužiais su Hello Kitty atvaizdu, avėti panašaus spalvinio derinio batelius, pasipuošti Hello Kitty apyranke, o per petį persijuosti Hello Kitty rankinę. Su šia panacėja teko susipažinti ir teksto autoriui, kai prieš ketverius metus kaimyno dukra, gyvenanti su motina Didžiojoje Britanijoje, atostogų metu lankė tėvą Lietuvoje. Viešnia, besidabinanti Hello Kitty stiliaus drabužiais ir aksesuarais, ne kartą atkakliai prašė tėčio papildyti jos kolekciją naujais gaminiais. Nors kaimyno dukra tebuvo vos keturiolikos, tačiau jos besaikis žavėjimasis Hello Kitty industrija verčia susimąstyti. Aptartasis atvejis rodo, kad išorinių, MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA 29

30 kūną dengiančių daiktų ir aksesuarų geismas tai lyg meilės fetišas. Ekonomistas Vladimiras Solovjovas (Владимир Соловьев) pažymi, kad meilės fetišas ženklina kūno visumos arba jo dalies (veido) pakeitimą daiktu, daikto detale arba populiariosios kultūros personažu. Tad nuosavą kūną pakeičia perkamas ir dėvimas daiktas (šiuo atveju personažas) (Сoловьев 1992: , 220, 230, ), o kultūros ir pramogų industrija net patį tikriausią kūną gali sudaiktinti. REMIGIJUS VENCKUS LADY GAGOS ĮVAIZDŽIO KŪRIMAS Sudaiktintas yra net Stefani Joanne Angelina os Germanotta os kūnas, kuris, pastiprinamas nuolatiniais skandalais, ryškina ir didina chuliganiškai patrauklaus, seksualaus Lady Gagos įvaizdžio simbolinę vertę. Paminėtina, kad Lady Gaga gimė 1986 m. Niujorke, religingų ir pasiturinčių, griežtu auklėjimu pasižyminčių italų šeimoje (Lester 2013: 17). Būdama trylikos, Lady Gaga kūrė dainas, domėjosi populiariosios muzikos pasauliu, dalyvaudavo meniniuose projektuose. Jos pirmuoju mokytoju tapo Niujorke gerai žinomas vokalo mokytojas Donas Lawrence as. Septyniolikos Lady Gaga pradėjo studijuoti Niujorko universiteto Tisch menų mokykloje. Prodiuseris Robertas Fusari, su kuriuo ji susipažino, labai mėgo roko grupės Queen dainą Radio Gaga jis ir pasiūlė merginai Lady Gagos sceninį vardą (Лестер 2010) m. Fusari sutarė su leidybine kompanija Def Jam Records įrašyti debiutinį Lady Gagos albumą. Deja, bendradarbiavimas truko vos tris mėnesius. Kompanija atsisakė leisti albumą dėl jaunosios atlikėjos dainose aktyviai reiškiamo drąsaus požiūrio į seksą ir seksualumą, palaikomos ir propaguojamos netradicinės seksualinės orientacijos. Po kurio laiko jaunoji atlikėja pakeitė savo karjeros kryptį ir 2007 m. pradėjo bendradarbiauti su Lady Starlight, kuri rengė burleskos pasirodymus Žemutinio Manhatano klubuose. Nevaržomi judesiai, drąsus elgesys, nuorodos į marginalų kultūrą tapo Lady Gagos įvaizdžio dalimi. Kai Fusari jaunąją atlikėją supažindino su RedOne prodiuseriu (Tom Kafafian), Lady Gaga ėmė dar ryškiau spindėti populiariosios kultūros lauke m. Lady Gaga dalyvavo The Pussycat Dolls koncertiniame ture ir savo išradingais pasirodymais nustelbė koleges. Tais pačiais metais ji persikėlė į Los Andželą, kur įrašė garsiausias savo dainas Poker Face ( Pokerio veidas ) ir Love Game ( Meilės žaidimai ), išleido debiutinį albumą The Fame ( Garsas ). Iškart po albumo išleidimo Lady Gagos kūryba, kaip naujas šiuolaikinės kultūros fenomenas, įvertinama Grammy muzikos apdovanojimu m. Lady Gaga surengia pasaulinį koncertų turą The Fame Ball Tour ( Garso turas ) (Лестер 2010), po kurio atlikėjos sėkmė įgauna stebinantį pagreitį: pasauliniai turai, labdaros akcijos, dalyvavimas televizijos laidose, o nuo 2015 m. 30

31 atlikėja pradėjo filmuotis JAV populiaraus serialo Amerikos siaubo istorijos ( American Horror Story ) šeštajame sezone. POLITINĖ ŽINUTĖ IR LADY GAGOS ŠMĖKLA Lady Gaga tampa dar labiau sektinu pavyzdžiu, kai kuria neįprastą, rafinuotą meno iliuziją ir siunčia politinę žinutę (pavyzdžiui, pasisako už homoseksualių asmenų teises). Politinės žinutės atspalvis pastebimas ir Lady Gagos kreipinyje į savo gerbėjus Monstriukai. Taip atlikėja reiškia nepritarimą bet kokiai diskriminacijai. Lady Gaga, panašiai kaip ir Madona XX a. aštuntajame dešimtmetyje, palaikydama homoseksualų teises, pirmiausia užsitarnauja jų pagarbą (Goldthorpe 2012). Kreipiant dėmesį į periferinę seksualinę orientaciją, Lady Gagos skleidžiama mada (per muziką ir įvaizdį) yra perkeliama į teisinį ir humanistinį diskursą. Atlikėja apie tai sako: esu susivienijusi su savo karta < >, esu vientisa ir kaip moteris, ir kaip vyras (Goldthorpe 2012). Užfiksuotas atvejis, kai diskusiją provokuojančios pažiūros įgauna net akivaizdų socialinės akcijos braižą, t. y. atlikėjai scenoje kilstelėjus trumpą sijoną, akimirką kelnaitėse pasirodo prie kūno prigludęs falas (Goldthorpe 2012). Įvykio Lady Gaga niekada nekomentavo. Ji išlaikė paslaptį, kurios iki šiol negali įminti ir bulvarinė spauda: ar Lady Gaga yra hermafroditė, biseksuali, homoseksuali, ar tik savo elgesiu sužadina apkalbas viešajame diskurse. Nesileisdama į plačias diskusijas apie nuosavą falą, kūrėja parodė, kad jai kūryba, o ne seksualinė orientacija yra verta dėmesio, taigi ji tikisi kūrybinio darbo įvertinimo. Galima teigti, kad Lady Gaga meistriškai suvienijo kūrybingumo ir politinio pranešimo galią, kai viešumoje pasirodė apsirengusi mėsos suknele (Goldthorpe 2012). Dėvėdama panašią mėsos suknelę koncerte Vilniaus Vingio parke, ji dar kartą leido suprasti, kad kūnas ir visa tai, ką jis atlieka, akylai stebinčių masių akivaizdoje, besaikių pasilinksminimų ištroškusioje vartotojų arenoje tėra tik mėsa, kurią spektaklio visuomenė (Debord 2006) nudėvi ir negailestingai išmeta lyg sugadintą ir nebeatnaujinamą prekę. Mėsos suknelė tai ne tik santykio su kultūros marginalais demonstravimas, bet ir įrodymas, kad tikroji Lady Gaga (t. y. Germanotta) niekada viešumoje nepasirodo, ją nustelbia vis kitoks šokiruojantis Lady Gagos drabužis, vis kitoks kerintis šou. Specifinė Lady Gagos tikrovė antrina Derrida šmėklos konceptui: visa tai, ką regime televizijos ekrane, kine, viešų koncertinių pasirodymų metu, nėra tikra, nors jais ir (pa)tikime; visi pavidalai, kūnai tai tik šmėklos. Jos (šmėklos) yra nei gyvos, nei mirusios, bet puikiausiai leidžiančios patirti ir pažinti gyvenimą. Derrida teigia: < > šmėklos pavidalas [šiuo atveju tariamas kūnas MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA 31

32 REMIGIJUS VENCKUS R. V.] skiriasi nuo visų kitų aplinkinių pavidalų. <...> pavidalas yra slepiamas kitų pavidalų <...> (Деррида 2006: 171). Šmėklos pasirodymas <...> tai nėra kažkoks spiritizmo seanso ir net ne <...> idėjos ar minties izoliacijos rezultatas <...>. Tai kūno simuliakras! Kraujo simuliakras! Realių šmėklų nebūna, todėl dvasia [taip pat ir mintis, idėja R. V.] negali tapti šmėkla be mažiausio regimojo kūno, be nematomos erdvės matomumo, kurioje ir vyksta išnykimo reiškinys. Kad šmėkla pasirodytų, reikia grįžti prie daug abstraktesnio kūno, prie tokio, kokio dar nebuvo < > [t. y. grįžti prie stabo kūno R. V.] (Ibid., 184). Ši Derrida citata leidžia šmėklos konceptą susieti ir su mados fenomenu. Juk su Lady Gaga siejami procesai, įvaizdžiai, muzikos pokyčiai leidžia tik siaurai mąstantiems žmonėms madingąjį kūną laikyti Germanotta os kūnu. Tačiau Lady Gagos madingumas driekiasi gerokai plačiau už regimąjį moters kūną. Lady Gagos (ir ne tik jos) mada nėra aiškiai lokalizuota, tačiau jai reikia konkretaus kūno (šiuo atveju Germanotta os), kad galėtų rodytis viešajame diskurse ir būti atpažinta kaip mados ikona. Taigi egzistuoja neregimas ir neįvardijamas Germanotta os ir Lady Gagos, tarsi dviejų skirtingų Aš, santykis. Tai lyg distancija (tarp šmėklos ir tikrojo moters kūno), kur veikia ne gyvybė, bet pasirodo kažkas kitas lyg stabas, sugestijuojantis mirtį. Šmėklose visada yra kažkas tokio, kas susiję su mirtimi. Apie tai Derrida teigia: < > individualus šmėklos įsikūnijimas visada prikelia kažką <...> kas yra atklydęs iš gedulo. Todėl mirtis pasirodo kaip neišvengiama jos [šmėklos R. V.] dalis (Деррида 2006: 184). Koncertuose, televizijos diskusijose ir net gatvėje pasirodanti Lady Gaga gali būti traktuojama kaip visiškai šiuolaikiška šmėkla. Šmėkliškasis kūnas ne tik pažįstamas iš ekranų, bet ir sutinkamas čia pat tikrovėje (koncerte, gatvėje, pokalbių šou). Šmėkla susitinka su gerbėjais, kurie ja patiki, ir todėl Lady Gaga yra tikrosios, dabartinės šmėklos chrestomatinis pavyzdys. Ji nurungia Germanotta os asmenybę ir nustumia ją už regimybės, už akustinio ir net taktilinio pažinimo link užmaršties (t. y. mirties) diskurso. Taigi galima konstatuoti, kad Lady Gaga, palaikydama seksualines mažumas ir kalbėdama apie atstumtuosius monstriukus, į panašų užribį (kuriame yra visi jos minimi monstriukai ) perkelia tikrąją Germanotta ą ir net naikina jos reikšmę. Tad Germanotta neegzistuoja viešajame diskurse, ji, bet ne Lady Gaga, yra praeities šmėkla. Štai tokia kaina kuriamas idealios žvaigždės įvaizdis, kurio geidžia visuomenė ir savo geismus realizuoja atkartodama įvaizdžius. Germanotta os pavertimas šmėkla tai suplanuotas ir ilgalaikis Lady Gagos išlikimas mados ir muzikos kraštovaizdyje. LADY GAGOS ĮVAIZDIS IR FORMA BE TURINIO Idealios ir madingos žvaigždės gamyba sietina su kūrybos komercializacijos ir kultūros industrijos dialogu, kurį galima paaiškinti cituojant Tomą Kačeraus- 32

33 ką: < > tam tikros komercinės ar ideologinės strategijos naudoja meną kaip priedangą, kaip tam tikrą drabužį, kurio raukšlėse paslepiama vulgari natūra, t. y. kovos už būvį ginklai (Kačerauskas 2014: 75). Lady Gaga savo muzikiniuose vaizdo klipuose ir koncertuose išradingai atkartoja kitų autorių meninės kūrybos elementus arba net pačius kūrinio fragmentus. Šiame kūrybos procese, primenančiame citavimą, dažnai pirmumo teisė teikiama ne turiniui, bet formai ir sugestijuoja sąmoningą orientavimąsi į vartotoją. Apie kūrėjų orientavimąsi į vartotojų poreikį štai ką svarsto Kačerauskas: Menas ir kultūra tampa medija ir komunikacijos kanalu, < > kultūra ir menas neišvengiamai veikiami masinės komunikacijos. < > Kultūra cirkuliuoja taip, kad meninė kūryba orientuojasi į masinį vartotoją (Ibid.). Kad Lady Gagos industrija puikiai cirkuliuoja šiuolaikinių medijų komunikaciniais kanalais, rodo jos anketos Twitter socialiniame tinkle statistika (52,3 milijonai sekėjų) m. išleistas albumas Bron This Way ( Gimęs kitu būdu ) iš Itune internetinės prekybos platformos per penkias dienas buvo parsiųstas net penkis milijonus kartų (Goldthorpe 2012). Tad Lady Gaga drąsiai gali būti tituluojama kaip parsiuntimų karalienė arba skaitmeninės eros karalienė. Itune atvejis taip pat rodo, kad Lady Gaga palaiko ir skatina skaitmeninių produktų vartojimo madą. Nors šis vartojimas taip pat gali būti sėkmingai konvertuojamas į pinigus, tačiau skaitmeniniai produktai ir kartu su jais diegiamos vartotojų mados yra dar labiau nepastebimi ir neapčiuopiami. Itune atvejis taip pat rodo šiuolaikinių vartotojų nebegalėjimą atsiplėšti nuo malonumų, kuriuos teikia skaitmeninės medijos. Lady Gaga tai įvaizdžio standartas, apie kurį ji pati samprotauja, nors kurio nesiekia detaliai paaiškinti: stiliaus jausena mane stimuliuoja pasukti į šlovės kelią ir taip leidžia suvokti, kad galima tapti bet kuo < >. Aš esu viskam pasirengusi < > mano tikslas nėra šlovė, mano tikslas tapti žvaigžde (Goldthorpe 2012). Taip ji komentuoja kompromiso neturintį, erzinantį ir provokuojamą įvaizdį, kurį demonstruoja kaip gyvenimo būdą, kuriuo seka ir kuriam pritaria nemažas jaunimo desantas. Šis desantas tai Lady Gagos agentai, kurie ne tik stebi ir žavisi Lady Gagos industrija, bet ir, šlovindami atlikėją, sustiprina šią industriją kaip procesą. Jie žavisi ne galutiniu ir išbaigtu rezultatu, bet tiesiog demonstruoja savo žavėjimąsi nesibaigiančio efekto geidžiančiai auditorijai. Procesualumą galima sulyginti su kino ir teatro režisieriaus Peterio Brooko biografiniais pamąstymais apie improvizuotą teatrą, kuriame labiausiai siekiama ne kūrybos rezultato, bet koncentruotai akcentuojamas procesas, o rezultato reikšmė nelaikoma vertinga. Procesualumas skatina neužgniaužti jausmų. Esmės atradimas yra efemeriškas ir laikinas, jis tik šmėsteli pačiame procese, MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA 33

34 kaip nuolat kryptį keičiančiame judėjime, priklausančiame nuo spontaniškai reiškiamų emocijų (Брук 1996: 33 34). Antrinant Brookui ir grįžtant prie Lady Gagos probleminio lauko galima teigti, kad po muzikinio koncerto nieko nelieka, tik kažkas, ką galima vadinti madingu, bet drauge ir tuščiu ženklu. Šį ženklą žiūrovas užpildo prisimindamas ne tik regėtą Lady Gagos įvaizdį, bet taip pat jį (įvaizdį) siedamas su kitais, kitų žvaigždžių matytais įvaizdžiais. Koncertai tai džiaugsmo, seksualinio pasimėgavimo ir panašių malonumų garbinimas. Besimėgaujantis vartotojas nepastebi žinutės apie prievartą, nelaimę, nusivylimą ir panašią destrukciją. Šiuos populiariosios kultūros elementus Brookas yra vadinęs ne tik įžymybės formuojamu ir sektinu kultu, bet ir populiariosios kultūros (taip pat ir mados) siekiu juos visus paversti visuotinai pažiniais ir vartotinais elementais (Ibid., ). Lady Gaga kvestionuoja kultūrą kaip normų ir draudimų sistemą. Michailas Afanasjevas šį vertybių kvestionavimą vadina pačia tikriausia dabarties kultūra (Афанасьев 2011). Kultūros perkainojimą stiprina Lady Gagos apologetai. Jie ne tik gina pasilinksminimų industrijos produktą, bet ir patys dalyvauja industrijoje, savo veiksmais skatindami legitimuoti Lady Gagos standartą. REMIGIJUS VENCKUS LADY GAGOS KŪRYBA MASĖMS IR POPULIARIOJI KULTŪRA Lady Gagos fenomenas rodo, kad populiarumas lemia pačios asmenybės susitapatinimą su masiniu produktu; asmenybė, veikdama save, diegia kūrybinę orientaciją. Savo vaizdo klipuose ir interviu Lady Gaga pabrėžia biseksualumą, keičia muzikos ir mados kraštovaizdį. Lady Gaga teigia: Mano apranga tai gyvenimo būdas, tai mano požiūris į aplinką bei asmeninis santykis su pasauliu, tai mano pačios savivoka, jog esu seksuali moteris (Goldthorpe 2012). Viena vertus, Lady Gaga į populiariosios kultūros areną grąžina žvaigždės privilegiją būti išskirtine ir nekasdiene, antra vertus, muziką siedama su vizualiai efektingu šou, atlikėja praplečia scenos sampratą. Ji verčia gerbėjus burtis ne tik aplink žvaigždę, bet naudoti ir dauginti jos (t. y. Lady Gagos) įvaizdį, o gal net ir kurti įvaizdžių variacijas. Kaip XX a. aštuntajame devintajame dešimtmetyje JAV dainininkas Davidas Bowie praplėtė mados ribas savo sceniniais pasirodymais bei muzikiniais vaizdo klipais, taip ir XXI a. pradžioje Lady Gaga plečia dabartines populiariosios kultūros ribas. Ji taip pat į sceną grąžina Davido Bowie diegtą savitą glamour įvaizdį, kurio gerbėjai ne tik reikalauja, bet ir padeda jį sėkmingai (iš)plėtoti. Gerbėjai tai popkultūros nervas, teigia Lady Gaga. Šiuo teiginiu puikiai išreikštas atlikėjos ir jos gerbėjų santykis leidžia antrinti Tomo Kačerausko 34

35 įžvalgai apie kultūros industriją ir jos vartotoją: < > kiekvienas iš mūsų, būdamas medijų vartotoju, yra gaminamas (Kačerauskas 2014: 76). Meno idealistai gali manyti, kad kūrybiniame procese egzistuoja tam tikri neįvardyti ingredientai. Šiuos ingredientus rusų tyrinėtojas Pitirimas Sorokinas vertina kaip objektyviai laikinus, erdvinius kūrybinių elementų santykius ir jų kryptingumą (Сорокин 2006: 97). Nors ieškant objektyvumo smalsus vartotojas atitolsta nuo žvaigždės gamybos aktualumo, tačiau, anot Taisijos Paniotovos, tikra individualybė iš tikro negali būti padalyta į šiuos ingredientus (Паниотова 2008: 236). O štai kritiškasis Adorno, aiškindamas individualumą ir kultūros reiškinių objektyvumą, teigia, kad visiškai nebūtina ieškoti ryšio, kuris neva tvyro tarp originalių, autentiškų kūrinių ir objektyviai neestetiškų. Ryšys neapsinuogins net labai atkakliai keliant klausimą apie objektyvumo lemiamą vaidmenį dabartinės kūrybos procesui. Meno kūrinys, drauge ir kūrybingumas, savaime reprezentuoja tam tikrą neobjektyvią ir neestetišką kūrėjo elgseną. Kūrinys, lyg autonomiška sąmonė, reaguodamas į objektyvumą net pats savaime nuo jo nutolsta ir netgi apeina deklaruojamą savo diegiamos estetikos programą (Адорно 2001: 261). Tad remiantis aptarta teorija galima teigti, kad Lady Gagos koncertiniai šou iš dalies reprezentuoja mintį, jog Vakarų kultūroje menas dar niekad anksčiau taip gausiai nebuvo skirtas masėms. Kuo labiau menas linksmina, stimuliuoja nuvargusį protą ir jaudina žiūrovą, tuo labiau jis pasiduoda masinei vartotojų užgaidai. Taip menas nusileidžia iki masių lygio. Kad menas įgautų komercinio patrauklumo, jis siekia kerėti publiką, ieško nuolatinių sensacijų. Tikriausiai todėl menas domisi patologija, nusikaltimu, prostitucija, iškrypimu, žiaurumu, baime? Taigi aktyviai veikdama populiariosios kultūros lauke Lady Gaga pagamina kūną, sujungiantį vyrišką ir moterišką seksualumą, gašlumą ir šventumą, meilę ir neapykantą. Ji iš naujo perkainoja socialaus kūno reikšmę ir siūlo vartotojui ją pasimatuoti, o gal net tokiu būdu stiprinti dabartinę savo laikinąją tapatybę. Kūno gamyba tai galios ir valdžios stiprinimas. Šiai programai įgyvendinti pasitelkiamos vis naujesnės medijų technologijos. Kultūros industrijos pakalikai (šiuo atveju fanatiški Lady Gagos gerbėjai), pasiduodami diegiamai valdžiai ir galiai, nebe visada sugeba operatyviai akumuliuoti reginį ir savo asmeninį kūną jame. LADY GAGA IR PLATUS MADOS FENOMENO LAUKAS Jei Lady Gagos reiškinį siesime ne tik su kultūros industrija, bet ir su madingumu, jei atlikėjos įvaizdį laikysime madingu, tuomet galime teigti, kad mada jau nebėra specifinis reiškinys (t. y. drabužis ir juo formuojamas įvaiz- MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA 35

36 dis). Mada apima visus kultūros sluoksnius. Ji okupavo elgesį ir net gyvenimo strategiją (t. y. profesijos pasirinkimą, išsilavinimą, socialinius ryšius ir net jų reprezentavimą kasdienėje kalboje), (savi)identifikaciją (seksualumą, etninę ir kalbinę tapatybę) (Конева 2008: 446). Beje, galima pastebėti, kad bet koks naujas įžūlus stilius yra reakcija į situaciją bei aplinkinį pasaulį. Nors provokuojančio stiliaus vientisumas ženklina individualios ir originalios patirties (su)kaupimą (žr. Бергер, Лукман 1995), tačiau malonumas pasiekiamas vartojant prestižinį ir madingą kultūros objektą, visiškai nemąstant apie vientisumą. Šiuolaikinis vartojimas įgalina asmenybės laisvę (t. y. platų ir tikrovėje realizuojamų socialinių praktikų atvėrimą). Šiandieniniame mados diskurse tikroji socialinė laisvė apsikeičia su instinkto (dažnai kažko seksualaus) laisve. Visa tai prasideda dar modernizmo periodu, kada postuluojama teisė kritikuoti ir nepasitikėti tradicinės visuomenės vertybėmis. Labiausiai visa tai įgauna pagreitį postmodernizmo eroje, kur reali laisvė keičiama į virtualią, neišmatuojamą, neturinčią pabaigos, gerokai lankstesnę arba beveik neturinčią reglamento. REMIGIJUS VENCKUS MADOS MODELIO GIMIMO IR MIRTIES VIRTUALIOJE ERDVĖJE ATVEJIS Plėtojant mados fenomeno analizę galima pateikti dar vieną diskusijos vertą pavyzdį. Internetinė platforma Instagram yra sukurta tam, kad vartotojai dalytųsi fotografijos kūriniais. Paauglės merginos, siekdamos prisiartinti prie mados industrijos lauke vešančio modelių Olimpo, dažnai fotografuojasi it modeliai ir pasinaudodamos Instagram paslauga dalijasi savo atvaizdais. Kad šie atvaizdai žadina mados industrijos agentų apetitą, rodo aštuoniolikmetės australės Essenos O Neill pavyzdys (McNeal 2015). Būdama Instagram žvaigžde, ji tapo ne tik populiariu mados industrijos produktu, bet ir nelaimingu žmogumi. Ji tapo atpažįstama ir kritikuojama viešajame diskurse. Radikalus gyvenimo pokytis, įvardijamas kaip nepakenčiamas viešumas, skatina permąstyti net kūno saviraiškos (arba tiesiog kūno) ir sąmoningumo (arba sąmonės) ryšį. Instagram modelio atvejis tai kūno ir sąmonės nevienalytiškumo problema, kuri visais laikais atrodė neišsprendžiama, o mados diskurse net paryškinta. Mados diskurso šiuolaikinei plėtrai palanki virtuali erdvė Essenos O Neill atveju suaktualina klausimą apie kūno ir sąmonės abipusę priklausomybę: kas yra realu ar kūnas, kurį viešina medijos, ar sąmonė, kuri tūno uždaryta modelio kūne tarytum kitoje realybėje? Kita realybė gali būti suprantama kaip nepaklūstanti ir svetima pasilinksminimą propaguojančiam medijų ekranui, mados žurnalui, viešam madų šou ir t. t. 36

37 Nors Essenos O Neill atvejis nėra lengvai išsprendžiamas, tačiau įmanoma jį konceptualizuoti, pasitelkiant Leslie o A. White o keliamus klausimus apie kūną: kūno ir sąmonės ryšio problema neišsprendžiama todėl, kad ji yra klaidinga. < > kai tik pavartojame žodį sąmonė kaip veiksmažodį, bet ne daiktavardį, pati problema išnyksta < > sąmonė [sąmoningumas R. V. pastaba] tai sąmonės egzistavimo procesas. Tai gyvo ir vientiso organizmo reakcija (White 2005: 61). Ši reakcija nėra baigtinė, todėl požiūris į ją taip pat yra kintantis. Essenos O Neill atveju medijos išardo kūno ir sąmonės ryšį. Medijos prekiauja kūnu be sąmonės. Tad vartotojams susidaro įspūdis, kad bet kokia jo kritika nėra skirta subjektui. Medijose veikia kažkas atskilęs, kas atrodo esąs jau nebe subjektas, o tik nuasmenintas kūnas. White as samprotauja panašiai: kūnas, kokį jį jaučia < > žmogus, yra tik apvalkalas kaip būstas, kuriame gyvena autentiškas Aš. < > žmogus dažnai mąsto, kad kūnas ir Aš yra du skirtingi dalykai. Čia Aš < > priklauso tik pats nuo savęs, jis nejaučia jokio savojo pokyčio, kai amputuojama kūno galūnė ar pašalinamas organas. Jis mano, kad gali prarasti abi kojas, visus dantis ir netgi akis, tačiau jo Aš lieka nepaliestas. Bet kai iš tikrųjų jo kūnas dėvisi neatkuriamai, kai jis nyksta ir genda, tuomet naivusis žmogus jau nebe skiriasi su savuoju kūnu, o tapatina jį su savuoju AŠ (White 2005: 80). Permąstant White o vaizdingą citatą galima teigti, kad medijos kuria skaitmeninę, elektroninę distanciją, kuri disciplinavimą paverčia nepastebimu dalyku ir leidžia tyčiotis iš kūno. Atrodo, kad eksploatuoti kūną yra legalu, mat tikrasis Aš yra gerokai toliau ir skausmas prasmenga elektroniniuose komunikacijos kanaluose. Įmonėms, rengiančioms įvairias mados kampanijas, Instagram žvaigždė tai nauja žaliava, leidžianti industrijai išnaudoti kūną ir taip sustiprinti madai ypač aktualų seksualumo standartą. Naujasis standartas ne tik sėkmingai parduodamas, bet ir propaguojamas kaip visuotinai siektinas ir vertintinas pavyzdys. Tad naujausių komunikavimo technologijų vartotojai žavisi išsvajotos tikrovės atvaizdais ir net nenutuokia, kas iš tikro slypi kitapus ekrano esančiame seksualiame merginos kūne. Essenos O Neill kūnas tai nevaržomas pasilinksminimų objektas, kuris kaip įvykis labai greitai tampa įmanomas medijų komunikacijoje. Tačiau viešajame diskurse pasakojant apie modelio karjeros keliamus pavojus kūnas pradedamas naudoti kaip atjautos objektas, kurį galima ateityje išnaudoti ir formuoti naują mados kryptį. Essenos O Neill atvejis rodo, kad elektroninių medijų diskursas gali tapti ateities pasaulio perženklinimo arena. MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA 37

38 BOY BANDS, ARBA JUSTINO BIEBERIO FENOMENAS Šiame straipsnyje jau aptarta, kad jaunoms merginoms kultūros industrija siūlo Hello Kitty personažą, vėliau Lady Gagos įvaizdį ir produktą. Šiuo atveju teigtina, kad vyriškosios lyties paaugliams kultūros industrija vis dar bando siūlyti Justino Bieberio, talentingo, glamūrinio berniuko, įvaizdį. Siekiant Bieberio kulto įtvirtinimo, pasaulio (taip pat ir Lietuvos) knygynų lentynos užpildytos autorine popžvaigždės knyga (Bieber 2011). Bieberio standartas tai anglų ir amerikiečių kultūroje įvardijamas Boy Bands standartas, kuris tik iš dalies Lietuvoje tapo sėkmingu ir mergaičių susižavėjimą pelniusiu produktu. Boy Bands standartas rodo, kad XX a. masinė kultūra bet kokią madą pavertė savosios infrastruktūros dalimi, t. y. pirmiausia mada tiražuoja kultūros atvaizdus, paskui, vos tik tapusi visiems priimtina, nustoja būti mada (arba madinga). Taigi galima teigti, kad mada išgyvena tris virsmo etapus: 1) elitinį, 2) kasdienį, 3) masinį. Kad mada funkcionuotų, jai būtina ir kultūros įvairovė, ir vienovė. Net Bieberio atveju mada tai universali kultūros patirtis, diegianti paviršutiniškas vertybes ir normas. Šiuo atveju, remiantis Aleksandru Gofmanu, įmanomas net teorinis mados modelis, kuriame išskiriamos vidinės mados vertybės: šiuolaikiškumas, universalumas, demonstratyvumas, žaidimas (Гофман 2004: 208). Nors šiuo atveju Bieberis ir Lady Gaga transliuoja normas, kurios yra priimtinos dabarties socialinėje sferoje, tačiau masinėje kultūroje visa tai tampa ir norma, ir vertybe. Galima paminėti, kad dar anksčiau (maždaug prieš penkiolika metų) Lietuvoje Boy Bands standartą kultūros industrija sėkmingai diegė pardavinėdama muzikos žvaigždžių Eminemo ir net Selo tapatybes (nors Selo tapatybė vis dar sėkmingai parduodama ir šiandien). Dar anksčiau, postsovietinės Lietuvos pirmojo dešimtmečio pradžioje, ypatingos sėkmės sulaukė Džordana Butkutė, kurią kultūros industrija periodiškai bando atgaivinti net ir šiais laikais. REMIGIJUS VENCKUS VIETOJ PABAIGOS. GRĮŽIMAS PRIE METODOLOGIJOS Visi straipsnyje aptarti pavyzdžiai rodo vartotojų naivų troškimą įgyti individualią tapatybę. Tačiau kultūros industrija ir nuo jos neatsiejamas mados fenomenas neparduoda individualios, o juo labiau originalios tapatybės. Pastebėtina ir tai, kad minimi pavyzdžiai kultūros industriją, tokią, kokią ją regi Horkheimeris ir Adorno, priartina ir prie mados fenomeno esmės. Dar 1967 m. Rolandas Barthesas knygoje Mados sistema ( Système de la mode ) yra teigęs, kad mados ženklas yra tuščias ženklas (Барт 2003), t. y. mada neegzistuoja kaip kažkas apčiuopiama ir tvirta. Ją tik bando atskleisti fotografija, vaizdo įrašai, straipsniai, kurie, būdami kultūros industrijos lauko aktyvūs elementai, 38

39 tik sužadina mados geismą. Jie, maskuodami tuščią ženklą, pripildo jį labai laikinu turiniu. Antrinant Barthesui galima teigti, kad XX a. mados sistemoje vystosi ir vis dar tebeplinta blizgiųjų žurnalų tendencija: tai idealaus objekto atvaizdas (arba idealus objekto atvaizdas), kuris, patraukdamas žiūrovo dėmesį, verčia susimąstyti, ar galima išvis aptikti kokių nors detalių atvaizde, kurios objektyviai būtų skirtos individualybei stiprinti? Tačiau iš mados labiausiai reikalaujama ieškoti ne grynosios individualybės, bet naujos formos: nauji rakursai, stambūs planai, kurie atvaizdui lyg savaime suteikia savitą prasmę, o žiūrovo žvilgsnį ir mąstymą nukreipia toliau negu demonstruojamas drabužis arba putliomis lūpomis pozuojanti, viliojančiai iš nuotraukos žvelgianti ir bandanti sulaikyti žiūrovo žvilgsnį mergina. Tad visa tai, kas siejama su kostiumu ir daiktu bei yra pažymėta garsios firmos ženklu, mados atvaizduose nusidėvi. Prasmę įgauna visuma: makiažas, drabužis, poza, apšvietimas, interjeras ir pan. Visa tai ir yra mada, kurią Lady Gaga nori sustiprinti atvaizdus paversdama klasika tampančia drobe. Čia, lyg pasiremiant šimtamečio paveikslo tradicija, formuojamas siužetas, veiksmo dinamika, išraiškingos formų linijos, šviesotamsa ir kompozicija. Anot Annos Konevos, mados atvaizdų virsmas paveikslu tik sustiprina mados ženklo tuštumą, t. y. nepavykus užmaskuoti tuščio ženklo, iš medijų kalbos yra operatyviai persikeliama į beveik klasikinį paveikslą (Конева 2008: 444). Galiausiai XX a. antroje pusėje XXI a. pradžioje audiovizualinė kultūra bando madą užfiksuoti kaip vertingą objektą, bando ją atplėšti nuo greitai kintančios tikrovės ir atvaizduose pamatyti grynąjį meną. Mada tampa lęšiu, per kurį (pa)stebimas kintantis pasaulis ir nebūtinai egzistenciniu turiniu pripildytas gyvenimo stilius. LITERATŪRA Bieber, J., % oficialu. Pirmas žingsnis į amžinybę: mano istorija. Vilnius: Obuolys. Castells, M., Tinklaveikos visuomenės raida. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Debord, G., Spektaklio visuomenė. Kaunas: Kitos knygos. Dhamija, T., Designing an Icon: Hello Kitty Transcends Generational and Cultural Limits. Toy Directory. Prieiga internete: [Žiūrėta 2015 m. rugsėjo 17 d.]. Goldthorpe, M., Lady Gaga s Secret World (dokumentinis, biografinis televizijos filmas). Horkheimer, M., Adorno, T. W., Apšvietos dialektika. Vilnius: Margi raštai. Kačerauskas, T., Kūrybos visuomenė. Vilnius: VGTU leidykla Technika. Lester, P., Looking for Fame. The Life of a Pop Princess: Lady Gaga. New York: Omnibus Press. Mažeikis, G., Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika. Šiauliai: Saulės delta. Mažeikis, G., Kūrybinės industrijos: nuo kasdienybės revoliucijos iki įdarbintos fantazijos. Naujieji identitetai kūrybinėse industrijose, 3, MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA 39

40 Mažeikis, G., Propaganda ir simbolinis mąstymas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. McNeal, S., This is Essena O Neill, an 18-year-old from the Sunshine Coast of Australia. In BuzzFeed. Prieiga internete: [Žiūrėta 2015 m. spalio 5 d.]. White, L. A., 2005, The Science of Culture: A Study of Man and Civilization. New York: Percheron Press/Eliot Werner Publication. Адорно, Т., 2001, Эстетическая теория. Мoсква: Республика. Афанасьев, М., Возможна ли европеизация нашего исторического сознания? Куда ведет кризис культуры? Опыт междисциплинарных диалогов. Moсква: Новое издательство. Бaрт, Р., Система моды: статьи по семиотике культуры. Москва: Издательство им. Цабашниковых. Бергер, П., Лукман, Т., Социальное конструирование реальности. Мoсква: Медиум. Брук, П., Блуждающая точка. Москва: Артист-Режиссер-Театр. Гофман, А. Б., Мода и люди: Новая теория модного поведения. Санкт-Петербург: Питер. Деррида, Ж., Призраки Маркса. Москва: Ecce homo. Конева, А. В., Искусство модной фотографии: удовольствие созерцания или соблазн потребления. Фундаментальные проблемы культурологии: Kyльтурная динамика. Санкт-Петербург: Алетейя, I. Лестер, П., Леди Гага в пагоне за славой: жызнь поп принцессы. Санкт-Петербург: Амфора. Паниотова, Т. С., Жизнеобеспечивающие функции культуры. Фундаментальные проблемы культурологии: Kyльтурная динамика. Санкт Петербург: Алетейя, I. Соловьев, В., Из работы Смысл любви Льюис К. С. Любовь. Страдание. Сорокин, П. А., Социальная и культурная динамика. Мoсква. AN EXCURSUS ON FASHION: WALT DISNEY, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTIN BIEBER AND DIALECTIC OF ENLIGHTMENT Remigijus Venckus SUMMARY REMIGIJUS VENCKUS The aim of the paper is to discuss a link between the fashion phenomenon and the process of individual identity creation. It is achieved by analysing different examples and raising the questions what fashion is and how it works. The main point of departure is referencing to the ideas expressed in Dialectic of Enlightenment of Horkheimer and Adorno. Analysing various examples and raising the questions what fashion is and how it works, the paper claims that the fashion phenomenon is closely related to such processes as ruling of the masses, perceptions of the world and deployment of its standards, search of identity and its breakdown, discipline and liberalisation of social 40

41 behaviour. It also notes that the masses, while consuming even politically engaged and fashionable images, almost invariably encounter an empty fashion sign (grounded on The Fashion System of Roland Barthes). In the paper, fashion is related to images of pop culture icons followed and imitated by the masses. The principle of pop icon production was systematised by the Disneyland concept, which also perfectly represents and fosters the idea of our time a desire to appear as an individual and original personality since early childhood. It determines an inevitable conflict between what is being sold, what is sensually attractive, the identity that is being bought and the individual me. Different issues regarding fashion, identity and the body are extensively discussed by analysing the Lady Gaga phenomenon, certain other aspects are raised in a fragmentary analysis of the fictional characters of Hello Kitty, singer Justin Bieber and photo model Essena O Neill. Keywords: culture industry, fashion, pop culture, standartization, individuality, creativity, image, consumer culture. MADOS EKSKURSAS: WALTAS DISNEY US, HELLO KITTY, LADY GAGA, JUSTINAS BIEBERIS IR APŠVIETOS DIALEKTIKA 41

42 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p DON JUAN AS A PSYCHOSOCIAL TYPE: A HISTORICAL OVERVIEW KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ Kazimieras Simonavičius University stankeviciute.k@gmail.com KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ SUMMARY Don Juan, a fictional figure from Spanish baroque, has long become a Western cultural concept, which is testified by its popularity in a variety of cultural layers. The theory of the concept of Deleuze and Guattari claims that the process of a concept emergence involves two things: first, every concept is the point of coincidence of other concepts that it consists of; second, the formation of every concept is based on three pre-conceptual figures produced by the corresponding planes of reference: the social plane produces psychosocial types, the aesthetic plane produces aesthetic figures, and the philosophical plane produces conceptual personae. The aim of this paper is to review the psychosocial plane of reference of the Don Juan concept and to point out the social and psychological types upon which the shape of the Don Juan figure in Western culture is based. Historical overview of such types as a character from the street, the libertine, the dandy, Don Juan as a psychological type and as a sexual complex is presented in chronological order, Tirso de Molina s play The Trickster of Seville, first staged in 1616, being the point of departure. The review concludes that there exists a confusion on the psychosocial plane between the perception of Don Juan as a literary character and the donjuanist manner of behaviour as practiced by real men. This points to the constant penetrations between the psychosocial and the aesthetic planes of reference confirming the idea of Deleuze and Guattari about the concept formation process. Keywords: Don Juan, psychological type, social type, libertine, dandy, donjuanism, libertinism. 42

43 INTRODUCTION Don Juan, similarly to other great figures born of human imagination such as Doctor Faustus, Robinson Crusoe, Don Quixote, Hamlet or King Lear, has become more than a symbol of a certain cultural concern. An enormous number of interpretations of the Don Juan legend 1, the fact that the name has become a common word in a number of cultures (e.g., Lithuanian, Russian, Polish, etc.) and is used professionally as well as by regular language users to denote a certain behavioural pattern testify to the idea that Don Juan has become a cultural concept. It was Søren Kierkegaard who spoke of the idea of Don Juan, trying for the first time to resolve the mystery of his appeal 2. Though it was particularly Mozart/da Ponte s Don Juan who was at the focus of Kierkegaard s attention, the philosophical analysis itself raised the figure onto a new, conceptual level of existence. After Kierkegaard many philosophers have reflected on the figure of the archetypal seducer, adding to the creation of a new philosophical dimension of the figure. Postmodernist, post-structuralist thinkers (Ortega Y Gasset, Albert Camus, Michel Foucault, Georges Bataille, Julia Kristeva, etc.) refer to the figure of Don Juan as a ready-made construct whose implications and meanings are well-established. It indicates that the Don Juan figure does evoke a certain cultural image in social (and philosophical) consciousness. It also means that the concept of Don Juan does exists; philosophical reflections enhance its cultural meaning and impact. The process of concept emergence and development, as described by French postmodernist thinkers Gilles Deleuze and Felix Guattari (1994), involves two things: first, every concept is the point of coincidence, condensation, or accumulation of its own components, i.e. other concepts that it consists of; second, formation, or genesis, of every concept is based on three preconceptual figures produced by the corresponding planes of reference: the social plane produces psychosocial types, the aesthetic, or artistic, plane produces aesthetic figures, and the philosophical plane produces conceptual personae. It is important to point out that the three planes, or levels, should not be regarded in any hierarchical order of importance, as Deleuze and Guattari make it clear that those planes of reference penetrate and influence each other on equal terms (Deleuze and Guattari 1994: 75). The aim of this paper is to overview the psychosocial plane of reference of the Don Juan concept and point out the social and psychological types upon which the 1 Bibliography of versions, analogues, uses and adaptations of the Don Juan theme, published in 1993, lists 3081 entries. See Singer In his essay The Immediate Stages of the Erotic, or Musical Erotic, in his volume Either/ Or, published in DON JUAN AS A PSYCHOSOCIAL TYPE: A HISTORICAL OVERVIEW 43

44 shape of the Don Juan figure, that first emerged in Western culture in 1616, is based. The psychosocial plane of reference, however, in relation to the Don Juan figure should be divided into two constituents: the social and the psychological planes due to that simple reason that the psychological plane as a field of human study is much younger than its counterpart. KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ DON JUAN AS A SOCIAL TYPE. A CHARACTER FROM THE STREET Chronologically, Don Juan as a social type is a phenomenon known in all periods of Western civilisation, from Ancient Greece and Rome to Christian culture. Of course, not by the name but by the typical behaviour, i.e. serial seduction. It is in respect to this that the Don Juan figure is repeatedly alluded to as the archetypal seducer by various authors, scholars, academics and popular writers alike. Apart from being inaccurate in terms of terminology 3, the use of the word archetype, however, is hardly Jungian in origin here. It is much more likely based on the other dictionary definition of archetype the original pattern or model from which all things of the same kind are copied or on which they are based; prototype (Webster 1997: 41). Here, without trying to disclose the initial direction of the inextricable communication between art and life, we may try to look into the social and historical data available on the subject. It is generally agreed that Tirso de Molina s play El Burlador de Seville (first staged in Spain in 1616, first published in 1630) is the first presentation of the Don Juan character and the Don Juan legend on the world stage. However, historical facts associated with the social contexts of El Burlador show that the character of Don Juan de Tenorio was not a mere invention of the playwright. Most contemporary critics agree that Tirso s drama was intended as a morality play, whose aim was to warn the audacious and the profligates that God s revenge is able to reach everyone and that every sinner has a duty to think his life over and to repent. The didactic aim of the drama was directed towards the Spanish audience in general and the Spanish nobility in particular; as a person of religious attitudes monk Gabriel Téllez (the real name of Tirso de Molina) was disgusted with the habits and practices of the young Spanish noblemen (and women, for that matter). Academic research has shown that the way of 3 As seduction does not begin with Don Juan, he cannot be the archetypal seducer, first of all because of chronological reasons. Don Juan is just another name, even if the most popular of all, for naming the activity that can be and is associated with a number of other male figures, chronologically preceding Don Juan, e.g., Zeus, Dionyssus, Pan or Faunus, etc. 44

45 life practiced by the character of Don Juan de Tenorio was so widespread in the Golden Age of Spanish baroque that it is impossible to determine who might have been Tirso s prototype (Watt 1996: 90). Tirso s drama, as well as much of his other writings, presents his moral vision of the life of his time, reflecting both his disgust with the decadence of the period of Philip III ( ) and Philip IV ( ) and his contempt for the world in general. The period was marked by bankruptcy of the Spanish kingdom whose monarch left the direction of policy to his favourites, notably Duke of Lerma, whose profligacy and extravagance made the court of Spain notorious throughout Europe. El Burlador may be seen as a reflection of the doctrinal and ethical rigor and the condemnation of the secular world, that was a strong feature of the Counter-Reformation in Spain (Watt 1996: 111). Though this attitude is not very typical of Tirso (El Burlador is not very typical of Tirso anyway), it corresponds to the theologian, religious views of the epoch s atmosphere, when [i]mmorality, beginning at the top and seeping downwards through the whole fabric of society, becomes the dominant mark of this age of retribution (Atkinson in Watt 1996: 111). Burlador thus is not a creation of Tirso de Molina s fancy but a character from the street, a man whose behaviour was rather common, recognizable to the audience and, in addition, had been introduced on stage before. Golden Age plays characters, resembling Don Juan in his passion and disregard of conventions in their dealings with women, would make a long list; two could be related to Burlador rather closely: Leonido, in Lope de Vega s Fianza satisfecha ( ) and Leucino, in Juan de la Cueva s Infamador (1581). Moreover, the subject had been a familiar cultural issue before that. Spanish scholars of Don Juan have traced two Spanish versions of the legend that may be considered the precursors of what is now known as the traditional Don Juan narrative. The two popular Spanish romances, transcribed by the Spanish scholars Juan Menéndez Pidal and Ramón Menéndez Pidal, are rather similar to the folk tale about a young lady s man (or a young proud man) who insults a dead man and then jokingly invites him to supper, which invitation the deceased retorts with deadly interest. Tirso could have known one of the versions of the tale, and the general story must have been familiar both to him and his audience. Thus the subject was not really new when Tirso de Molina took it up and it is even possible to say that the character of Don Juan already had archetypal qualities before acquiring a proper name. However, it is only due to the drama of Tirso that the type of behaviour practiced by lecherous young men of Spain and definitely other European countries could be defined and classified. It is difficult, if not impossible, to say whether the immense popularity of the play and its travel to France and Italy determined increase DON JUAN AS A PSYCHOSOCIAL TYPE: A HISTORICAL OVERVIEW 45

46 KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ in profligacy of European society or it was the recognizable behaviour of men around that encouraged the attention of the audience to the adventures of Don Juan de Tenorio. Most probably it was both, and Burlador may be seen as exemplifying self-perception of young men of the epoch, who began to apprehend themselves as womanisers, which gradually came to be understood as positive rather than negative personal characteristics 4. Whether it was the influence of baroque culture or a general decline in morals associated with growing distrust in and suspicion of Christian doctrine is difficult to answer. One way or the other, the lecherous young man of libertine attitudes to life now had a certain literary counterpart, and their existences mutually influenced each other. Moreover, at a certain point there seems to arise a need to register that experience, to put it into a discourse. Real-life followers of Don Juan make their own lists of conquests those who come from the upper classes, like Don Juan himself, and those who belong to the lower social layers. It must be noted though that there is little proof of a plebeian variety of Don Juanism (Darnton 1990: 20), apart from the autobiography of a Parisian glazier named Jacques Menetra, Journal de ma vie. The latter is a mid-18 th century document, the story of which is told in the main hero s own words. Menetra presents his life as a chase after skirts; his narrative covers a series of seductions strung out in geographical order: the juicy bourgeoise in Vendome, the lusty farmer s wife in Luynes, the saddler s wife in Tours, the servant girl in Angers and so on and so on. Menetra s list does not compete with thousands of Don Juan s conquests registered by his servant Leporello (Mozart/da Ponte s version of the legend) but it is nevertheless impressive: 52 seductions before his wedding (at the age of 27) and a dozen afterwards not counting liaisons with prostitutes. In his accounts, Menetra often speaks of his friends and other men he met during his voyages through France, and the jokes that they make often suggest that he expressed the brotherhood of man by the spoliation of women (Darnton 1990: 29). Though the autobiography remained unpublished, as it was intended (Menetra dedicates the text to himself, à mon esprit ), it is nevertheless a document which proves that the donjuanist pattern of behaviour was widespread among the lower social classes in the 18 th century (though the document is of French origin, it is a plausible idea that other European cultures experienced a similar decline in morals at that time) 5. 4 See, for example, Europos mentaliteto istorija. Pagrindinių temų apybraižos, (comp. Dinzelbacher, P., 2nd ed.). Vilnius: Aidai. 5 See, for example, Fuksas

47 THE LIBERTINE The patrician variety of donjuanism, to extend Darnton s phrase, a good synonym for a more complex term libertinism, is registered in literature as well as what we may call the history of habits of Europe. It is enough to mention the life and works of Giaccomo Casanova, Marquis de Sade, John Wilmot and the like. The lecherous habits of the court spread widely in the higher social layers. The question to what extent their reflections in literature mirror the real situation deserve a separate study, yet the majority of scholars agree that the sexual attitudes of the 18 th century were most unrestrained. The case of Giaccomo Casanova serves here as a worthy example of how intermingling of life and literature (or a psychosocial type and a literary figure) is important for concept creation. It is believed that his meeting with Mozart in Prague and the reflections on his own life that he told the composer may have influenced the creative process of Don Giovanni. In fact, Casanova claims to have actually written some episodes of the libretto. His view that women are to blame for the life-style of Don Juan, though not really reflected in the opera, found way into some later interpretations of the Don Juan story, notably, Byron s Don Juan. In the context of Christianity, however, the concept of libertinism had not been constant and became the paraphrase for moral dissoluteness only in the 18 th century. Originally, the word libertine is derived from Latin libertinus, freedman. In the 16 th century it was used for the first time, amongst others by Calvin, to denounce a fiercely opposed protestant sect in the Southern Lowlands. Later on, libertine was a term applied to name a person who deviated from the ruling moral and religious precepts. For example, in the first half of the 17 th century scholars meeting in Paris, in the Académie putéane, and questioning the current religious and scientific dogmas were known as libertines. They were critical sceptics such as Gassendi, La Mothe le Vayer and Naudé, who lived a modest, law-abiding life and showed no inclination towards sexual or other sorts of dissipations (Heumakers 1989: 109). Nevertheless, at the same time, libertines of the worst sort (Heumakers 1989: 110) were also known to the public, such as the young noblemen around poet Théophile de Viau, against whom proceedings had been started in 1623 at the incitement of the Jesuits. The second half of the 17 th century had known worldly-minded epicureans such as Ninon de Lenclos, Marion de Lorme, Sévigné, La Fare, Chaulieu and Saint-Evremond. Their libertinism expressed itself in an elegant form connected with esprit and a feeling for decorum. They replaced the drinking bouts, obscenities and blasphemies of Théophile and his circle with an intellectual subtlety. In it, nevertheless, the DON JUAN AS A PSYCHOSOCIAL TYPE: A HISTORICAL OVERVIEW 47

48 KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ voluptuous side of epicureanism was expressed in an unreserved and purely physical way. It was this idea of libertinism that spread widely in the 18 th century, especially among the nobility. Though during the last years of Louis XIV piety and devotion, at least outwardly, were mandatory, the situation changed at once after the death of the king in The years of regency of Duke of Orleans are notorious for their loose morals and religious liberty; the same attitudes were preserved under Louis XV. The best analyses of what happened in the world of the court can be found in the so-called libertine novels of the time, of such authors as Crébillon fils, Duclos, Dorat, Louvet de Couvray and Choderlos de Laclos. The protagonist of these novels usually cares for only two things: success and pleasure. Each seduction is literally and figuratively a conquest, which must add to self-esteem and prestige in the monde. In its most radical and cynical consequences, this idea is elaborated in Laclo s novel Les liaisons dangereuses, which, nevertheless, can be interpreted as a moral rejection of mundane libertinism (Heumakers 1989: 110). In England, libertine literature flourished during the Restoration years after A favourite genre for libertine expression was the drama. John Dryden, Thomas Shadwell, Aphra Ben, Thomas Southerne, Thomas Otway and John Wilmot, Earl of Rochester, made the greatest contribution to the development of the genre. The latter, apart from being a man of letters, was one of the group of philosophical libertines, or the so-called merry gang of Charles II. A number of the king s intimate friends and courtiers, who subscribed to a libertine lifestyle during the 1670s, are considered to have served as a sort of a combined prototype of the judicious rake, a character category of the English libertine drama. The prototypes as well as the rakish heroes, though diverse in many respects, share a courtly smoothness, polish and self-control, together with the qualities of wit and intelligence all of which may combine to lend them a certain glamour and appeal, and to win them (with reservations) general endorsement within the social contexts of their (respective) plays (Manning, 2001: XXV). The two other categories, the extravagant rake and the vicious rake, could be explained as more literary in origin, quite removed from the reality of life. The extravagant rake embraces characters who are predominantly comic, likeable and entertaining as well as promiscuous and (often) wild madcap. Such sexually profligate protagonists as in Aphra Ben s The Rover and John Dryden s The Kind Keeper, for example, are finally induced to exchange their much-prized freedom for financially advantageous marriages with pleasing partners, i.e. reformed at least from the social point of view. The vicious rake denotes a hard-core libertine, who 48

49 either wholly resists marriage or shows total contempt and disregard for the married state. Don John of Tom Shadwell s The Libertine, the notable 18 th century English version of the Don Juan theme, and many similar characters of this type are presented as cynical sexual predators who may have wit, but are rarely designed to win the audience s sympathy or approval (Manning 2001: XXV). The majority of libertine plays were produced during the reign of Charles II ( ), reaching the peak of popularity in the mid-to-late 1670s. It must be emphasized, however, that even during this period, and for all their undoubted influence, such works formed only a relatively small proportion of the totality of new plays which were very varied in kind. As a matter of fact, there is no instance in late 17 th comedy in which libertinism is presented both seriously and favourably, thus, reputation notwithstanding, Restoration comedy gives precious little support to libertinism (R.D. Hume in Manning 2001: XXVI). Hume also points out that any representation of libertinism on the public stage, irrespective of the viewpoint from which it was presented, would have been anathema to the Restoration moral majority (Ibid.). The French libertine novels of the time do not glorify the libertine lifestyle either: their subtle analysis of the courtly world (clearly) shows emptiness induced by a pursuit of pleasure and success. They suggest a strong feeling of disillusionment revealed in the usually virtuous denouements. Laclos makes known the moralistic intention of Les liaisons dangereuses by letting his most libertine protagonists, Valmont and Madamme de Merteuil, come to a bad end (Heumakers 1989: 111). In subsequent times, critique of worldly libertinism only increased. According to some historians, it even caused the French revolution: the riots of 1789 were provoked by the financial problems caused by the lavish debauchery of Louis XV (Ibid.). The story of Marquis de Sade s imprisonment is the best example of growing social intolerance of the libertine lifestyle. Even though after the revolution de Sade pretended to have been put in the Bastille for his enlightened ideas or his revolutionary sympathies, the majority of his contemporaries (including his family) thought that he had deserved the death penalty. As a matter of fact, the parliament of Aix had condemned Sade to death for sodomy and attempted poisoning and, only thanks to the activities of his family and in-laws, the sentence was later changed to imprisonment. In his writings, the philosophy of libertinism, in the shape of the theories that his heroes develop along with their practical applications, merges in a curious way with sheer pornography. We may perceive it as another form of the donjuanist discourse the registered practice of ultimate libertinism reaching DON JUAN AS A PSYCHOSOCIAL TYPE: A HISTORICAL OVERVIEW 49

50 the furthest end of the scale where reason gives in to passion and natural desires, hypersexual extremes being among the most innocent in them. KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ THE DANDY Another social type related to Don Juan may be seen as a certain mutation of the libertine. The dandy emerges at the beginning of the 19 th century and has definite connections with both the ideas of libertinism and the Don Juan figure. The first essential link is the mark of dualism between spirituality and sensuality a problem, initiated by Christianity; it could not have resulted in a type careless about the social custom law before the modern period. According to Hiltrud Gnug, the dandy entered the history of culture more as an aesthete and lover of elegance than as a great erotic seducer (Gnug 1990: 230). His debut on the social stage took place 200 years later than Don Juan s first appearance on the theatrical stage. Yet it was at the same time when the Don Juan type was enjoying a popular renewal that the acknowledged prototype of the dandy, Beau Brummell ( ), was dominating high society in London with his elegance, brilliant impertinence and irony. Gnug claims that the same 19 th century authors who were committed to the dandy aesthetic were in part reworking the Don Juan theme. The scholar believes that the Don Juan figure took on the traits of the dandy as a result of E.A.T.Hoffmann s idealistic interpretation; yet the dandy, according to Gnug, distinguishes himself from Don Juan by his attitude toward sensual existence in general and toward erotic passion in particular (Gnug 1990: 230). Acknowledging the basic differences between the two figures Gnug finds many points common to the existence of both of them. The basic difference between the types is their life-philosophy Don Juan s existence (more precisely, pre-hoffmann Don Juan s) thrives in what may be called animalism his aim is carnal, erotic pleasure, though it is nevertheless sensual; the dandy s existence is, first of all, intellectual and much less erotic even though it may also be seen as carnal and is, of course, very sensual. Romantic passion, however, is far from the dandy ideal. Moreover, it is seen as a threat to the role of the dandy. Don Juan seeks forgetfulness in the pleasure of erotic feelings, while for the dandy the ideal is an ever-conscious life that has no moments of orgiastic ecstasy that presupposes a loss of self-control and emotional control (Gnug 1990: 232). After Hoffmann, however, Don Juan, as much as the dandy, begins to perceive himself as a loner, whose spiritual superiority raises him above the masses. Hoffmann s Don Juan seeks for the ideal of ultimate satisfaction in each 50

51 erotic contact, and that makes his passion exceptional, elevating him above the rest of mankind, while the dandy seeks for the ideal of superior intellect, of exceptional originality of life, that fills him with the need to fight against triviality and destroy it (Ibid.). The dandy figure found its place in society as well as in literature. Speaking of the social examples of dandyism in the 19 th century, it is possible to mention a number of people, many of whom professed this life-style in reality as well as theorized about it in their fictional and theoretical works. Apart from the already mentioned Beau Brummell, whose literary production is claimed to be uninteresting (Gnug 1990: 231), it is necessary to mention Charles Baudelaire, Alfred de Mussett and, to a certain extent, Lord Byron. The dandyist philosophy culminated in the creation of a new trend in art (and life) in the late 19 th century England aestheticism, whose main theoretician is considered to be art critic Walter Pater and the main embodiment writer Oscar Wilde, one of the most scandalous English literary figures of the time. The Don Juan theme, though, seems to have no direct link to the creative work of Oscar Wilde. The philosophy of dandyism and aestheticism, however, transformed into other cultural expressions, survived and flourishes in other forms of culture 6. Notably, neither the libertine nor the dandy type seem to be aware of the likeness of their behaviour to that of the character of Tirso s play (and later versions of the Don Juan legend). Or, even if they do, they do not allude to the name Don Juan in their writings. DON JUAN AS A PSYCHOLOGICAL TYPE The trend to discuss Don Juan s character as a human type, who can be described and analysed more or less independently of the literary works in which he figures, begins in the early 19 th century, with Stendhal s De l Amour (1822). Opposing Werther and Don Juan as two types of lovers, Stendhal begins a discussion that is taken up by many later 19 th and 20 th century writers and philosophers, primarily Søren Kierkegaard, whose philosophical treatment of the Don Juan figure to a large extent grounded its further cultural reflections. In Kierkegaard s work Either / Or Mozart / da Ponte s Don Juan serves as point of departure for philosophical reflection of the seducer figure; it also produces a new seducer type, a first-rate chess player, for whom the process of seduction is as important as its goal. Fashion for the type spreads quickly; at 6 See, for example, the newest book of the fashion critic Eugenijus Skerstonas Vyras ir veidrodis: psichologinė dvikova (2015, Vilnius: Sofoklis). DON JUAN AS A PSYCHOSOCIAL TYPE: A HISTORICAL OVERVIEW 51

52 KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ the turn of the century many definitions of what is being termed Donjuanism come up. Among these, A. Hayem s essay Le Don Juanisme (1886) should be noted as one of the successful attempts, which merges the libertine and the dandy into one type under a familiar title and behavioural pattern, reflecting also changes in the mode of seduction. It states that Donjuanism is a certain manner of loving and behaving with women; it is the natural result of a given temperament, dependent upon birth, wealth and education, although one could conceive of a purely instinctive Don Juan... (Hayem in Weinstein 1959: 147). Elements of Donjuanism are expansiveness, happiness found in love that is achieved by conquest which disregards any obstacle or moral principle, beauty, gracefulness, ruse, daring, vanity, self-confidence, carefreeness, a persuading eloquence and irony. Seduction must be an art, otherwise it is mere violence (Ibid.). The author also provides a certain psychological insight into the donjuanist behavioural pattern comparing it with dandyism: every woman is an enemy of man of the donjuanist lifestyle and any measure is permitted in this war; encounter with donjuanism works as education for the girl but only for a few moments; Don Juan seeks to make himself irresistible, which is the source of his self-enjoyment. The essay does distinguish between donjuanism and dandyism, however, pointing out that the dandy is mainly interested in the effect that he produces; his superiority is directed over other men while Don Juan wants to make an impression on women only (Hayem in Weinstein 1959: 148). In the 20 th century the discussion of Don Juan as a psychological type comes mainly from psychologists and psychoanalysts. One of the most influential psychoanalytical analyses of the Don Juan character belongs to Otto Rank, one of Freud s followers. He claims that the driving forces behind the behaviour of Don Juan, the overwhelming guilt and punishment, connected with strongly sexual fantasies, derive from the Oedipus complex. The endless series of seduced women along with the injured final party characteristics of the Don Juan type appear to confirm this analytical interpretation that the many women whom he must always replace anew represent to him the one irreplaceable mother, the rivals and adversaries whom he deceives, defrauds, struggles against and finally even kills represent the one unconquerable mortal enemy, the father (Rank in Banks 1989). For Gregorio Maranon, Don Juan s indiscriminate pursuit of women is not proof of virility but of emotional and sexual immaturity, even a lack of virility. His sexual instinct is rudimentary, adolescent, thus it can be satisfied with any woman. Hence, though he may be in love with a woman in his limited way, of course, he is incapable of truly loving an individual person. Each and every woman is merely the means to 52

53 sex. His tendency to boast about and exaggerate his conquests the servant s catalogue is the sign of it is adolescent as well (Maranon in Smeed 1990: 117). An interesting psychological observation to be made on Don Juan was that of Gonzalo R. Lafora, a Spanish neuropatologist. He regards Don Juan as displaying the typical hysterical symptoms of lying, exaggeration, egocentrism, disproportionate irritability resulting in a violent psychological reaction to insignificant events, a rigid sense of etiquette and an excessive predominance of the affective, emotional and sexual over the intellectual and cerebral forces (Lafora in Weinstein 1959: 142) (even though the burlas, or jokes that Don Juan plays on women, involve more intellectual than erotic pleasure for him). This hysteria, Lafora remarks, makes people continually seek to exchange old emotions for new. They are like children who want a plaything very badly until they get it, and take it to bed with them in order to see it on opening their eyes the first thing in the morning; after which the toy lies about the house broken and despised, replaced by another better or worse that has attracted the little one s attention another day (Lafora in Banks 1989). An American sociologist David G. Winter in 1973 explored various aspects of the Don Juan legend in the light of male sexual power over women and the figure of Don Juan as an expression of it. At the beginning of his study Winter says that To be sure, the terms donjuanism and donjuanesque are used in clinical practice to denote a type of man who practices (or who attempts) serial seduction (Winter 1973: 168). The author further provides a psychoanalytical reading of the Don Juan legend (namely, its original version by Tirso de Molina) ending it with a claim that the legend in its most basic and primitive meaning is an assertion of male power and strength against women who are both desired and feared adding that the theme of male power against female incorporation seems to run through both the early and the more recent versions of the Don Juan legend (Winter 1973: 176). Winter distinguishes several links to the motive of power in the Don Juan legend, namely: seduction, disguise and concealment, indifference to time, risk and death, illusions, confining (i.e. marriage), background, colours of power, other European versions of the legend,and the Spanish setting of Tirso s play. Among other interesting observations that the scholar makes, the final paragraph of his chapter on Don Juan claims: Don Juan lives out the secret ideal of many men, and has a career of glorious conquest until his courage and energy drive him to destruction. In an analogous way, perhaps, the legend is an imaginative treatise on the very nature of power and the power motive. Power is a form of DON JUAN AS A PSYCHOSOCIAL TYPE: A HISTORICAL OVERVIEW 53

54 KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ conquest; arising from an ambivalent fear of a powerful and binding mother, and symbolized by the sexual degradation of women. Yet in the end power is a fleeting illusion, because in death it inexorably ends with the swallowing up of even the most powerful man. Power is everything; yet it is nothing, for man can never escape the encircling arms [of death] (Winter 1973: 200). In this interpretation, Don Juan is a power-seeking figure, associated with two power forms: the social power and the power of the transcendence (or the Other world, or Death). One of the later 20 th century interpretations of the Don Juan character is viewing him as a psychopath, an individual who has no sense of right or wrong, no feelings of guilt or shame for wrongdoing, and has a marked propensity to lie, cheat and engage in other activities which normal society considers reprehensible (Banks 1989). Gordon Banks, the author of this original interpretation, having analysed Tirso de Molina s El Burlador claims that throughout the play Don Juan expresses no feelings of guilt or remorse but glories in his reputation of the Trickster (El Burlador). He makes insincere promises to obtain the objects of his seduction but never intends to carry out any of them, he lacks insight as to the significance of his behaviour for himself and other people, he is oblivious to punishment though he is continually reminded of it, his affairs are loveless and shallow, his only aim is to enjoy, he is driven by his impulses, the aim of his seductions is not even sexual enjoyment but playing the trick. All those characteristics are particularly peculiar to psychopaths (Banks 1989). According to psychoanalyst E.S.Person, The psychopath s insight is always directed toward his internal needs. These needs are not what they appear to be. He is not predominantly hedonistic, although some of his behaviour, particularly sexual, might one lead to think so. Instead, he is motivated primarily by the need to dominate and humiliate either the person he is taking or, very often, someone connected to a person with whom he is involved. He may, for instance, seduce a friend s girlfriend (Person in Banks 1989). This is exactly what happens in the original Don Juan story: he tries to seduce Dona Ana, the fiancée of his friend Marquis de la Mota; this motif is retained by almost all subsequent versions of the legend. DON JUAN AS A SEXUAL TYPE British philosopher Roger Scruton in his philosophical study of sexual desire (Sexual Desire: A Philosophical Investigation, 1986) enlists Don Juan among sexual types or sexual phenomena. The scholar associates the figure of Don Juan with erotic desire claiming that donjuanism is a widespread phenome- 54

55 non (Scruton 1986: 167). Contrasting donjuanism with satyromania, Scruton alludes to Kierkegaard s argument that the character of Don Juan is genuinely erotic because he concentrates his whole attention on the individual whom he is trying to seduce. That is why, claims Scruton, donjuanism is the most time-consuming and indeed debilitating of all sexual addictions; it requires the constant re-creation of passion, and with it the strategies of seduction, towards an unlimited number of objects (Scruton 1986: 168). Don Juan s desire for a woman causes him to see with her eyes therefore he will promise her anything she wishes, even marriage, because at the moment he desires the woman he is in a frenzy. Don Juan s aim is not sexual excitement or physical pleasure but conquest invading passionately yet another point of view and compelling it to surrender, even if merely in the terms of the body (Scruton 1986: 169). It is important to point out that in his study Scruton does not make any distinction between donjuanism as variant of the intentionality of desire, as he puts it, or sexual addiction, i.e. a model of social behaviour and the character of (Mozart s) Don Juan who is the eponym of it. The last version to be mentioned here is the newest publication of the Lithuanian psychologist Andrius Kaluginas who, in his study Complexus Amoris (2014), defines the figure of Don Juan as a sexual complex. A man with the donjuanist complex is the one whose aim of life is to conquer as many women as possible and have sex with them. This man is a collector who is fond of playing with emotions of women, yet the main goal of the play is not sexual ardour but the pleasure of the play itself (Kaluginas 2014: 273). The donjuan finds greatest pleasure in conquering the woman, he does not care about those who cling to him. He also finds great pleasure in the process of flirtation, communication, love and sex making and puts great effort into that the process was equally pleasant for the partner. But, despite all his chivalry and pleasantry, this man never becomes close to any woman leaving them before any chance of stable relationship may occur. Therefore he is always followed by a trail of angry, disappointed, abandoned, hurt women with unpleasant or painful memories (Ibid.). Kaluginas claims that the donjuanist complex urges man to search for the ideal woman, yet the search is in vain, for no woman can fit the ideal that he has created for himself. Though he loves sincerely and is loved back but he follows his dream that can never come true wandering among women from a prostitute to an aristocrat like in a vicious circle. It is not women that the donjuan collects but sexual adventures. In relation to these, Kaluginas distinguishes several types of donjuans (the jealous type, the astronomer, the braggart, etc.), yet all types have the same scheme of beha- DON JUAN AS A PSYCHOSOCIAL TYPE: A HISTORICAL OVERVIEW 55

56 viour seducing and leaving as many women as possible, which the psychologist explains as sexual inferiority or incapability to experience a real sexual satisfaction as well as a fear that the partner will not be satisfied with the sex either. Differently from Scruton, Kaluginas does not allude to the original Don Juan figure (or any similar figure from the aesthetic plane of reference), preserving the distinction between the psychosocial and the aesthetic planes. It must be noted that this disengagement from the aesthetic context of Don Juan is quite exceptional. As a matter of fact, the majority of psychoanalysts do not even try to overcome the obvious confusion of Don Juan as a literary character and the donjuanist manner of behaviour as practiced by real men. Actually, many psychological and psychoanalytical interpretations of the Don Juan character in the 20 th century enhance the confusion of life and art. They apply psychoanalytical theories and models of behaviour, used for the analysis of real psychic patients, to the discussion of imaginary characters (mainly in the traditional Spanish version of the play, i.e. Tirso de Molina s El Burlador de Sevilla). Suspicious as such arguments may seem, the tendency shows nevertheless constant penetrations between the psychosocial and the artistic planes of reference, confirming the theory of Deleuze and Guattari about the concept formation process. KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ CONCLUSION Several important conclusions follow from the present review. Serial seduction and sexual libertinism as the models of human behaviour known from the times of ancient Greece and Rome acquired extreme forms of expression in the time of Spanish baroque; the figure of Don Juan de Tenorio that made its stage debut in the drama of Tirso de Molina El Burlador de Seville was created after a real-life behavioural pattern of male Spanish nobility, producing a catchy name for a popular type of male conduct. The pattern was widespread among the higher as well as lower social classes developing into the libertine type at the beginning associated with freedom of social and political thought but at the second half of the 18 th century firmly rooted in the idea of sexual and moral libertinism. In the 19 th century the donjuanist type of social behaviour came to be linked to the idea of dandyism and the intellectual rather than sensual pleasure derived from sex. Stendhal and Kierkegaard are the forefathers of treating Don Juan outside his aesthetic context of production (literature or opera), which determined the subsequent philosophical reflection on the figure of Don Juan enhancing 56

57 the emergence of the concept of Don Juan. Don Juan becomes dissociated from his literary context turning into an independent character, and his lifestyle or, rather, behaviour in the 20 th century becomes focus of attention for psychological investigation. At least two aspects of Don Juan s behaviour seem to be the most important for his psychoanalytical interpretation: his sexual hyperactivity involving a series of female partners and his means of action, i.e. seduction. Many of psychological and psychoanalytical interpretations of the Don Juan character in the 20 th century do not distinguish between the fictional figure of Don Juan and the donjuanist pattern of behaviour practiced by real men. Psychoanalytical theories and models of behaviour, used for the analysis of real psychic patients, are applied in the discussion of imaginary characters (mainly in the traditional Spanish version of the play, i.e. Tirso de Molina s El Burlador de Sevilla). The tendency as well as the existence of real-life seducers diaries and the historical data about the real-life prototypes (people and events) of aesthetic creations (literature and drama) shows constant penetrations between the psychosocial and the artistic planes of reference and confirms Deleuze and Guattari s idea about the concept formation process. REFERENCES Banks, G. Don Juan as Psychopath. Available from: pubs/donjuan.html [Retrieved 16 Febrauary 2002]. Darnton, R., Don Juanism from Below. Miller, J. (ed.) The Don Giovanni Book: Myths of Seduction and Betrayal. London: Faber and Faber. Deleuze, G. and Guattari, F., What is philosophy? New York: Columbia University Press. Europos mentaliteto istorija. Pagrindinių temų apybraižos, 1998 (comp. Dinzelbacher, P., 2 nd ed.). Vilnius: Aidai. Fuksas, E., Papročių istorija. Buržuazinis amžius. Vilnius: Mintis. Gnug, H., The Dandy and the Don Juan Type. In: Hoffmeister, G. (ed.). European Romanticism: Literary Cross-Currents, Modes and Models. Detroit: Wayne State University Press. Heumakers, A., De Sade, a pessimistic libertine. In: Bremmer J. N. (ed.). From Sappho to de Sade (Routledge Revivals): Moments in the History of Sexuality. London: Routledge. Kaluginas, A., Complexus amoris. Vilnius: Alma littera. Manning, G., Introduction to Libertine Plays of the Restoration. London: Everyman J. M. Dent. Scruton, R., Sexual Desire: A Philosophical Investigation. London: Phoenix. Singer, A. E., The Don Juan Theme: an Annotated Bibliography of Versions, Analogues, Uses and Adaptations. Morgantown: West Virginia University Press. Skerstonas, E., Vyras ir veidrodis: psichologinė dvikova. Vilnius: Sofoklis. Smeed, J. W., Don Juan: Variations On a Theme. London: Routledge. Tirso de Molina, 1616 (1630). El Burlador de Sevilla y convidado de piedra. Available from: DON JUAN AS A PSYCHOSOCIAL TYPE: A HISTORICAL OVERVIEW 57

58 pdf [Retrieved 1 December 2015]. Webster s Universal College Dictionary, New York: Gramercy Books. Watt, I., Myths of Modern Individualism: Faust, Don Quixote, Don Juan, Robinson Crusoe. Cambridge: Cambridge University Press. Weinstein, L., The Metamorphoses of Don Juan. Stanford: Stanford University Press. Winter, D. G., Don Juan: an archetype of the power motive. The Power Motive. Free Press. DON ŽUANAS KAIP PSICHOSOCIALINIS TIPAS: ISTORINĖ APŽVALGA Kristina Stankevičiūtė SANTRAUKA KRISTINA STANKEVIČIŪTĖ Don Žuanas, fikcinė ispanų baroko figūra, seniai yra tapęs vakarietišku kultūriniu konceptu, ką liudija šio personažo populiarumas įvairiose kultūros plotmėse. Koncepto teorija (G. Deleuze ir F. Guattari) nusako koncepto atsiradimo procesą dviem sąlygomis: pirma, kiekvienas konceptas yra jį sudarančių konceptų susiliejimo taškas; antra, kiekvieno koncepto atsiradimą lemia trys prieškonceptinės figūros, iškylančios atitinkamose referencinėse plotmėse: psichosocialiniai tipai (socialinė plotmė), estetinės figūros (estetinė plotmė) ir konceptualiosios personos (filosofinė plotmė). Šio straipsnio tikslas apžvelgti psichosocialinę Don Žuano koncepto referencinę plotmę, aptariant socialinius ir psichologinius tipus, pagal kuriuos formavosi Don Žuano figūra Vakarų kultūroje. Chronologiškoje istorinėje apžvalgoje pristatomi tipai žmogus iš gatvės, laisvamanis, dendis, donžuanas, kaip psichologinis tipažas ir kaip seksualinis kompleksas. Atskaitos tašku pasirinkta pirmojo Don Žuano pasirodymo scenoje data ispanų dramaturgo Tirso de Molina kūrinys Sevilijos apgavikas ir jo akmeninis svečias, pirmąkart pristatytas publikai 1616 m. Apžvalgos išvadose teigiama, kad psichosocialinėje plotmėje nėra aiškiai suvokiamas skirtumas tarp Don Žuano kaip fikcinio personažo ir donžuaniško elgesio, būdingo realiems vyrams. Tai reiškia, kad psichosocialinė ir estetinė koncepto referencinės plotmės nuolat susilieja, kas tik patvirtina teoriją apie koncepto formavimosi procesą. Pagrindiniai žodžiai: Don Žuanas, psichologinis tipas, socialinis tipas, laisvamanis, dendis, donžuanizmas, libertinizmas. 58

59 ALTERNATYVIOS VERTYBĖS IR GYVENIMO BŪDAI 59

60 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY EDVINAS VISOCKIS Vytautas Magnus University SUMMARY Music is being discussed as a means of identity construction and expression in order to construct ones identity and serve as a physical representation of it, which then can be used to judge and evaluate others through their taste. The second part of the article discusses the effects of the culture industry on music, and how in turn the music industry can incorporate musical diversity and subcultural music into mainstream culture that is acceptable to the masses, this way reducing the risk of protest and resistance. Incorporation and adaptation of subcultural music does not only serve as way to reduce chances of protest, resistance and discontent, but also serves as a means of control. In this context, music is not only a tool for emancipation, resistance and protest, but also a tool of control, submission or, speaking in Adornian terms, a tool to fool people. Keywords: Adorno, culture industry, incorporation, submission, critique. EDVINAS VISOCKIS INTRODUCTION The task of art today is to bring chaos into order. Theodor W. Adorno Rather than trying to analyse subcultures directly, describe their values, ideologies, talk about the heterogenization/homogenization of culture 60

61 or even clashes between different (sub)cultures a different approach is taken. In this article the effects of music in general to people, their values, identity construction and even the mechanisms of control, submission and emancipation through music. However, in order to do so music as such has to be explained and understood. Music is and can be a lot of things. First and foremost it is art, which often has meaning for its listeners, and which participates in discourses on truth, perhaps even, according to some, revealing truth. It can speak about various problems, both social and political, and let them be heard, it may serve as a relaxing or stimulating background that helps one think. Music can be a social event, like a concert that is enjoyed by many at the same time, emanating its aura to everyone participating in such an event. Music can be a commodity that is used to gain symbolic, social capital when, for example, one may be seen at a classical music concert and be attributed the qualities necessary for someone belonging to high society. In other cases music can help one construct identity through what kind of music is preferred. Some people enjoy rebellious music and see themselves as punks (or members of any other subculture that sees itself as a counter to mainstream culture). In this sense music is something that provides options to construct and showcase identity by buying records and attending concerts in festivals and venues. Music not only helps one relax or construct/represent identity, it may also serve as a commercial piece that assures that everything is and will be okay. In this sense it is just a background sound that is rarely heard, and when heard it is supposed to reassure one that the consumption feast that spins the world around can continue in the shopping mall, allows you to express yourself and get anything that may be needed for everyday living. Besides, such background sound, music has another purpose, which can clearly be seen in movies and television. On the one hand, it may force one to associate the catchy melody with a product of some sort, on the other hand, it may intensify the emotions that are felt during a scene of a dramatic movie or an action sequence. In order to explore the significance of music for those who consume it, it is important to answer the questions about whether music is consumed actively or not: do people notice what is being played or does it serve other purposes? Following the claims made by Theodor W. Adorno (Adorno 2005a), do we, in fact, live in the age of the regression of listening? How does the culture industry affect music creation or how is music related to submission and emancipation? ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 61

62 EDVINAS VISOCKIS MUSIC AS BACKGROUND With the ever growing music industry and a wide array of musicians, styles and genres, everyone can find what suits his taste the most. However, people who listen to the most popular genres, songs and artists are criticized for their taste or a lack of it by the people who prefer alternative genres, subcultural or non-mainstream music, meanwhile the said songs are turned into soundtracks of movies and TV series, breaking chart records and otherwise being successful. In this sense the most popular music is often seen as poorly done, simple, often sexualized or eroticized, similar or even the same. While it is understandable that sexuality sells and that is why it is so commonly used in music and other industries, it does not guarantee a commercial success and popularity. All that is part of the culture industry. It continuously produces goods for consumption always trying to fulfil every need and wish that one may have. It does it so well that one may not notice that what he wishes and what he consumes is actually very much influenced by the industry itself and not the actual needs and wishes of the consumers. In this sense both music and society are subsumed by the culture industry. While the culture industry provides a wide selection of music and gives a sense of freedom and individuality, it is just an illusion. An illusion because a lot of music is done using a certain pattern, one set of rules or another that varies by genre (Adorno, Horkheimer 2006: 179). Even though genres may seem different in reality they are the same, ideological products created for people to consume. There are no real differences among them other than what they represent. For example, genres are codes in themselves as they can be decoded in a certain way. Punk and metal music immediately may be seen as loud and angry, thus it is rebellious, while classical music is seen as something that sophisticated people consume. While the attributes associated with genres may be different, genres themselves are just codes that are created by following certain schemes and models. Although a lot of music is done while following certain rules and patterns, not all music succumbs to the influence of the culture industry. There is, of course, some music that is done for the sake of art and expression and not for the sake of industry and capitalism. Here music can be separated into two categories as it was done by Adorno: serious and light music. Highly sophisticated structure (harmony, disharmony, melodies, etc.) is attributed to serious music. If music is done this way, it is serious music, weather it is hip-hop or classical music. This type of music pushes the boundaries of what music is meanwhile light music is made following a set of rules. In the case of light music quality is no longer important, as many of the pieces are made using the same patterns. 62

63 According to Adorno, The familiarity of the piece is a surrogate for the quality ascribed to it. To like it is almost the same thing as to recognize it (Adorno 2005a: 30). This means that the quality of a piece, meaning and message it may conceive does not matter anymore as the only criteria for it is to be easily recognizable and consumed rather than to be listened to and experienced. However, even such music, and pop culture in general, holds the potential for various interpretations as there are various codes within the piece and even the piece can be changed and adapted into something else (Storey 2011: 143). A pop song may be covered by another artist to use the product of the culture industry in another context. Therefore, even music that may fit into the mainstream may hold the possibility of protest an resistance. Music that is done based on certain rules and patterns is no longer original or somehow different. It is a return of the same, only repeating itself over and over without any real innovation or difference. There is very little to no autonomy in creation of such a piece as it is done to match and repeat the previous one. When music is created in such a way, people tend to take it for granted as it seems the way it should be, music is no longer interpreted or actively listened to. It becomes a background that is not in the centre of attention. One is not willing to listen to music carefully and actively if it is a mere repetition of the same that emerges once again in a similar shape, pretending it is something else. It becomes part of life, a routine that is unnoticeable. Such music does not force to think or feel, does not require any interpretations as everyone already knows everything about the piece. The only purpose remaining for it to serve is to simply vanish into the background of everyday activities. One may argue that all music is a repetition of the same, and in a way it may be true, however, there is more to music than just a mere repetition and the ability to be recognizable. There is also music that is serious, breaking limits, innovating, revealing truth and so on. Something new and original is often seen as deviation that is then absorbed by the industry or, as Adorno and Horkheimer argue, Once his particular brand of deviation from the norm has been noted by the industry, he belongs to it as does the land-reformer to capitalism. Realistic dissidence is the trademark of anyone who has a new idea in business (Adorno, Horkheimer 2006: 173). What was new and innovative is turned into a scheme that can then be imitated and reproduced. The situation of utter sameness and standardization gives a false feeling of freedom and the ability to choose from many meanwhile most of them are the same, including subcultural music which is also mass produced. In order to prefer one over the other is to be in a different situation, different geographical location or ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 63

64 EDVINAS VISOCKIS be under different biographical circumstances. But is the quality of a piece no longer important? On the one hand, people praise singers for their wonderful voices, musicians for their masterful performances, while at the same time auto tuned singing is very successful in the music industry. That can only mean that the ability to perform and create is no longer important. Anyone can do it, and it may not be bad at all. However, it raises another question weather the robotic voice is actually heard as it seems that people no longer listen to music and are unable to concentrate for a prolonged period of time (Adorno 2005a). It is supplemented with the commercialization of music, thus leading to becoming a mere background packaged together with sexuality in order to be sold to the masses and to entertain them. But this raises more questions as one may ask whether music actually entertains or only fills silence among people who are unable to communicate with one another? Why are dance clubs and discothèques so popular among young people to meet each other and fall in love? Is it not because it is loud, rhythmical, dark and pulsating? In this sense places like dance clubs are filled with sexuality and noise that constantly breaks silence and allows anxiety filled people to communicate and get to know one another. The amount of actual talking is reduced to a bare minimum and instead of an awkward silence one has plenty of time to think of what to say and how to do so. A club is where bodies are close to one another, breaking personal space boundaries and stepping into the zone of intimacy while actual conversations are either very short or screamed into the ear of other. Dancing and music are substitutes for communication allowing people to overcome their anxiety. But the role of music does not become primary in this context. It is only a background that fights silence and horrors that come with it, as one does not have to speak anymore. Music becomes the background as it is always there, always filling the void but is never heard. As Adorno argues, if one is unable to speak, then one is certainly unable to listen as well (Adorno 2005a: 31). Music that becomes the background bears no meaning, it is not heard or actively listened to as that requires attention. Even if it has meaning it is often ignored on purpose as it may say something that one does not want to see or hear (Attali 2009: 4). In both cases people are either not willing or not able to listen. That is why more complex musical pieces are usually harder to listen to and tend to be skipped by most. Many people struggle with post-rock, hardcore, metal, classical music as they are constantly changing, harder to be grasped and memorized, harder to predict. It certainly does not apply to every song but it is often the case in such genres. The same can be said about atonal music, which plays with different melodies constantly changing and never repeating themselves in a loop. It is the complete opposite of what music today is. 64

65 In contemporary society almost any kind of taste can be satisfied as cultural industry provides one with anything ranging from the variety of genres, artists, and live performances at venues bars to outdoor festivals. Anyone can find at least something to their liking. Music is produced in such a way, that as many people as possible would like it and therefore would buy it. It succumbs to the overwhelming power of industry, capital and audience pleasure as the listener is < > converted, along the line of least resistance, into the acquiescent purchaser (Adorno 2005a: 32). Industry is interested in selling as much as possible and if something is hard to consume it will not sell well. In a sense it is not only people who lost their ability to listen, it is industry itself that converted them into such. If one is unable to pay attention and listen, if one gets mad when the piece is complex and unpredictable, then one does not have to as industry will provide an alternative, which is done exactly in the way it should applying the rules of easily consumable music. COMMODIFICATION AND MARKETABILITY OF MUSIC For a long time in history music was not something so easily accessible, it was a privilege. There were, of course, ones who had the ability to play instruments but among commoners it was typically ethnic songs. For the upper class there were concerts in palaces or theatres but in all of these cases music was performed live. In order to be entertained by music one depended on place, time, schedule and even the program of artists. It all changed in the 19 th century with the introduction of phonograph and later on the invention of radio when music became available for more and more people. Instead of the aura that was felt while one performed and shared among many listeners at once music was enjoyable without the actual person who performs it (Benjamin 2007). In other words, the presence of the artist was no longer needed. The artist was replaced by a technological device which performed instead of the artist. It played whatever and whenever one wanted. Besides that, it also may have been enjoyed alone or in a small company at home instead of a live concert or a celebration. In a sense, when music became more available in turn it also became a commodity thus influencing change of listening. Rather than requiring certain situation and circumstances one just had to have one of the certain devices in order to enjoy music at any given time. Not only to enjoy any kind of music but specific music depending on one s wishes and mood. This certainly supplied the demand of entertainment but also turned music into a product that is produced in factories and then sold on the market. Artists and musicians become something that is packaged ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 65

66 EDVINAS VISOCKIS and shipped right into the living rooms of people via computers, TV, radio and other devices. It turned into something that is available anywhere and at any time, Just as water, gas, and electricity are brought into our houses from far off to satisfy our needs < > so we shall be supplied with visual or auditory images < > (Valery 1964: 226). All art, not only music, nowadays is just a click away. Entertainment can be found anywhere, no longer depending on specific time, place or people who were supposed to perform. In a sense, concerts lost part of their meaning. Commodification of music is not one sided. While first thing that comes to mind may be records and their sales, radio constantly playing thousands of songs by different artists or MTV and its music videos, but it does not end there. What also becomes a commodity are concerts, live performances and even artists names. Though one has to admit that such events may have already been a place for one to show oneself to the public this became more widespread with the rise of the music industry. The fact that one has more options to choose from, constantly hears various artists played on the radio or television, then one will most likely buy a ticket to a live performance and consume even more. It may certainly be a favourite artist or a band and may be done for the sake of pleasure or enjoyment although it may also be done in order to gain status. One can buy tickets to live performances, pre-recorded shows and records themselves, which are available for purchase both as CDs or digital downloads from itunes and the like. One can have massive collections of songs and albums. However, it is not the same to have a record as to be at a live performance among other people. Although recordings of songs are of a very high quality they still lack the aura that is present only during live shows with lots of people in one place. Aura can be understood as < > presence in time and space, its unique existence at the place where it happens to be (Benjamin 2007: 220). Even though records cannot reproduce an aura, they still can be collected and listened at ones will. It may hold deeper meanings of identity and representation but what is important that music becomes a product. It is the same as to have food in the fridge or a latest smart phone. While concerts and other events certainly have an aura attached to them, attending such concert does not necessarily mean that it is done because it is pleasurable or enjoyable (though it may also be that) but because music is a commodity. In this case a product is to be seen by others in a concert where pieces of Mozart or Vivaldi are played. Attending such an event has nothing to do with music. As Adorno argues, The consumer is really worshipping the money that he himself has paid for the ticket < > (Adorno 2005a: 34). Ticket value is influenced by many things but most importantly by the fame of the 66

67 artist or the star value as the name sells better and attracts more people if it is well known. The same can be applied to music reality shows and music contests such as American Idol, Kelias į Žvaigždes and similar, where singers are judged based on the size of their fan base and marketability, and not on their ability to sing and create music (Bolanos 2007: 28). This is when exchange value is passed as use value (qualitative) when, in fact, quantitative value is worshipped (the more it costs the more it is worth) (Adorno 2005a). It is a mere instrument to achieve something, in this case to gain status. It is not the music that is played in the concert that is worshiped but the ticket and the money that has been paid. In this sense attending a concert is not consumption of music but rather consumption of money and status. To illustrate this, the imagine of a politician or a businessman going to the opera or a classical music concert. In both instances they are public people, often portrayed in news and media. Attending such events shows that these people are sophisticated and educated thus generating them symbolic capital in both their representation (the image that is constructed through such acts) and appearing in news or the people section. According to Adorno, all of this is done in order to generate fame and symbolic capital as people claim to enjoy light music over the higher one and listen to classical and so called serious music only for the reasons of social prestige (Adorno 2005a: 34). In this sense, music and performance becomes a tool, a means to an end. To listen to classical music is not to enjoy it but to gain status that comes with it. However, this is not entirely true as classical music became a cultural product, especially popular in movies and TV commercials. In movies it is often used as a dramatic element which goes together with what is seen on the screen. While in commercials such music is used exactly for its familiarity. When one hears a classical piece played in the background of the latest and greatest cleaning product it may seem that the product is better or, at the very least, when the piece is heard somewhere else it should be associated with the said product immediately. Music becomes a commodity, a tool to sell and gain profit instead of being art or a form of expression. It lacks meaning as the only meaning acceptable is whether it is marketable or not. The more known the name of an artist is, the easier it is to sell songs, albums and other products related to the artist. Eventually the artist s name can become a brand on its own. When this happens it is used to sell other things than music, for example, perfume, cosmetics, notebooks, pens or even clothing. That is why there are multiple products with the One Direction name on them, or Madonna s fashion line made in collaboration with H&M or multiple different ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 67

68 perfumes labelled as popular singers names like Lady Gaga 1. The music they make no longer matters as it is replaced by the fame of their names and familiarity that comes with them. It is easier to sell a product whose name is well known to the audience. Quality becomes obsolete as fans would still buy other products just because they have their favourite artists name on them. In this case music becomes more than a product. It is also a name a brand. A name that is familiar and can be acquired by buying it thus makes it an object of desire. EDVINAS VISOCKIS COMMUNICATION AND IDENTITY Despite that people are aware that they are being fed with light music, they still consume it. It is not only familiarity that makes certain objects or in this case musical pieces desirable or enjoyable but the ability to recognize oneself in the music that is heard. It is precisely the reason why it is liked as it speaks to (or about) one. Both, the context of the art and the recipient, are equally important in order to interpret and understand it, to try and grasp it (Adorno 2002: ). In this sense the interplay between the object and the subject, art and people viewing, hearing and in other ways receiving it reveals a certain truth to the listener, which sometimes may seem as if it is about the listener himself. Here once again the relationship between music and a commodity is seen as one may use music to define ones personality and identity. Consumption of certain music, artists and genres may help one in creating and showing others what he is like or, at least, would prefer to be like. One person is listening to the greatest Nirvana or Red Hot Chili Peppers hits meanwhile someone else is blasting Lady Gagaʼs latest song through the speakers of their car. Both of these people are attributed different qualities in the eyes of others. One may be seen as a decent, normal, while the other is viewed as a depressed rocker with tendencies to do drugs (though these qualities are used as an exaggerated example, with no claim to reality). Qualities are not only attributed to the ones but also by the ones listening. While other people may certainly attribute some qualities based on musical preferences and taste, the listener himself tends to attribute something to himself and the music he is listening to. For example, while listening to AFI, 1 Many of the female singers have their names as brands for perfumes and other products. Among the most popular to name a few are Lady Gaga, Christina Aguilera, Katy Perry, Beyoncé, Rihanna, Shakira and others. 68

69 Rise Against or Anti-Flag 2 a person may see himself as a punk, anarchist that who fights mainstream music and popular culture while caring about the earth, political problems and so on. It comes not only with the collection of vinyl records or latest albums in the form of CDs that can be showcased to represent one but consumption of specific artists and music or products that are advertised or made using the names of bands or artists. In this sense commodification of music actually serves as a tool of identity construction through the music that is preferred and consumed. It is a representation of a certain lifestyle that is chosen. As Giddens argues, A lifestyle can be defined as a more or less integrated set of practices which an individual embraces, not only because such practices fulfil utilitarian needs, but because they give material form to a particular narrative of self-identity (Giddens 2000: 107). In other words, through everyday practices and choices identity is constantly being built. Every choice matters and changes how one is seen by others. Even the preferred musical genres play an important role. In a society in which people are unable to speak any longer, music speaks for them and thus brings people together. Similar music taste, preferred styles, genres and artists replace words and conversations. Not only because it is a common topic, but because it creates a feeling of belonging and understanding. Similarities in taste now bear another meaning. It is not the art that speaks the same to many, but through the art that is preferred people speak to one another. The consumption of various cultural goods, not only music, is what helps one to define what he is. In contemporary society, as Černevičiūtė argues, identity construction is similar to browsing in a shop (Černevičiūtė 2008). One may simply choose from various options presented and create his identity through the consumption of one or another. This is used by companies and manufacturers as identity is turned into a product that can be purchased and consumed. In this sense, identity becomes something that is created through the products and brands that are consumed. For example, a typical skater will most likely consume products made by Vans, DC or a similar company, while listening to skate punk 3 music. This way one is defining his identity not only through the act of skating but supplementing it with specific brands of clothing and music. In this case the culture industry is 2 Anti-Flag is the least famous band of the mentioned above, however, it is the most anarchistic and political. The main themes for a of the band range from police and its brutality to antinationalism. While AFI and Rise Against are both punk bands, they are more famous than Anti- Flag. Songs of these bands have their songs playable in Ubisoft video game Rocksmith Skate punk is sometimes called skate core or skate rock. Music is typically fast and aggressive but tends to have more melody and harmonic vocals than punk rock. Many of the bands are skaters themselves and often make references to skateboarding. ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 69

70 EDVINAS VISOCKIS supplying the cultural products that have a specific meaning attached to them in order to produce a desired outcome. One does not have to put any effort into being something, the only requirement is money. The same can be applied to concerts and their tickets as it does not matter what music is being played at the concert. What matters is the value that is paid for it and how can it be used later on (Adorno 2005a). For example, a ticket can be photographed and then uploaded to Facebook or Instagram this way showing preferences to other people. The same ticket does not only provide entertainment at the concert itself or identity through the ticket as the item that can be shown to others but also a way of speaking in order to tell a story. In the instance of a ticket, or specifically a concert ticket, one typically takes multiple pictures of how one went to the event and how good it was. The more pictures of the event are taken, the better it was as there are more impressions from it. Music and the entertainment it provides is only part of the fun at the concert. It also becomes a story that is told through pictures and multiple posts on various social websites. It is not the music that matters but how it can be used later on for both identity construction and communication. While it is fairly obvious how music can play a role as a material to represent identity, the issue of communication is more clouded. As already discussed, music can bring people together based on similarities in their tastes indirectly as people may have something in common or something that can be a general conversational topic that helps people to get to know each other. However, music can also be used as direct communication as it can transmit both emotions and meanings through lyrics. On the one hand, music itself can generate emotions and give a certain feeling to others. The form of music is what matters the most as lyrics often tend to be missed or ignored on purpose as people just like the way it sounds. In some cases music can be used as directly replacing speech. In a society which is unable to speak, music can not only fill the void but speak through its lyrics and serve as confessions, reminders of the good times and so on. In both cases music plays a direct and major role in communication, whether it is emotions or text that is transmitted. Music can also say what it does not say as it often happens that the qualities that are attributed to music, artists or genres differ from one person to another. While some people can view metal as a loud noise with screams and heavily distorted guitars and would not even consider it music, others can find such music very emotional, deep and meaningful, while the third 70

71 group would see it as music of angry or depressed people 4. In all these cases music speaks different things, even though it can be one and the same song that is seen in three different ways. According to Shepherd, music in general has the ability to unify meanings which the listener can recognize as their own (Shepherd 2007: 183). What a particular song or genre will tell depends solely on the ones who interpret it. It can be interpreted through the concept of the gaze. While the concept itself was not intended to study music it can be applied to it as The gaze I encounter < > is, not a seen gaze, but a gaze imagined by me in the field of the Other (Lacan 1994: 84). In this situation it can be understood that music and people who listen to it give certain qualities and attributes to themselves and to music in general (whether they listen to it). Yet these qualities are not necessarily there in the music itself but rather in the one who is prescribing them to a certain piece, band or genre. It is not only music that tells something, but also what a person is seeing in it (or willing to see). It may be used to judge people as people who do not listen to the same music as one may be seen as lesser people who lack taste (and has other qualities), while others who have similar taste as someone good, like me and interesting. The gaze < > is not what you look at, but what in a way looks back at you and shows/tells something about you, through what you do, paint, ask or simply say. You find something about yourself through others that you imagine < > (Visockis 2014: 160). In this sense it is not music that tells something about others, whether they are similar or not, but what one thinks about others based on their musical preferences and one s own attitude towards both people and the music they prefer. EMANCIPATION AND SUBMISSION THROUGH MUSIC Up until this point music was discussed through various perspectives of communication, identity construction, marketability, commodification and so on. However, all of these points can be connected to one key point of music. In a sense this point is dual as it is both emancipation and submission that are available and obtainable through music. It can be used for selfexpression, protest or critique, just as well as it can turn into something that erases differences, manipulates masses and distracts them with Panem et circenses! However, it is all related to reproduction and availability of music 4 Distinction between metal, metalcore, punk, hardcore, many post-genres, screamo or emo music (not to mention all other genres with screaming vocals) is rarely made by the vast majority of people as they tend to see all such music as the same, thus labeling as metal. In fact, all of these genres are different and themes vary greatly among them. However, in the example a stereotypical view of metal (or heavy music in general) has been taken. ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 71

72 EDVINAS VISOCKIS and how it is (and can be) used. Reproduction of music is not only part of the culture industry or what is used by people but also a social change. It is in part what contributes to equality as the role of music has shifted because of this. It is important to note that reproduction of art made it available for the majority of the population regardless of their class or status. Until then consumption of art was a privilege that only a selected few had as the masses lacked both status and funds that were necessary to attend musical events. Technological advancements were revolutionary as with them music became accessible to the vast population. Finally people had a chance to enjoy art and creations of others. Rather than being something negative, reproduction of art unconsciously fought inequality and class stratification. In a sense it served as a democratization of art consumption. Radio and vinyl records contributed greatly as through them music at last spoke to many rather than the few. With the invention of the internet, various digital formats and the emergence of multiple websites provides free listening music is now more available than ever. However, with the availability of music comes multiple effects or, as Attali argues, With music is born power and its opposite: subversion (Attali 2009: 6). On the one hand, it emancipates people, on the other hand, it is how the culture industry gains access to the masses. Reproduction of art provides the means to manipulate the population as they are made to think that they have choices and freedom. In fact, if the culture industry provides every possible option, then music serves as a categorization of people. While it certainly provides multiple categories through genres and variations in sound, it is also an industry of control. In a sense a lot of music is created by following certain rules and canons and it may differ by genre but it is, in fact, a repetition of the same. And, on top of that, it is made available to anybody through reproduction of a repetition of the same. With art that is heavily influenced by the industry, it becomes easier to manipulate the masses and shape people. And it often seems that the culture industry is working in cycles, shoving one idea at a time, providing the concept that is then used until another one emerges and can replace the previous. Great examples of this could be multiple songs released at roughly the same time by Jennifer Lopez and Nicki Minaj 5 with buttocks as their topic. Another example of this could be seen in the rising popularity of indie pop and especially female vocalists such as Lana Del Ray or Lorde. Real or actual differences, but rather acceptable 5 Nicki Minaj released the song titled Anaconda roughly at the same time as Jennifer Lopez released Booty. Both songs shared the same topic and were about buttocks. Considering the influence of the culture industry and the fact that the songs related to the theme of sexuality are very popular in mainstream music, there is no surprise that they were created and released simultaneously. 72

73 differences (Attali 2009: 5). When all deviations from norms are controlled by the industry they are not deviations but rather the norms. This can be related to popular culture in general as it seeks to incorporate the elements of resistance into pop culture and make them a part of it (Fiske 2008). While rock music was a rebellious music at a certain period of time, it then became industrialized and turned into part of mainstream music. One of the best examples could be Linkin Park and 30 Seconds to Mars as they both started out as alternative music bands but eventually gained mainstream success and shifted their sound towards more acceptable and radio friendly thus adopting electronic music sounds to their style. While this certainly proves that the culture industry is influencing genres, it also shows that the incorporation of deviations and what was considered rebellious is successful. When rock music became radio friendly it lost its rebellious side but at the same time gained mainstream recognition which allowed for certain topics, themes and issues to be discussed more widely. Bands use their success to spread their messages far and wide, as the message reaches more people than it would if genre was never affected by the culture industry. For example, 30 Seconds to Mars in the video of the song A Beautiful Lie talks about climate change and global warming. While many of punk bands do so, they have far lesser audiences and thus conceive the message to less people than a band with mainstream success. In this sense recognition and stardom of the band helps to spread the message and reach as many people as possible. Though the band is not considered to be punk or deviated from norm but rather than succumbing to the industry completely, it uses the industry. What was supposed to be a simple promotional video in order to sell more products became part of the rebellious actions but with the use of the culture industry and the popularity that comes with it. This can be related to the term ʼexcorporationʼ. John Fiske described it as < > the process by which the subordinates make their own culture out of the resources provided by the dominant system < > (Fiske 2008: 21). While he talked about torn jeans and how they can be used for both as expression of rebellion and part of the culture industry as it tears the same jeans so the masses would have the ready-made product available to them. While music and reproduction of it contributed to both emancipation and control of the people, it also provided the masses with a tool of resistance. It is a form of protest and critique as through art truth may be manifested. It may criticize the political system, current events or social life. Like Weird Al Yankovic and his song Inactive criticize the lifestyle of people, it does so both through music and comedy. However, social and political critique is ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 73

74 EDVINAS VISOCKIS more common in the heavier genres, such as punk or metal. This kind of music is heavier, louder and angrier, often accompanied by screaming or growling vocals and distorted guitars. A lot of people criticize subcultural music and even consider it to be noise, and the best proof of this is the size of festivals of various kinds of music. For the masses music has to be melodic, rhythmical, calm, easily memorized. As Attali explains, < > it is necessary to ban subversive noise, because it betokens demands for cultural autonomy, support for differences or marginality < > music, an instrument of political pressure, must be tranquil, reassuring, and calm < > (Attali 2009: 7). In order for the culture industry to maintain control over its subjects, to brainwash and influence them and, above all, to manipulate them, music has to have certain qualities, like the ones defined by Attali. When deviated, marginal music is different from the standard it may cause the said effects thus increasing chances of disorder, protest and autonomy. Incorporation of genres comes into play at this very moment as the industry tackles the problem by allowing certain deviations from the norm with some adjustments. Most common of such adjustments is radio friendly or generic sound. It erases the differences between the bands and the way they sound and shifts their sound towards more a acceptable one. For example, the bands like Blink 182 or Sum 41 play music that is influenced by the culture industry. Even though they play punk music (pop punk, to be more specific), due to the fact that they are radio friendly their sound is completely different from the traditional punk and hardcore punk band sound. What is more, bands like these are not considered to be part of the punk scene by the punk scene themselves as they are seen as posers or sell outs. To illustrate how music can fit the acceptable deviation one has to know that bands which do not fit into the framework of the accepted deviation are not among the nominees for the MTV music awards. However, even MTV contributed to the variation of genres and music in general as the original concept of the channel was to show new and different music and music videos rather than play safe and easily marketable music so that people would not turn off the channel. It was a fresh breeze in music distribution as many of the American radio stations played safe songs and artists like classic rock and very popular new hit songs so their listeners would not change the station (Reynolds 2005: ). However, eventually MTV became commercial television that started showing less and less innovative and inconvenient music and instead of that playing what was already popular or trending at the time. In other words, it became exactly what it tried to replace. Therefore nowadays MTV mainly plays mainstream music. 74

75 While music itself may be employed for the purposes of social critique through various genres, styles and activism it can also serve as a wakeup call or even a tool to rally and influence people. It is especially visible through the effects of rhythm as people lose themselves in music and does do something as a unit. For example, dancing in at electronic music concerts or discotheques together, jumping up and down with the rhythm. In heavy music festivals people start moshing and head banging together. Often circle pits or walls of death are done so everyone can take part in the same activity. It is the enjoyment of the music in the crowd. However, the crowd is easy to be manipulated and influenced. While people are having fun music can just easily be used for the sake of rallying people and influencing their actions and decisions. For example, the American hardcore punk band Stick to Your Guns in response to events on Wall Street released a song titled Bringing You Down (A New World Overthrow) in order to express their support for the Occupy Wall Street movement and the fact that people are finally standing up for themselves. Support for the Occupy Wall Street movement was shown not only through the song and its text but also by funding the movement with the profits made by the said song. As the band stated on their Facebook page, they <...> recognize the irony that the very system I oppose affords me the luxury of biting the hand that feeds. But that s exactly why privileged fucks like me should feel obliged to whine and kick and scream until everyone has everything they needˮ6. In this case musicians and their music encourage people to join the Occupy Wall Street movement. Potentially such music could influence people to support the rebellious group of individuals through both the text and, more importantly, through the rhythm as one is lost in music and therefore gives in to influence easier. In order to push the argument even further music has to be placed in the context of the crowd. As Gustave Le Bon argues, the crowd is easily influenced by the external stimuli thus it is easier to influence decisions and actions of the crowd than it would be to affect people one by one (Le Bon 2013: 41-53). Because people are not alone but among other people, they might feel empowered and even unstoppable. For example, everyone in the crowd is listening to the orator speaking. Words and sentences create a certain aura which, if said right, can serve as a spark that calls out an action. If one speaks to the crowd and argues that they are good people constantly played by the government (company or anything else), then the crowd will feel uplifted and proud of itself (Le Bon 2013). However, when the orator 6 Stick to Your Guns and their speech about the Occupy Wall Street movement is taken from the band s official page on Facebook ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 75

76 EDVINAS VISOCKIS shifts his argumentation towards the enemy that has to be dealt with, an action occurs. Even though this is related to rhythm of the orator s speech, the same can be applied to music in general, especially protest music and music that is often considered to be noise. While in the crowd people tend to lose themselves in music more easily. Crowd actions occur as the musician encourages people to do something together, like start moshing 7 In this case the crowd is directed towards aggressive dancing; however, in specific cases like protest concerts, this could be directed towards actions against (or for) something and even violence (as a form of protest). It is possible not only because music has such power but because a crowd itself is not thinking straight (or at all). Individuals are lost in the mass; rather than act out based on reason or logic they tend to do so based on impulses and the outside influences. While music has the potential to manipulate and influence the crowd and its actions, it can be seen as a threat. That is where the dots connect as the music industry promotes softer, more melodic music that rarely (if ever) criticizes society and politics. If everyone is listening to what is acceptable and fitting the norms, then there is less opportunities for protest and discontent. The acceptable music that is made by following a certain standard actually acts as a means of manipulation as well. It does not provoke discontent or protest. On the contrary, it acts as a sedative that keeps people happy and content. It grants entertainment and sounds that fill silence so they do not have to talk. As Herbert Marcuse argues, there are false needs that are pleasurable, relaxing yet repressing as one is diverted from what really matters, like social issues, inequality and so on (Marcuse 2014: 21-27). In this sense music and the pleasure it gives provides reassurance that everything is and going to be fine, like in the famous jingle that is constantly played in the Akropolis shopping mall. And it is so efficient to the point that people actually forget everything, all their worries and problems, sometimes even their own children, as they get lost at the gigantic palace of pleasure, lights and consumerism. Music is what partially helps create such an atmosphere. As consumers do not have to worry about anything, they are being helped by the vendors, and they are not alone in this. There are other people, and it reassures that it is okay to lose oneself in such a place as everyone else is doing this. In this sense music is not only a tool of manipulation that can be used to encourage people to take action or express their dissatisfaction but also a tool that can do the opposite. 7 Moshing, circle pits and wall of death are often associated with aggressiveˮ music genres as people dance by pushing or slamming into each other. While it may seem violent and dangerous (it can lead to serious injuries or sometimes even death), moshing is considered to be an expression of positive emotions as one enjoys music and lets the said emotions out. 76

77 Rather than sparking revolution it numbs people with more of the same and approved. It is especially true nowadays as many of the hit songs are very similar. Such music does not emancipate people even though it is available to the masses. Instead, it erases all the differences and discontent, as only the approved messages are heard. It is the situation Panem et circenses! (Bread and Circuses) where the industry provides entertainment so people would be happy, satisfied and, in turn, more supportive (and less rebellious). Rather than caring for their own freedom people are interested in bread and circuses. In this case music becomes a soft, positive, melodic background a lullaby for any and all possible discontent. In the context of subcultures, as it is clear from the points made so far, music can often be used to construct and showcase identity, express beliefs, protest and other things. However, when the culture industry notices something that can be incorporated into mainstream culture, it immediately does so. Even the most rebellious genres of metal and punk (along with their respective subcultures) are incorporated and turned into the norm. Subcultural identity becomes a commodity, a thing that is for sale. It can both be bought by consuming the most famous bands that are considered to be alternative, buying specific brands that are attributed to and typical of the said way of life, like skaters. Even punk can be bought, in a sense that Vans tours are commercial festivals that are pseudo rebellious and heavy. While in comparison to actual metal or punk festivals music at Vans tour? seems pale and adapted, even transformed into the radio friendly music. EDM (Electronic Dance Music) and subcultures, like ravers, are affected as well as rave music is copied and their subcultural identity itself is stolen. Now it can be considered a party culture that is widely accepted and practiced by the masses. In this sense a lot of music is part of identity construction but a lot of this identity construction is controlled by the industry therefore taking life out of the actual subcultures. Meanwhile music that is not adapted and marketed by the industry is often seen as noise or nonsense. Here the opening remark can be quoted again, The task of art today is to bring chaos into orderˮ (Adorno 2005b: 222). In this sense music that is done for the purpose of being art and not a commodity made by the culture industry is creating cultural and subcultural diversity. Subcultural music is, in fact, breaking norms and bringing chaos into what seems to be perfectly planned and schematized by the music industry. Patterns and schemes that are so very popular nowadays are being challenged by different values, identities and subcultures in general, but at the same time they are being incorporated into mainstream culture. Yet the exact opposite is happening at the same time when music within the ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 77

78 culture industry and mainstream is excorporated and used to the advantage of spreading a message, protesting and showing the alternative. CONCLUSION The analysis of music clearly shows that music, subcultures and identity are not only affected but also shaped by the culture industry. A variety of genres creates a false image of freedom and diversity, while in fact a lot of music is manufactured by following certain schemes and patterns. The variety presented and created by the said schemes can be understood as a sweet wrapper which differs (form) but what is inside stays the same (content). This is a pure expression of the culture industry and consumption of commodities. Art is turned into one of the commodities, marketed and profited from. While it still serves as a physical representation of identity, it strips away actual differences and creates a homogenous society, where differences are only appearances. Subcultural music and other music that retains the qualities of art rather than the qualities of a commodity offer an alternative which is protest, critique and resistance to change the homogenization of the people. While the industry incorporates subcultural music, excorporation is also happening at the same time therefore it brings chaos to the order. REFERENCES EDVINAS VISOCKIS Adorno, T. W., Late Style in Beethoven. Essays on Music. Los Angeles: University of California Press, Adorno, T. W., 2005a. On the Fetish Character of Music and the Regression of Listening. The Culture Industry. Selected Essays on Mass Culture. New York: Routledge, Adorno, T. W., 2005b. Minima Moralia: Reflections on a Damaged Life. London: New York: Verso. Adorno, T. W., Horkheimer, M., Apšvietos dialektika. Vilnius: Margi Raštai. Attali, J., Noise: The Political Economy of Music. Minneapolis/London: University of Minnesota Press. Benjamin, W., The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction. Illuminations. New York: Shocked Books, Bolaños, A. P., A Critical Role of Art: Adorno Between Utopia and Dystopia. Kriti, 1 (1), Available from: [Retrieved 4 May 2015]. Černevičiūtė, J., Gyvenimo stiliaus stratifikacija, naratyvai ir sukonstruoti tapatumai. Filosofija. Sociologija, 19 (1), Fiske, J., Populiariosios kultūros supratimas. Vilnius: Žara. Giddens, A., Modernybė ir asmens tapatumas. Asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje. Vilnius: Pradai. Lacan, J., The Four Fundamental Concepts of Psycho-Analysis. London: Penguin Books. Le Bon, G., Minios psichologija. Vilnius: Vaga. 78

79 Marcuse, H., Vienmatis Žmogus: brandžiosios industrinės visuomenės ideologijos tyrimai. Vilnius: Kitos knygos. Reynolds, S., Rip It Up and Start Again: Postpunk London: Faber and Faber. Shepherd, J., Muzika kaip kultūros tekstas. Muzika kaip kultūros tekstas: naujosios muzikologijos antologija. Vilnius: Apostrofa, Storey, J., Cultural Studies and the Study of Popular Culture (3 rd ed., revised and expanded). Edinburgh: Edinburgh University Press. Valery, P., The Conquest of Ubiquity. In: Aesthetics. New York: Pantheon Books, Visockis, E., Many Meanings of Jokes: A Study of Black Humor. Inter-Studia Humanitatis, 16, MUZIKOS VAIDMENYS ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE: KULTŪROS INDUSTRIJOS EFEKTAI Edvinas Visockis SANTRAUKA Straipsnyje analizuojama muzikos reikšmė ir vaidmenys. Aiškinamasi, kaip muzika gali būti naudojama kaip priemonė identitetui konstruoti ir atskleisti, kaip fizinė identiteto išraiška, kuria remdamiesi vieni individai sprendžia apie kitus. Tiriama, kaip muzika yra veikiama kutlūros industrijos, kaip pastaroji inkorporuoja įvairovę (subkultūrinę muziką) į mainstream kultūrą, taip sumažindama pasipriešinimo ir protesto riziką. Kartu su subkultūrinės ir kitokios masėms nepriimtinos muzikos įtraukimu į populiariąją kultūrą ne tik sumažinama pasipriešinimo galimybė, bet drauge muzika tampa kontrolės įrankiu. Šiame kontekste muzika turi galimybę būti tiek emancipacijos, pasipriešinimo ir protesto, tiek kontrolės arba, adorniškai tariant, mulkinimo įrankiu. Pagrindiniai žodžiai: Adorno, kultūros industrija, inkorporacija, paklusnumas, kritika. ROLES OF MUSIC IN CONTEMPORARY SOCIETY: THE EFFECTS OF THE CULTURE INDUSTRY 79

80 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS SOLVEIGA ŽIBAITĖ The University of Edinburgh SOLVEIGA ŽIBAITĖ SUMMARY The main argument of this article is that the different ways of attending to tiredness and various musculoskeletal discomforts after prolonged computer immersion is a form of Foucauldian self-care and practice of freedom for Chinese students in Shanghai, who are regularly immersed in computing as an essential part of their academic work and leisure. Based on field observations and interviews, it is possible to understand changing virtues of young, computer-savvy people in contemporary Shanghai, where life is characterized by day-to-day cultural clashes and generational misunderstandings. Envisioned here is a totality of Software Engineering and Computer Science students experience of attending to their computer-associated bodily experiences and discomforts in terms of Chinese conceptions of body, and negotiating their modern profession with traditional Chinese cultural values and the fast changing face and pace of China, as well as economic demands and quest for individual expression. This article is about creating value, building moral character, and practicing self-care through interaction with technology, namely personal computing. Keywords: Chinese culture, globalization, identity, youth, Shanghai, pain, urban studies. 80

81 INTRODUCTION I start with a short ethnographic vignette, presenting some field observations, as well as my informants. I come to the class just before the bell rings but it is so silent that it feels like I burst in during the very midpoint of the lecture. It is only April but it is already so humid and hot under Shanghai s sun. There are seven rows of ten seats equipped with flat-screen computers, keyboard and a wired mouse each. The chairs are hard, with apparently zero ergonomic thought put into them. The room itself is very light and spacious, with high ceilings and has a very modern and sleek feeling to it, except for the heavy-set ox-blood curtains covering the ceiling height windows. The lecturer is dwarfed by the fourpanelled blackboard that extends approximately 8 to 4 meters. Some of the students in this room later become my informants, like Fan Ming, a 19 year old with thick auburn braid cascading over her shoulder, sitting at the front left who hails from Wuxi in Jiangsu province. After initial instructions from the lecturer students dive straight into work in their computers generating a source for code a program module. Around 70 percent of the students there are male. Fei BingBing a female, 19, from Ningbo, Zhejiang province stands out with her waist-length raven hair, she sits in the third row, by the window. The chatter of keyboards and clicking sounds of a plethora of mice make for a certain enchanting soundtrack. Right hand fingers glued to a wired mouse, lightly twitching at the press of a left or right button. I count around half of mouths slightly open, most heads thrust forward to the screen and backs very rounded. At one point I notice a drip of saliva escaping the mouth of a male, who I later come to know as Liu Baiyun, A 22 year old male, who is a computer science student, greatly devoted to his passion, is extremely revealing in several ways. He is from Guangzhou, Guangdong province. As soon as the drip detaches itself from his lips, he instantly snaps out of the trance-like state. He wipes his mouth and the table with his jumper sleeve, looks around and the myriad of peers, all facing the same direction and barely moving, reassures him that this little slip up went unnoticed. A girl two rows in front of him has her legs crossed, right leg on top slightly moving left and right though with no visible signs of impatience, her head rests on her left palm which is propped against the table. As the assignment loads she rests her head on the desk and scratches her left ankle and after a few moments sits up straighter than before but slouches almost immediately and pushes glasses up the bridge of her nose. A number of people are supporting heads with their hands. I set a timer and notice that the positions are changed roughly around every two minutes, that is in class where spikes of interest come and go. A 20 year GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS 81

82 old Shanghai native Lin Na with shoulder grazing pin straight hair is slumped down in the fifth row. The most common behaviours are face touching, tugging on pimples, scratching of scabs. Facial hair is also touched and tugged consistently among males like a 21 year old male Zou Shuo wearing glasses and his hair tousled and brushing past his eyebrows sitting in the centre of the room, he is from a small town near Beijing. No intention of correcting posture except for long stretches during the break which marks the end of 50 minutes of constant work. When full concentration is broken, yawns are rolling in like a tidal wave across the room and limbs are stretched out. I already knew Ding Yi, a 23 year old male from Xi An, Shaanxi province prior to starting my research and with his help I was able to interview Yi Ling, who is an only daughter from Chengdu, Sichuan province and her grades were high enough to get into studying software engineering and her parents were very proud of her success. Ding Yi also introduced me to Han Zilin, a female, 23, from Suzhou which is very near Shanghai. From computer science classes I recruited Cu Dong, a 19 year old male from Hejian in Hebei province, Mo Wei a male, 21, from Hangzhou, Zhejiang province neighbouring Shanghai. Cun Shang, a 20 year old male who switched majors from psychology last year and was born in Shanghai and also Ding Libo, a male, 19, from Wuhan, Hubei. Peeking into the lifestyles of these 12 people has provided me with data for this research that explores how these young adults, specialising in a fairly new and demanding professional field, negotiate the quest for individualism, novel to traditional Chinese society with cultural demands. The method of phenomenology also figures in my research because of its auto reflexive nature that is consistent with the Foucauldian notion of self-care. The knowledge gained from the informant s auto reflection will enlighten the reader on the physicality of embodiment of computer experience: habits, movements, while through the Foucauldian notion of self-care we will see how discourse, history and culture are embodied. SOLVEIGA ŽIBAITĖ WORK TYPE AND COMPLAINTS It is important to establish at the beginning that their lifestyles are similar, that the number of hours spent sitting in front of the computer is only of slight variation among the respondents. The reason for that is that while it might be assumed that personal qualities, study strategies, pacing oneself greatly affect the time spent on homework, the majority of their work schedule is very structured. On some days classes take place from 8 am to 8 pm with breaks of 15 minutes and, even if time taken for homework completion varies, the final differences in the amount of time dedicated for work are not that 82

83 significant. Thus, they will have to sit for a certain amount of time that is toilsome. The goal of their work also needs to be defined. I argue that it is the combination of both task-orientation and time-orientation. Tasks need to be prepared for homework submission so completing the task is a definite goal that is then complimented by additional time spent studying. The overachieving then is measured by time. The success of the task is defined by both the completion of the tasks assigned and by additional exhaustion. Yet, if one chooses leisure over additional work, personal qualities come into play: one can be glad to be done and forget but the other might feel guilty even if he has done everything that was required. A concise summary of my empirical findings on the presence and variety of computer-related musculoskeletal discomforts follows. The most common manifestation of that is mid-low back pain. Out of 12 informants, 11 acknowledged that they experience back pain regularly after prolonged engagement with computers. The definitions of discomforts were ranging from mild to moderate, from doing with a light stretch to wanting to lie down. The next most common symptom was tension in the shoulder and neck area, followed by eye strain and dryness, which is not a musculoskeletal disorder but is nevertheless prevalent and important. 8 people complained about their shoulders and necks while 6 also mentioned eyes. Wrist pain was the least common with 3 acknowledgments. This article comes from a 12-week undergraduate research in Fudan University s Zhangjiang Campus, which revolves around young people devoting their time to studying computer science and software engineering. Both of these career paths are almost one hundred percent sure to guarantee a high income and an aura of prestige in China, according to my informants. The world for them is read and written. It resides on the blue screens, at the touch of their fingertips, in front of their eyes. In the following pages I will argue that the way students attend to computer-related discomforts, such as wrist pain, neck and eye strain, lower back pain, is a way of self-care, and self-control that they inflict upon themselves is contributing to heighten the value of their life and they are hard at work in accommodating traditional Chinese cultural values with their new worldly endeavours. SHANGHAI AS KEYWORD One of the main characteristics of this research is that it was set in Shanghai and it is not conceivable for me that it would be enough for the city to simply act as sort of back-seat scenery for this research or, as a matter of fact, for any inquiry situated there since the unprecedented China s economic reforms from the 1980s. When Deng Xiaoping during his Southern Tours speech in 1992 GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS 83

84 SOLVEIGA ŽIBAITĖ determined that Shanghai had the most favourable conditions and promise the best economic returns and is a trump card (Xiaoping 1994: 229), the term Dragon s head (longtou) became Shanghai s second name in the media. William Gibson, famous cyberpunk writer, claims the future has already arrived it is just not evenly distributed (Gibson ). Wasserstrom suggests that Shanghai is the place where people look to see where the world is heading; Shanghai now has taken place from Los Angeles, New York and Tokyo (Wasserstrom 2009: 137). A futuristic city is one that inspires dreams and nightmares, not just within but also well beyond its borders, and one that is thought of as rich in disturbing potent and also rich in promise. Academic literature tries to detangle the Shanghai phenomenon and more frequently than not is left in awe: Shanghai is not like London or Paris she is not like New York. She is not even like Jakarta Shanghai s development path has been unique. Shanghai is just Shanghai (Zhang Zhongli 1996, cited in Wasserstrom 2009: 133). A physical endeavour of changing Shanghai s bones and muscles has been one of the most ambitious moves in the history of the world. As early as in the year 2000, discussions about Shanghai were surrounded by notions of extraordinary rates of development: it took a turbulent 200 years for the Western world to make the transition from a rural subsistence economy to a society that lives in flats, shops in supermarkets and gobbles fast food. In Pudong this process is supposed to take 30 years (Biswas 2000: 20). To this end a quarter of all cranes in the world are rotating here on 22,000 building sites (Ibid.). Shanghai, as the all-encompassing micro-verse for this research, accommodates Fudan University, which is a symbol of academic prestige as well as enormous expectations. Fudan is a University of exceptional status in China, ranking only below Tsinghua and Peking Universities, both situated in Beijing. Fudan, being the best University in Shanghai area and the hardest to get into, only adds to the peculiarity of these students experiences. Beijing condition is radically different from that of Shanghai. Cheng Li presents a brilliant account of contrasts between Shanghai and Beijing (1996) where he references a number of authors writing on the peculiarities of these cities. Robert Redfield and Milton Singer classified Beijing as an administrativecultural city, dominated by the literati and the indigenous bureaucracy, concentrating within its boundaries the administrative and political functions of a large empire, and Shanghai as a metropolis-city, led by a managerial and entrepreneurial class, emerged as a result of an advantageous urban location and dynamic economic activities (Redfield and Singer 1954, in Li 1996). Yang (1994, in Li 1996) claims that there are tensions between Beijing culture (jingpai) and Shanghai culture (haipai) that do not just concern cultural issues. Rather, 84

85 the emergence of an urban cultural consciousness in China during the 20 th century reflected three major ideological and political conflicts in this agrarian country, namely: tradition vs. modernity, nationalism vs. Westernization, and uniformity vs. diversity. Beijing and Shanghai are representing two sharply contrasting subcultures. The Shanghainese have been described by Yang Dongping, Chen Xulu, Yu Qiuyu and other urban researchers as shrewd, wily, open-minded, sly, glamorous, greedy, curious, sophisticated, vulgar, moneyoriented, business-minded, ambitious, cosmopolitan and Shanghai referred to as popular, common, leisurely, utilitarian, commercial, modern, tolerant, diverse, individualistic and so on. This is a sharp contrast to the capital city mentality of Beijing that reflects feudal hierarchy and cultural arrogance (Li 1996: 143). Other adjectives to refer Beijing are aristocratic, noble, rigorous, traditional, elitist and bureaucratic. PHENOMENOLOGY OF COMPUTER EXPERIENCE: IT FEELS LIKE A SUCCESS AND JUST BUBBLING AWAY Here I present two cases of students attitudes towards their uncomfortable symptoms after different kinds of interactions and activities on their computers. First recurring informant is Ding Yi. He considers getting into Fudan University to study Software Engineering to be his biggest achievement so far and he is serious about his career. Later in the semester I find out he got an internship with Microsoft in Washington. He talked to me about his workday in detail and I present some of most prevalent and important parts of his account: after a couple of hours of doing homework, I am tired, I m hungry. My body feels heavy, only my fingers move around, but a bit lazily. I am almost done but my mind starts to go somewhere else, it s hard to concentrate and I feel quite uncomfortable now. I noticed that my buttocks feel numb and flat. I try to adjust but I get a gnawing (I suggested the word as he was struggling) sensation in my buttocks. My nose feels congested even though I do not have a cold and my temples pulsate a little bit. I try to stretch my arms but I don t feel like it s doing anything. I go to the toilet and I notice that I have no thoughts, like everything has been wiped out. Of course without this thought that I have no thoughts. So I finish my work and today I feel very tired, very drawn out, but that is completely OK, I feel so proud of myself and the rest of the day I have to myself to be lazy. My back hurts a lot, right in the middle but I walk around the flat and it gets better. Well, not a lot. I wouldn t have the pain if I didn t do anything, it feels like a success. A different account is on leisure, provided by Cu Dong. She is very proud of her achievements in university but does not enjoy her major thoroughly as GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS 85

86 she thinks she will get married and not have to work so she is conflicted about the amount of work she has to put in versus the outcome she will have for the rest of her life. I know I should do some work but I am just tired from the classes. I had two morning classes from 8 am to 12 pm. I just came home and I have so much homework to do. I sit on my chair, in my place in front of my computer. I could get in the bed but then I would feel so lazy and fat. I get so happy when I remember that I can watch My Love from the Star and a few other dramas online today! This is the highlight of my day. I make myself hot chocolate and watch one episode on my computer. After that, I feel butterflies in my stomach and really don t want to do my homework. I search for some images of my favourite actors, I feel happy but not relaxed because I know I need to do so much stuff. After three hours I notice that my back hurts and my eyes are really dry. I don t feel good. I feel, like we say, pao ( 泡 means bubble, but is used to describe either steeping action (as in tea leaves steeping in hot water) or bubbles in boiling water or fizzy drinks). Pao means (I asked her to elaborate) that what you do makes no sense, it just has no reason, no real results. I don t feel full of myself anymore and I am very sad that I have used my energy that I should ve used for studying. For a minute I feel like I m useless and my back hurts like I deserved it. It s not bad, it s just annoying that I tired my body not for right reasons. (But didn t you enjoy the opera?) Well, yeah, I did but it was for a moment, not for the whole day, like in studying. These two accounts on work and leisure on the computer are extremely different. I relied strongly on the honesty and dedication of my informants and through their statements I reiterated the difference in value creation during human computer interaction. While the physical symptoms are practically the same after prolonged immersion, the state of mind and perception of self differs greatly: after successfully completing university assigned work one accepts back pain and stiffness as an affirmation of work and the sensations of tiredness help embody the value of work. In contrast, after what is seen as useless and subservience to decadence, the physical symptoms are conveyed almost as a punishment and the guilt and almost demoralizing itch at the back of one s mind does not leave for almost the rest of the day. SOLVEIGA ŽIBAITĖ GENDERED AND CULTURED EXPERIENCES Here I explore the experience of a female, which also opens a discussion about parental involvement in academic and personal decisions, which, in turn, speak about how these experiences are shaped by Chinese culture. The difference in physicality between male and female are not necessarily affec- 86

87 ting the interaction with computers per se but a difference in attitudes for pursuing a career in the field is astounding. Presented here is an enlightening account on the peculiar situation of the female body that also includes severe consequences of the filial piety that is rooted in Chinese culture. I wouldn t not work with computers only because it s bad for your health but because it s not really suitable for a girl Yi Ling strikes without any hesitation. Yi Ling told me that after a couple of years she will get married and will not work and that she feels a little bit bitter about her decision to go into something so technical and taxing only to end it in her late twenties. She feels like studying is tiring, bad for her eyes and posture but she is hesitant to do anything about that again because finally all will end in her late twenties. I asked her why her parents were so happy with her studies even though they realised that she will not consider a career. She said they were happy that she will be able to teach them how to use a computer. They think it s cool, like science from the future. I was struck by the farce of this situation. Filial piety was a concern of great importance for 6 out of 12 informants. It is one of the core values of Chinese Confucianism but has greatly dwindled during the Communist era. Now, Confucian values are returning into moral lives all around China but what is now making its way into the cities is the Family Support Agreement (FSA) which makes care provision for senile parents a legal matter (Jing-Ann Chou 2010). The question is why filial piety is so important for academic decisions. Dedication to work and academic achievement have dominated the Chinese worldview. The whole family usually is investing their time, funds and attention to help their children succeed academically. Stevenson and Lee, in their study of achievement of American, Chinese and Japanese children, say that it is Because [Chinese children] have internalized the value of learning, their motivation remains high throughout the elementary school years (Stevenson & Lee 1990: 99). I agree with this partially. Students and parents believe that academic achievement is highly valued and is a straight path to appreciation and also because the individualization path was not yet clear through their early formative years they were taught to believe that everyone can achieve because they are of roughly equal capabilities, thus there is no justification for not achieving. An example of how similar East Asian work culture, ethics of productivity are acted out is presented in Kitanaka s account on depression in Japan (2012), particularly in the case of overwork suicide. She talks about positive medicalization of the problem when social causes of depression, such as obligation to obey, excessive workloads are investigated. Living in Shanghai seems to create value and communicati- GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS 87

88 on disruptions between generations. Young people, who are born or come to Shanghai in their formative years, are bombarded with dilemmas that are bound to mould their future lives in one way or another. It is absolutely true that any young person anywhere in China has to brave such decisions but in Shanghai the scope of them is magnified manifold. The prospect of individual freedom and prosperity comes into direct conflict with deep rooted Confucian values and makes the blood rush like a Maglev train. The 1996 national survey of youth by Chinese Youth and Children Research Centre reveals that 77.5 percent of the youth consider the realization of self-value as their life goal (Tong 2014: 58). This number would be considered quite low in any Western country where individualism is one of the values with which children are raised from childhood, even as early as in 1996, twenty years after the end of Cultural revolution, this particular number for Chinese society seems unusually high. One explanation given by Howell is that as Western rationality and morality are being globalised along with Western technology and economies, this can lead to what is, in effect, a neo-colonialization through Western moral values of the rest of the world (Howell 2009: 83). I do not necessarily agree with this statement as it oversimplifies the processes of globalization but, nevertheless, it is food for thought as the export of Western cultural values was and is much faster and more efficient than that of its Asian counterparts. SOLVEIGA ŽIBAITĖ EXPRESSING CHINESE PHENOMENAL FIELD The following discussion will further evolve my argument that the ways of dealing with computer related musculoskeletal discomforts is influenced culturally and driven by notions of morality and ethics. Confucian philosophy, the backbone of Chinese culture but in contemporary Shanghai is transformed, yet does not lose the inherent morality. To clarify the definitions: Merleau-Ponty (1945) characterizes the phenomenal field as a dimension of our bodily embeddedness in a perceptually coherent environment, personal background, habits, education, habits that one uses for perceiving world. It is inspired Mauss (1973) techniques of the body that tell us that the knowledge of the body and practicing body are culturally influenced. I argue that the ways in which my informants attend to their bodies are shaped by their predominantly Chinese phenomenal field. If we come to think in terms of traditional Chinese philosophy, there is truism that it stresses the ever-flowing osmosis between the human body and the body of the world. As Philip Rawson notes, the Chinese regard the inner and outer worlds of experience as having identical systems of physiology (Rawson 1968: 231). Talking about the classical notions of yin and yang, they are only 88

89 high or low, light and dark in relation to one another. Even though I found that the most common words used to describe the overall condition after prolonged engagement with computers were expressing the mutual fatigue of corporeal scheme and lived-in body: pilei ( 疲累 - tired),shenxinjiaobing ( 身心交病 - worn out body and soul), shenxinjupi ( 身心俱疲 - physically and emotionally exhausted), thus seemingly corresponding to the traditional Chinese worldview of importance of harmony between life forces, I could not extract any profound and reliable manifestations of the mind-body holism these were simply the words that people use, even though it is undeniable that language is directly influenced by one s phenomenal field. Classical Chinese lacks a single word corresponding to the English body, which could alternately be rendered as shen ( 身 ), ti ( 體 ), or xing ( 形 ). Supporters of mindbody holism in early China (Jullien, 2007; Yu, 2007) claim that xin ( 心 ), the term in classical Chinese typically translated as mind, also denotes a physical organ (the graph, in its original form, clearly depicts the heart) and that, in addition to the cognitive capacities associated with mind, xin also serves as the locus of emotions, desires and imaginative capacities (Slingerland and Chudek 2011: 6). Traditional and current Chinese body concepts differ considerably from Western ones in their specific understanding of the lived body. Yet they do mimic the basic patterns of subject-object relations. The body is not only a corpse- or text-like entity that can be examined, measured, inspected, interpreted, and evaluated in moral, epistemological, or aesthetic terms (K orper); it is a living entity by which, and through which, we actively experience the world (Leib) (Desjarlais and Troop 2011: 89). The notions of K orper and Leib are very useful for my research because while they deal with the purely physical effects of computer experience, they are extended to the totality of being, to other strata. So while I am establishing that the computer directly affects K orper, it is actually Leib that is transformed. In Chinese thought, this becomes the relation of dominance and control of the cognitive heart-mind over the stigmatized emotional Leib, the body in motion and turmoil (Ots 1994: 119) but emotions are nevertheless attached to their physical sensations and words. Numerous examples from traditional Chinese medicine, based on research in China, illustrate a wealth of symptoms, sensations and their relation to the world of emotions. Consider Thomas Ots (1990) brilliant account on emotional organs in which he shows how psychologically affected disorders are treated as sociobiological entities, with organs corresponding to particular problematic emotions (liver anger, kidneys melancholy, etc.). Concerning disorders which show emotional and psychological distress, traditional Chinese medicine gives utmost importance GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS 89

90 SOLVEIGA ŽIBAITĖ to somatic dysfunctions, while Western medicine focuses on psychologization and views somatic symptoms as secondary (Ots, 1990: 23). Even though the discomforts are overwhelmingly present, they are not a matter to be discussed among friends or relatives. I wouldn t talk about this (the pain) with my friends or family, it just doesn t matter enough to speak about Mo Wei says about his back pain. It is not because it is a stigma of any kind, it is just not important, especially concerning the cultural values. The Chinese people who value stoicism tend to avoid vocalizing with moans or screams or may even deny it while actually experiencing pain (Tung and Li 2014: 1). Kleinman (1980: 148) argued that Chinese keep distress undifferentiated; other related coping strategies are minimization, dissociation and somatization. Cheung et. al. (1986: 199) argued that the psychological suffering of Chinese and their awareness of it cannot be assessed by analysis of the clinical setting alone. There are also differences between private and public expressions. The convergence of Chinese cultural values and living in contemporary Shanghai with its ever changing face riddles young people with confusion on what their role in the new-forming role will be and how their careers in computer field will evolve. Lin Na expresses an especially enlightening opinion: I like shanghai, but it s so hard, it s very free and liberal, open. Beijing has so many rules. My hometown is not so far from Beijing but I wanted to experience different things. The movies in my hometown, they portray Shanghai as hard to live in, you have many choices and how you choose the right one? What do you think is the right one? (I make quotation signs with my hands) Well, it s what makes you happy enough and your family happy. What is good for your mind, for your morality The word consciousness was used and then I found out that she meant conscience and we settled on morality. This quote resonates with uncertainty, convergence of many life paths and starting to know, invent oneself. Tim Ingold s notion of movement along the way of life (Ingold 2011: 162) can be evoked to illustrate a particular existence. Knowing is related to the world around you and the more you know, the greater is the clarity and depth of your perception. It is usual to say that people of a culture follow a way of life. The traditions, ethics, observed every day from birth. He distinguishes wayfaring from transport in a way that in transport, a pre-constituted entity is displaced laterally across a surface, from one 90

91 location to another. In wayfaring, the thing is a movement along the world, creating itself endlessly in the process, figuring out as they go. This might act as a metaphor of the sedentary way of life of our informants, where they are probing and negotiating probable outcomes of their lifestyles, constantly reinventing themselves and trying to find their niche. Their path from elementary school, to higher education, to stable jobs until their pensions is not a dream but a way of life. Ingold argues that wayfaring is the most fundamental mode of being in the world (Ingold 2011: 152). SELF-CARE AND THE MAKING OF SELF With the advent of ground breaking technological innovations, mass consumerism and all-encompassing globalization, we witness the fluidity of construction of individual identity and plurality of truths. I argue that the practices of attending to one s body and dealing with guilt felt after wasting time and taking pride in discomforts after work, are practices of the Foucauldian self-care and exercises of freedom. The freedom that we are talking about is a Foucauldian freedom that is inextricable from power. Foucault s concept of power is presented as a mode of action on the actions of others which seeks to govern the conduct of others, that is, to structure the possible field of actions of others (Foucault 1982: 790). This conceptualisation of power entails there cannot be a society without power relations which is not to say either that whose which are established are necessary, or, in any case, that power constitutes fatality at the heart of societies, such that it cannot be undermined (Foucault 1982:791). Freedom then is not stepping outside of the power relations but participating in the making and production of one s own subjectivity. In his exploration of self-care Foucault turns to the Greeks, to whom quiet focus on oneself brought tools of self-awareness necessary to fulfil one s duties as a person and a Citizen. The goal of the care of the self was to make one s life into an object for a sort of knowledge that could only be achieved by a training of oneself by oneself. According to Foucault, the care of the self first and foremost constitutes creation and government of self. He writes: the problem for the subject or the individual soul is to turn its gaze upon itself, to recognize itself in what it is and, recognizing itself in what it is, to recall the truths that issue from it and that it has been able to contemplate (Foucault 1984, in Rabinow 1998: 285). It requires a continuous practice of introspection that simultaneously allows for a realistic sense of one s own surroundings. In the 21 st century, the ubiquity of technological gadgets might be obstructing the practice of solitude and even think for us, occupy our lives as white noise GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS 91

92 SOLVEIGA ŽIBAITĖ that leaves no time or space for reflection which, I argue, is not entirely the case. After either work or leisure a moment of reflection and evaluation is present and determines moods and further actions. The care of the Self is a matter of acts and pleasures, not of desire. It is a matter of the formation of the self through techniques of living, not of repression through prohibition and law (Foucault 1994: 89). So it entails a certain level of freedom of making oneself into who one aspires to be. This self-care occurs at the bodily, mental and spiritual level. One does not examine oneself in order to determine culpability or stimulate a feeling of remorse, but in order to strengthen, on the basis of the recapitulated and reconsidered verification of a failure, the rational equipment that ensures a wise behaviour (Foucault in Hoy 1986: 62). The care of the self is the mode of subjectification where one relates oneself to oneself and transforms one s being. The care of the self for the sake of one s betterment, for becoming a moral, self-sufficient, happy person and member of society are the implication of the practices of self-control and selfawareness after computer interaction. Discomforts reveal themselves as the results of interaction with technology and are employed to act as techniques of awareness of moral balance. Technologies of the self permit individuals to effect by their own means or with the help of others a certain number of operations on their own bodies and souls, thoughts, conduct, and way of being so as to transform themselves in order to attain a certain state of happiness, purity, wisdom, perfection or immortality (Foucault 1988: 18). Another complimenting aspect to the discussion of morality and freedom through which we can examine computer interaction is that of an act with ethical presumptions. Examination of ethical conduct consists of four tenets: the ethical substance (the parts that are prime material for moral conduct (Foucault 1992: 26)). In this case it is time and mind consuming computer interaction. The second is mode of subjection (a recognition of a relation to moral rules and establishment of an obligation to put them into practice) (Ibid., 27), and Chinese cultural values act for it. The third elaboration of ethical work (an attempt to transform oneself into the ethical subject of one s behaviour (Ibid.)) here, physical and mental techniques of self-criticism after too much bubbling away, praise after work. And the fourth telos is an action that is not only moral in itself, in its singularity; it is also moral in its circumstantial integration and by virtue of the place it occupies in a pattern of conduct (Ibid., 27-28) here, construction of a high-achieving and effective person, a person who is happy and self-sufficient. The ethics of self-care in China are mainly of Confucian nature. Little (2006: 64) argues that self-cultivation is a central focus of historical Confucianism. 92

93 We can see this especially clearly in Daxue (The Great Learning) which is concerned with self-betterment. Those of antiquity, who wished that luminous virtue (ming ming de - 明明德 ) would be practiced by all people I the kingdom, first governed their states well. Wishing to govern their states well, they first established harmony in their families (jia qi - 家齊 ); Wishing to establish harmony in their families, they first cultivated themselves (xiu shen - 修身 ; wishing to cultivate themselves, they first calmed their hearts (zheng xin - 正心 to calm their hearts, they sought sincerity (cheng yi - 誠意 ) of their thoughts. Wishing for sincerity in their thoughts, they first extended their knowledge (zhi zhi - 致知 ). This knowledge extension resides in the investigation of things (ge wu - 格物 ) (Confucius, Daxue) 1. This shows a hierarchical movement towards the foundation of the state, of harmonious and virtuous life. In the Analects (4: 17), it is noted that oneself should compare himself with the other, worthy of praise: The Master said: when you see someone who is worthy, think of becoming like him. When you see someone not so worthy, reflect upon yourself. Webber says that Confucianism consisted only of ethics (1951: 152), it exclusively represented an inner worldly morality of laymen. Confucianism meant adjustment to the world, to its orders and conventions. The happy tranquillity and the equilibrium of the soul should be attained only if man fitted himself into the internally harmonious cosmos. Cultivated man princely or noble man is a central concept. Self-criticism was a common expression of state power during the Cultural Revolution, inflicted not only on the subjects of revolution, but also on party members. According to Liu Shao-ch I (a senior communist leader): Experience proves that wherever a comrade in a responsible position seriously practises sincere and necessary self-criticism before the Party membership and the masses... internal solidarity will develop... work will improve and... defects will be overcome (Shaoch I 1965 [1945]). There are also dialogues of self cultivation in contemporary China. Judith Farquhar (2005) explores the political nature of life-cultivation arts (yangsheng) in Beijing. These practices include tai chi (taijiquan), diet, controlling anger, learning new skills. According to her, it is both resisting and supplementing modern sovereign power. During the process of their practices the space Beijingers occupy is much more than their occupied space it is filled by them with energy, civilization, personal 1 My translation GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS 93

94 SOLVEIGA ŽIBAITĖ style, jingshen, and temporary immunity from the multiple assaults of city life. The power that is mobilized in yangsheng practice is not a domination from above or resistance from below, and it has little to do with the weapons of prohibition or deduction of life. Here I have argued that uncomfortable computer experience is shaped and driven by classical Chinese cultural practices but is confused and muddled by the contemporaneity of Shanghai condition. A moral impetus is also present. James Laidlaw s Malinowski Memorial Lecture (2001), an example of Jain ascetism and practice of Pratikraman (which involves a long, complex series of prostrations and other bodily postures, which are understood to be penances for the sins being enumerated), self-revelation is aided by self-destruction. The pursuit of this project of self-knowledge and self-renunciation may seem to be a very singular thing to do with one s freedom. But if the word freedom is reserved only for choices one approves, then it loses its meaning. So the project s singularity should not prevent us from acknowledging that an exercise of freedom is indeed what it is. The adoption of even this extremely severe and literally self-destructive asceticism is a voluntary ethical project (Laidlaw 2002: 326). Self-destruction is a strong word to use in our case, but favouring discomforts and associating feelings of pride and accomplishment to pain is a variation of body being in a way neglected, punished, and physically exerted. Laidlaw (2002) argues for focusing on the self-making of individuals through reflection upon practices of the society they live in. He calls for an anthropology of ethics and freedom by showing that we cannot pursue the study of morality and ethics without first analysing the freedom of the individual to choose or not his way of life in a given society (Laidlaw 2002). A similar account on virtue and ethics in a difference context is evoked in Saba Mahmood s (2001) account on practice of Islam among women, veiling acts as an expression of personal faith, not of endorsement of Islamic politics, not as a method of oppression but a method of creating identity, freedom of personal choice to be veiled. In her words: it is the sequence of practices and actions one is engaged in that determine one s desires and emotions; action does not issue forth from natural feelings but creates them (2001: 214). She considers that repeated bodily acts train memory, desire and intellect to behave according to established standards of conduct (Ibid.). She stresses the importance of bodily acts as critical markers of piety. They become embodiments of virtue and faith for themselves, not for anyone else, and so do Shanghai students. 94

95 CONCLUSION The goal of this article was to answer how Chinese students in Shanghai make sense of the computer related health problems and how these perceptions are conditioned by the modernity of Shanghai and its demands, juxtaposed with traditional Chinese cultural values and expectations. I found, that the ways of perceiving of and attending to one s bodily symptoms after uncomfortable computer experience manifest themselves in two ways: either with a sense of achievement, pride after successful completion and sufficient amount of time spent working; or a sense of guilt, wasting away one s potential after indulging in undeserving leisure on the computer. Different ways of perceiving and attending to basically the same symptoms are auto-reflexive practices of Foucauldian self-care. I have argued that through the experience, characterized by sitting for long hours, students exhibit a certain freedom to design themselves. These attitudes and practices reveal themselves as exercises of freedom and techniques of self-making in an unstable and uncertain micro cosmos of contemporary Shanghai, even though at first glance it may seem that a barely moving silhouette of the student on the computer is a form of discipline and power. What I found out over the course of my research and talked about in this dissertation is that the core of computer interaction for young, computer-savvy, high-achieving Chinese person is highly charged with emotionality (in statements of being lost without computer, anxious working), notions of creating value and wellbeing. Through self-awareness one can create new types of experiences and through practices of freedom, new narratives are created and subjectivities reshaped. When considering possibilities for future research, it is glamorous to think about Shanghai as a city defying all definitions but it is also not entirely true. It is an interesting idea to link Shanghai and Budapest (Wasserstrom 2007: 223) as cities to be thought about in very similar frameworks: re-globalizing postsocialist metropolis. In my opinion, even if we take this stance and see the conditions of Shanghai and Budapest as strikingly familiar, coming out with comparable conclusions is fairly unlikely. The main reason is the particularity of Shanghai being the boiling pot of traditional Chinese cultural values, Western moral imperatives and a hub for technological innovations. I am not demonizing, nor fetishizing computer experience or effects that modern technology exerts on those who build their worlds around it. I merely brushed lightly upon the question of the multifaceted ways of experiencing personal computing. Practicing freedom through having a say in what you become, as discreetly as possible amongst the watchful parents and government policies GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS 95

96 that try to impede migration to cities, have a say in what university you are allowed to attend. Maximizing the potential of their existence, choosing the way of life they see as valuable, exciting and worthwhile, are all practices of resisting the strict government practices of making uniform bodies, of adopting emerging laws of a Chinese city that is becoming a harbour for a plurality of truths, an advocate for alternative forms of living. Chinese youth are reinventing themselves: their parents lived through the horrors of the Cultural Revolution that devastated the lives of millions, while members of the new generation has consumerist desires, more individualistic work ethics, they have experienced exponential economic growth, rapid urbanization, influx of western cultural influence. This way of living, aided by technological innovations may clash with pre-existing Chinese cultural values as I have shown, as young people are tied to the demands of the classical society, through responsibilities owed to their parents, through classical gender roles, as well as through abiding government policies on their fertility control, migration control, etc. The future of Chinese society depends on the individuals capable to shape their lives and, through making sense of appreciable results of their sedentary lifestyles, it is precisely what they are doing. REFERENCES SOLVEIGA ŽIBAITĖ Biswas, R. K., Shanghai: time, tides. In: Metropolis Now! Urban Culture in Global Cities. New York: Springer. Cheng Li, Rediscovering Urban Subcultures: The Contrast between Shanghai and Beijing. The China Journal, 36, July. Cheung, Chau-Kiu, Yui-Huen Kwan, A., The Erosion of Filial Piety by Modernisation in Chinese cities. Ageing and Society, 29 (02), February 2009, Desjarlais, R., Throop, C. J., Phenomenological Approaches in Anthropology. Annual Review of Anthropology, Farquhar, J., Zhang, Q., Biopolitical Beijing: Pleasure, Sovereignty, and Self-Cultivation in China s Capital. Cultural Anthropology, 20 (3), Rabinow, P., Ethics: Subjectivity and Truth. The Essential Works of Michel Foucault , 1. The New Press. New York. Foucault, M., The Subject and Power. Critical Inquiry, 8 (4), Summer 1982, University of Chicago Press. Foucault, M., Martin, L. H., Gutmanand, H., Hutton, P. H., Technologies of the Self: A Seminar with Michel Foucault. University of Massachusets Press. Foucault, M., The Use of Pleasure: The history of sexuality, Vol. 2. Harmondsworth, Penguin. Foucault, M., Subjectivity and Truth. Ethics: Subjectivity and Truth. The Essential Works of Michel Foucault , 1. The New Press, New York. Gibson, W. San Francisco Examiner, Howell, S., Accelerated Globalisation and the Conflicts of Values Seen Through the Lens of Transnational Adoption: A Comparative Perspective. Anthropology of Moralities (ed. Heintz, M.). Berghahn Books. 96

97 Hoy, D., Foucault: A Critical Reader. Blackwell Critical Reader. Ingold, T., Being Alive: Essays on Movement, Knowledge and Description. Routledge. Jing-Ann Chou, R., Filial Piety by Contract? The Emergence, Implementation, and Implications of the Family Support Agreement in China. The Gerontologist, Kitanaka, J., Depression in Japan: Psychiatric Cures for a Society in Distress. Princeton University Press. Kleinman, A., Patients and healers in the context of culture: an exploration of the borderland between anthropology, medicine, and psychiatry. University of California Press. Laidlaw, J., For an Anthropology of Ethics and Freedom. The Journal of the Royal Anthropological Institute, 8 (2), June 2002, Mahmood, S., Feminist Theory, Embodiment, and the Docile Agent: Some Reflections on the Egyptian Islamic Revival. Cultural Anthropology, 16 (2), Mauss, M., Techniques of the body. Economy and Society, 2 (1), Merleau-Ponty, M., 2005 [1962 in English, original ]. Phenomenology of Perception. Taylor and Francis e-library. Ots, Th., The Angry Liver, The Anxious Heart and The Melancholy Spleen: The Phenomenology of Perceptions in Chinese Culture. Culture. Medicine and Psychiatry, March 1990, 14 (1), Ots, Th., The Silenced Body the expressive Leib: on the dialectic of mind and life in Chinese cathartic healing. Csordas Th. (ed). Embodiment and Experience. The existential ground of culture and self. Cambridge University Press, Shaoch I, Liu. On the party (May 1945). Collected works of Liu Shaoch I. Hong Kong union research institute 1969 II, 65. Rawson, P., 1970 [1968]. The Exotic Art of East. London: Weidenfeld and Nicholson. Stevenson, H., Lee, Shin-Ying et.al., Contexts of Achievement: A Study of American, Chinese, and Japanese Children. Monographs of the Society for Research in Child Development, 55 (1/2), i+iii-vi Tong, L., The Young and the Restless: Grappling with the Young Chinese Consumer s Mindset. Global Conference on Business and Finance Proceedings, 9 (1). Wasserstrom, J. N., Is Global Shanghai Good to Think? Thoughts on Comparative History and Post-Structuralist Studies. Journal of World History, 18 (2), June 2007, Wasserstrom, J. N., Global Shanghai Routledge. Yu, N., Heart and cognition in ancient Chinese philosophy. Journal of Cognition and Culture, 7, Webber, M., The Religion of China. Confucianism and Taoism. Free Press. Wei-Chen Tung, Zhizhong Li, Pain Beliefs and Behaviors Among Chinese. Home Health Care Management Practice. Available from: early/2014/08/22/ Xiaoping, D., Selected Works of Deng Xiaopin, 3. Beijing: Foreign Languages Press. GOOD PAIN, BAD PAIN: HOW SHANGHAI STUDENTS MAKE SENSE OF COMPUTER-RELATED HEALTH PROBLEMS 97

98 GERAS SKAUSMAS, BLOGAS SKAUSMAS: KAIP ŠANCHAJAUS STUDENTAI SUVOKIA SAVO SVEIKATOS PROBLEMAS, ATSIRADUSIAS DĖL NAUDOJIMOSI KOMPIUTERIU Solveiga Žibaitė SANTRAUKA Straipsnyje teigiama, jog skirtingi rūpinimosi nuovargiu ir įvairiais kaulų ir raumenų sistemos sutrikimais, atsiradusiais ilgai dirbant su kompiuteriu, būdai kinams, informatikos ir kompiuterinės inžinerijos studentams, Šanchajuje yra Foucault rūpinimosi savimi koncepcijos išraiška ir laisvės praktikavimas. Remiantis interviu ir dalyvaujamojo stebėjimo rezultatais, įmanoma suprasti besikeičiančias jaunų, gabių žmonių vertybes ir tikslus Šanchajaus metropolyje, kuriame kasdienis gyvenimas pasižymi kultūrų susidūrimais ir kartų konfliktais. Tiriamos studentų patirtys ir strategijos mąstant apie savo profesijos sukeliamus fizinius nepatogumus tradicinių kinų kultūrinių vertybių ir greitai besikeičiančių ekonominių ir socialinių Kinijos reikalavimų kontekste. Kone identiškų simptomų skirtingi vertinimai po darbo, mokslo, laisvalaikio užsiėmimų kompiuteriu suteikia jaunam kūnui Šanchajuje derybų lauko vaidmenį tarp modernios profesijos, individualizmo siekio ir tradicinių pareigų atlikimo. Šiame straipsnyje kalbama apie vertės, moralinio charakterio ugdymą ir rūpinimąsi savimi sudėtingu laiku. Pagrindiniai žodžiai: kinų kultūra, globalizacija, tapatybė, jaunimas, Šanchajus, miestų tyrimai, skausmas. SOLVEIGA ŽIBAITĖ 98

99 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p PARIBIO PATYRIMAI: PAKEISTŲ SĄMONĖS BŪSENŲ REIKŠMĖ ALTERNATYVIUOSE GYVENIMO MODELIUOSE REDA ŠATŪNIENĖ Šiaulių universitetas K. Simonavičiaus universitetas El. p. SANTRAUKA Straipsnyje aptariamos alternatyviosios kultūros ir marginalumo sąsajos, pakeistų sąmonės būsenų siekis. Joms pasiekti naudojamos priemonės kartais gali balansuoti ties legalumo riba ir tapti savotiška kultūrine ir socialine periferija. Todėl paribio kultūra bus analizuojama dominuojančios, tradicinės kultūros kontekste ir aptariama remiantis socialinio konstravimo teorija. Straipsnyje aptariamos alternatyviosiose kultūrose praktikuojamos veiklos, susijusios su sąmonės keitimu, ir joms suteikiamos prasmės. Į analizuojamas kultūrines išraiškas žvelgiama per kultūrų demonizavimo prizmę, siekiant kultūrinio ir socialinio destereotipizavimo. Tyrimui atlikti naudoti teorinės analizės ir etnografinio tyrimo metodai. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad domėjimąsi pakeistų sąmonės būsenų patyrimais kaip alternatyvia galimybe iš dalies gali sąlygoti kūrybiška prigimtis ir aplinka, individuali filosofija, gyvenimo prasmės paieškos. Pagrindiniai žodžiai: alternatyvioji kultūra, socialinis konstruktyvizmas, marginalumas, pakeistos sąmonės būsenos, paslėptos vertybės. ĮVADAS Šiuolaikinė visuomenė jau kurį laiką pasižymi pliuralistiškumu, nevienalytiškumu, požiūrių įvairove. Vertybės, gyvenimo normos reprezentuoja dehierarchizavimo tendencijas, patiria įvairių kultūrinių įtakų, hibridizuojasi su kitomis kultūromis. Toks vertybinis maišymasis natūraliai kelia savotiško vertybių PARIBIO PATYRIMAI: PAKEISTŲ SĄMONĖS BŪSENŲ REIKŠMĖ ALTERNATYVIUOSE GYVENIMO MODELIUOSE 99

100 prioretizavimo, teisingumo klausimų, skatina iš naujo peržiūrėti vertybių apibrėžimus, atsižvelgti į kintančius sociokultūrinius kontekstus. Vertybinis diskursas glaudžiai siejasi tiek su tradicijomis, lokalia istorija, tiek su oficialiu tam tikrų veiklų legitimavimo aparatu, socialiniais konstruktais. Kas yra vertinga ir kodėl? Kaip konstruojama vertingumo, teisėtumo samprata? Kaip konstruojamas draudimo, neleistinumo diskursas? Daugybė panašių klausimų, kylančių iš šiandieninės multikultūrinės aplinkos konteksto, reikalauja plataus požiūrio, gebėjimo vertinti neteisiant, pakankamai tvirtos vidinės pozicijos. Šio straipsnio tikslas aptarti pakeistų sąmonės būsenų suvokimą, įprasminimą ir sociokultūrinį diskursą Vakarų ir Lietuvos kultūros kontekstuose. Straipsnio uždaviniai: išanalizuoti alternatyviosios kultūros traktuotę dominuojančios kultūros kontekste, aptarti praktikuojamas veiklas, patekusias į legalumo paribius, ištirti šių veiklų prasmę remiantis teoriniu ir eminiu požiūriais, išanalizuoti paribio patirčių reikšmes alternatyviosiose kultūrose. Empirinio tyrimo duomenys ir metodologija. Duomenys rinkti vienu metu (kaip šalutiniai tyrimo klausimai ir (ar) problemos) atliekant įvairių subkultūrų tyrimus m.; tyrimas pratęstas m. norint sukonkretinti anksčiau užfiksuotus duomenis ir suformuluoti mokslinio tyrimo pagrindus. Tyrime naudoti teorinės analizės ir etnografinio tyrimo metodai: neformalūs pokalbiai, grupės dokumentų analizė, stebėjimai, stebėjimai, dalyvaujant grupės veikloje, tyrėjo dienoraščio pildymas. REDA ŠATŪNIENĖ SOCIALINĖS TIKROVĖS KONSTRAVIMO TEORIJA Žinojimo sociologijos atstovai P. L. Bergeris ir Th. Luckmannas kelia klausimus, kas yra tikrovė, koks yra žinojimas, ir pažymi, kad visi atsakymai į šiuos klausimus yra reliatyvūs (Berger, Luckmann 1999: 11 13). Jie taip pat aktualizuoja socialinius procesus, kuriais žinojimas įtvirtinamas kaip tikrovė, ir tiria tai, kas visuomenėje yra suprantama kaip žinojimas (Ibid., 13, 26). Kasdienybės realijos konstruojamos materialaus pasaulio čia ir laiko matmens dabar kategorijomis. Taigi tikrovė yra tai, kuo asmuo gyvena, kas jam ar jai yra aktualu, aplink ką sukasi jo ar jos kasdienybė. Tačiau tikrovę kuria ir minčių projekcijos į praeitį ir dabartį, ypač tuo atveju, kai šių projekcijų vaizdinius įmanoma realiai paveikti, keisti. Kitaip tariant, pasaulį sukuria tai, kas jame atliekama dabar, kas planuojama atlikti, ir tai, kas asmeniui tame pasaulyje yra įprasta (Ibid., 36 39). Kasdienio gyvenimo tikrovė taip pat yra tai, kokiais išgyvenimais apie savąjį pasaulį asmuo dalijasi su kitais ką akcentuoja, pabrėžia, ką nutyli. Taigi ti k rovės konstravimas prasideda nuo savojo pasaulio apibrėžčių ir peržengia ribas įvairiais komunikacijos kanalais. 100

101 P. L. Bergeris ir Th. Luckmannas išskiria estetinius, religinius (ir pan.) prasmių pasaulius, kada asmuo pasakoja apie kitam individui nepažinias realybes, bet aktualias pačiam pasakotojui (Ibid., 41). Sekdami esminiais socialinės tikrovės konstravimo principais galime numanyti, kiek įvairių individualių prasmių, ženklų ir simbolių sugeneruoja visas sociokultūrinis laukas, kai bandome kalbėti apie kultūrinius darinius, bendruomenes. Remdamiesi socialinio konstruktyvizmo teorija pastebime, kad vadinamoji objektyvi tikrovė yra viešai priimtų, nusistovėjusių prasmių konsolidatas, tad natūraliai kyla klausimas, ar toks įsivaizduojamas objektyvumas yra vienintelis ir teisingas? Sociumas, visuomenė yra gyvas organizmas, todėl individualus reikšminis laukas gali kisti priklausomai nuo aplinkos socialinių, kultūrinių, ekonominių, politinių sąlygų. Matyt, todėl skirtingais istoriniais laikotarpiais kartkartėmis ima vyrauti tai viena, tai kita filosofija ar ideologija. Šie procesai atsispindi ir per dominuojančios kultūros, tradicijų, alternatyviosios kultūros, marginalumo suvokimą. Vienu metu pamišėlis gali būti laikomas pranašu, kitu laiku jis rizikuoja būti paguldytas į specializuotą ligoninę. Todėl ribų, alternatyviosios kultūros, kraštutinių išgyvenimų tyrimai yra svarbūs, mat jie gali identifikuoti kintančias sampratas, aptikti sociokultūrinių normų ribų slinktis, nustatyti jų sąryšius, suteikti naujų žinių apie šiuolaikinės visuomenės struktūrą ir charakterį. Čia būtų tikslinga pakalbėti ir apie įtvirtintą šiandieninio pasaulio legitimumo paradigmos kvestionavimą: dabartinė įstatyminė bazė daugelyje šalių neapibrėžia psichoaktyvių medžiagų vartojimo, legalumo ribos. Gentinės santvarkos gyvavimo laikais psichoaktyvių medžiagų vartojimas nebuvo stigmatizuotas, nors pagal paprotį labiau priskirtinas genties šamano jurisdikcijai ir praktikoje taikomas ypatingų švenčių, ritualų metu. Socialinis elgesys, normos taip pat traktuojamos skirtingai: tarkime, keistai besielgiantis vaikas, nuolat būnantis vienas gamtoje, atitolstantis nuo genties žmonių buvo suvokiamas kaip realus pretendentas į šamanus (Beresnevičius 1998, paskaitų medžiaga), nors nūdienos visuomenėje toks asmuo veikiausiai patektų į gydytojų akiratį. Daugybė panašių faktų liudija, kaip žinojimo, suvokimo, o vėliau ir oficialiai priimtinos tikėjimų formos, socialinės normos kinta, drauge paveikdamos ir šios tiesos fone gyvenančius piliečius. PARIBIO KULTŪRŲ, MARGINALUMO IR NELEGITIMUMO SĄSAJOS Marginalumas, deviacija tai sąvokos, kuriomis galima apibrėžti tai, kas yra nekonvencionalu, neįprasta, keista, nepriimtina, kas mus atstumia. Šiame straipsnyje tokio pobūdžio kultūras vadiname paribio esančias toliau nuo tradicinių normų, masinės kultūros, kultivuojančias neįprastas kultūrines PARIBIO PATYRIMAI: PAKEISTŲ SĄMONĖS BŪSENŲ REIKŠMĖ ALTERNATYVIUOSE GYVENIMO MODELIUOSE 101

102 REDA ŠATŪNIENĖ praktikas. R. Powellas ir J. Clarke as teigia, kad marginalumo sąvoka yra susijusi realybės percepcija, t. y. kas asmeniui ar grupei yra realybė (Powell, Clarke 1976: 223). Perfrazuojant galima teigti, kad marginalui jo ar jos realybė yra centrinė, o tradicinės kultūros atstovui (-ei) svarbiausia yra būtent jų realybė. Todėl vieni ir kiti gyvena atskiruose pasauliuose: tie, kurių centras priklauso daugumai, yra tradiciniai, o tie, kurių centras yra mažiau populiarus ar netgi turintis nelegitimumo požymių, priklausys kultūros paribiams, marginalams. Autoriai analizuoja merginų ir moterų marginalizavimo klausimą. Jie pažymi, kad moterų nepastebimumą (bet ne realų nedalyvavimą) suformuoja ideologinis darbo ir namų sferų skirstymas (Powell, Clarke 1976: 226). Nors šiose sferose tiek moterys, tiek vyrai dalyvauja panašiai, tačiau lyties aspektu santykiai su šiomis institucijomis skiriasi: vyro veikla namuose slepiama, o moters viešoji veikla lieka nepastebėta, vertinama kaip nereikšminga (Powell, Clarke 1976: 226). Šį modelį galime perkelti į visuomenėje veikiančių sociokultūrinių grupių veiklą, kurių vienos eina koja kojon su tradicine kultūra, todėl yra viešos ir priimtinos, o kitos deklaruoja kitokias vertybes, filosofiją, gyvenimo būdą, todėl yra sąmoningai ar nesąmoningai nepastebimos, nustumiamos į paribį. P. E. Willisas (1976) tyrinėjo hipių kultūrą, pasižymėjusią ties legalumo riba balansuojančiomis praktikomis. Hipių komunose populiarių kanapių ir LSD vartojimą jis aprašė kaip filosofinį-simbolinį pasaulio konstravimo modelį. Remdamasis pokalbiais ir giluminiais interviu, P. E. Willisas atskleidė, kad psichoaktyvių medžiagų vartojimas subkultūroje yra savotiška socializacija, adaptacija prie išorės veiksnių, pasaulio apgyvendinimas (Willis 1976: 112). Psichoaktyvių medžiagų vartotojus jis skirstė į head users ir straight users. Pirmieji psichoaktyvias medžiagas vartojo nuolatos, sąmoningai, buvo išvystę išsamią vartojimo filosofiją ; antrieji vartojo kartkartėmis, bijojo prarasti kontrolę. Taigi nuolatiniai vartotojai žvelgė į pasaulį kūrybiškai, ieškojo neįprastumo, kitoniškumo apraiškų (Willis 1976: 110), rėmėsi savąja filosofija. Britų tyrinėtoja H. Pilkington (2004) psichoaktyvias medžiagas vartojantį jaunimą skirstė į keturias grupes: 1) abstinentus, 2) eksperimentuotojus, 3) nuolatinius vartotojus ir 4) būsimus vartotojus (nevartojančius, bet neišsižadančius to daryti) 1. A. Allaste ir M. Lagerspetzas (2002: ), M. Salasuo ir P. Seppälä (2004: ) psichoaktyvių medžiagų vartotojus skirsto į laisvalaikio ir marginalizuotus. Laisvalaikio vartotojai, anot autorių, psichoaktyvias medžiagas vartoja savaitgaliais ar tik keletą kartų per metus, dažniausiai klubinėje aplinkoje. Marginalizuoti vartotojai yra nuolatiniai gana 1 Svarbu paminėti, kad šiame straipsnyje apie psichoaktyvių medžiagų vartojimą kalbama kaip apie sociokultūrinę laisvalaikio patirtį, visiškai neanalizuojami marginalizuoti vartotojai. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas traktuojamas kaip paribio kultūros reiškinys. 102

103 stiprių narkotikų vartotojai, kurie yra visuomenės stigmatizuojami, kadangi jų pripratimo lygmuo juos paženklina fiziškai, o kartu ir socialiai (Allaste, Lagerspetz 2002: ; Salasuo, Seppälä 2004: ). Šios kategorijos leidžia numanyti, koks platus yra svaiginamųjų medžiagų vartojimo analizės objektas, kokios gilios ir nevienalytės gali būti vartojimo priežastys ir išraiškos. Kalbant apie sociokultūrines periferijos išraiškas, alternatyviąją, nelegalią kultūrą šių dienų tyrinėjimuose, aptinkamas terminas naujoji bohema, kurio inspiracijos, galima numatyti, buvo P. E. Williso darbuose. Šį terminą klubų kultūros, psichoaktyvių medžiagų vartojimo tyrimuose vartoja estų mokslininkė A. Allaste (2006). Naująja bohema yra laikoma jaunų suaugusių asmenų, besidominčių menu, ypač muzika, visuomenės dalis (Ibid.). Tai žmonės, dažniausiai padarę sėkmingą karjerą, tačiau išlaikę tam tikrą alternatyvią dvasią, dėl to jų vertybės skiriasi nuo tradicinių, sunormintų plačiosios visuomenės gyvensenos modelių. Naujoji bohema dažnai renkasi privatų laisvalaikį, susijusį su muzika, nelegalių narkotikų vartojimu: tokio gyvenimo būdo mėgėjai dažnai tarpusavyje susiję tinklinės struktūros principu, kas leidžia jiems sutikti naujų, panašų gyvenimo būdą mėgstančių individų, tuo būdu atnaujinti ir palaikyti savo gyvenimo stilių (Allaste 2006: 87). Tačiau naujosios bohemos atstovai griežtai neigiamai vertina opiatus, intraveninius narkotikus (Allaste 2006: 92). Naujosios bohemos požiūris susijęs su bendra gyvenimo nuostata, kad svaiginamosios medžiagos jokiu būdu nėra skirtos smegenims atjungti, o yra tarsi kūrybinį procesą skatinantis objektas (Allaste 2006: 92; tyrėjo užrašai, 2002). Tad galima teigti, kad asmens mąstymas, vertybinės nuostatos, tvirtas socialinis pagrindas, lydintis į profesinę ir ekonominę sėkmę, iš dalies lemia polinkį į tradiciškai suvokiamus paribio užsiėmimus. PARIBIO KULTŪRA VS LEGITIMI KULTŪRA Galima teigti, kad cheminių narkotikų sukūrimas socialiniu aspektu buvo reikšmingas tiek pat, kiek antibiotikų ar kontraceptikų sukūrimas: jų atsiradimas lėmė visuomenės pasirinkimus, vystymosi kryptis, atskirų kultūrų gimimą ir, žinoma, sukėlė problemų. Pasaulyje nuolat atliekami tyrimai apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo paplitimą įvairiose visuomenėse, jų suvartojimo kiekius, tipologiją ir žalą individams, atliekami etnografiniai, antropologiniai tyrimai apie psichoaktyvių medžiagų kultūrinį vartojimą. Bene daugiausia diskusijų šia tema vis dar sulaukia teisėtumo klausimai: vienose valstybėse kai kurie narkotikai yra toleruojami (pavyzdžiui, marihuana Olandijoje), kitose draudžiami įstatymiškai. Kai kuriose neurbanizuotose visuomenėse įvairių augalų ekstraktai, sukeliantys panašias reakcijas į tas, kurias sukelia draudžiamieji preparatai, yra natūrali jų kultūros dalis. Kita vertus, legalius cheminius vaistus kai kada linkstama įvardyti kaip tam tikrą narkotinių medžiagų formą. Tik PARIBIO PATYRIMAI: PAKEISTŲ SĄMONĖS BŪSENŲ REIKŠMĖ ALTERNATYVIUOSE GYVENIMO MODELIUOSE 103

104 čia atsiranda kontrolės elementas: receptą išrašo gydytojas (nes be recepto, pavyzdžiui, trankviliantų, neįsigysi), tad kritiški žvilgsniai krypsta ir į valstybės aparatą, vaistų pardavimu suinteresuotų kompanijų veiklą (Gossop 2001). Šiame kontekste tampa itin svarbu tinkamai nusakyti, kas apskritai patenka į narkotiko sąvokos apibrėžimą. Michaelis Gossopas, priklausomybės ligų centro žalingų įpročių tyrėjas, šią problemą tiria jau daugelį metų. Į narkotikų vartojimą jis žvelgia tiek iš profesinės gydytojo, tiek iš kultūrinės ir socialinės pusių. Knygoje Gyvenimas su narkotikais M. Gossopas visapusiškai aptaria narkotinių medžiagų fenomeną, jį analizuoja kaip socialinį, kultūrinį ir ekonominį fenomeną. Narkotikams M. Gossopas priskiria ne vien nelegalius narkotikus, bet ir tabaką, alkoholį, kavą, arbatą (Gossop 2001: 14). Legalių ir nelegalių narkotikų kontekste jis išskiria kanapes, kurios naudojamos ir medicinoje (Gossop 2001: ). Autorius kritiškai vertina kai kuriuos draudimus, ieško galimų žalos sumažinimo būdų, aktualizuoja legalių narkotikų (ypač alkoholio) žalą ir šios žalos pasekmių mažinimą. Bene intensyviausiai pasaulyje psichoaktyvios medžiagos plito šeštajame dešimtmetyje. Marihuanos, LSD vartojimas buvo glaudžiai susijęs su septintojo dešimtmečio hipių subkultūra ir kitais tuo laiku gimusiais judėjimais: religiniais, pavyzdžiui, Naujasis amžius ( New Age ), subkultūriniais. Vėliau atsiradusios pankų ir skinhead ų subkultūros žiniasklaidoje buvo siejamos su amfetaminu ir kitais stimuliuojančiais narkotikais (Burr 2005: 70 73). Techno, hauso, reivo subkultūros medijose siejamos su kone visais minėtais, bet ypač su nauju stimuliuojančiu narkotiku Ecstasy (Ibid.). Aštuntojo dešimtmečio viduryje, spaudai atradus, kas dedasi jaunimo technomuzikos vakarėliuose, visuomenėje kilo moralinė panika (Critcher 2000: , McRobbie, Thornton 1995: ). Taigi masinės informacijos priemonės laisvalaikio narkotikų vartotojus metaforiškai nustūmė į visuomenės paribius ir demonizavo jaunimo subkultūras, akcentuodamos pastarųjų sąsajas su nekontroliuojamu psichoaktyvių medžiagų vartojimu, keliančiu pavojų ir paniką visuomenėje. REDA ŠATŪNIENĖ PARIBIO PATYRIMAI IR SĄMONĘ KEIČIANČIOS SUBSTANCIJOS <...> Norint tapti magu, būtina patirti neįprastos tikrovės būsenas, kurias sukelia psichotropiniai augalai. Šiam tikslui Don Chuanas naudojo tris augalus <...>. Šių augalų poveikis man būdavo toks stulbinantis, taip netikėtai pakeisdavo manąjį pasaulio suvokimą, kad buvau priverstas tikėti: neįprastos tikrovės būsenos vienintelis būdas suvokti ir įsisavinti žinias <...> (Castaneda 1997: 4). 104

105 Vienas garsiausių psichoaktyvių substancijų panaudojimo šamaniškuose ritualuose tyrėjų amerikietis Terensas Makena (Terence McKenna) aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose tyrinėjo įvairių svaiginamųjų medžiagų naudojimą šamaniškuose ritualuose, gilinosi į žmogaus ir gamtos santykį, psichoaktyvių medžiagų reikšmę žmogaus evoliucijos procese (Маккена, 1995). Monografijoje Dievų maistas T. Makena sujungė antropologijos, etnobotanikos žinias ir asmeninę praktinę patirtį. Jo tyrinėjimų tikslas buvo atrasti prarastą žmogaus ir gamtos jungtį, kuri, kaip jis tikėjo, glūdėjo prarastame žmogaus ir gamtos, dar tiksliau augalų, ryšyje. T. Makenos teigimu, haliucinacijų metu yra pasiekiamas vadinamasis gnosis tam tikras žinojimas, žinios, kurias turi augalai (Маккена 1995: 34). Autoriaus nuomone, augalai turi tam tikrą protą ; pasak T. Makenos, gamta bendrauja su žmogumi pasąmoniniu, baziniu cheminiu lygmeniu (Ibid., 41). T. Makenos tyrimai remiasi ir kita pasaulio realybės koncepcija: jei tradicinės, tokios kaip mūsų nūdienos, visuomenės teigia, kad realybė yra tai, kas materialu, ką galima apčiuopti, tai šamaniškasis pasaulis remiasi pasakojimu (Маккена 1995: 33 34) lingvistine konstrukcija, kuri yra pristatoma ir traktuojama kaip šimtaprocentė tikrovė, nė kiek nenusileidžianti (netgi stipresnė, galinti realiai paveikti, tarkime, sveikatą, sėkmę) mūsų kasdienei aplinkai. Autorius pažymi, kad šiandien šamaniškasis haliucinogenų vartojimo ritualas, susijęs su gnosiu (t. y. pažinimo galimybe), merdi, tačiau pačios šamanizmo praktikos tiesiog transformuojasi, keičia formą, nes haliucinogeninių augalų suteikiama atnaujinimo galimybė yra per daug gyva, tikra ir stipri asmeninė patirtis (Маккена 1995: 37). Empiriniai pastebėjimai leidžia teigti, kad viena iš susidomėjimo psichoaktyviomis substancijomis priežasčių yra gilesnio žinojimo siekis. P. E. Willisas, analizuodamas marihuanos vartotojų kultūrines patirtis, pažymi, kad svaiginamosios medžiagos vartotojams simbolizuoja ontologinius priklausomybės pokyčius: nuo jausmo, kad esi atskiras, autonomiškas, iki suvokimo, kad esi visa ko sudedamoji dalis ir kartu tam tikras ego praradimas (Willis 1976: 109). Šio tipo vartotojai siekė išgyventi dabar momentą, pajusti laisvę, laužyti įsistabarėjusias tradicijas (Willis 1976: 111). P. E. Williso teigimu, tikroji psichoaktyvių medžiagų vartojimo prasmė buvo įžengimas į platų simbolinį pasaulį ; vadovaudamiesi rytietiškų religijų idėjomis, kanapių rūkytojai siekė ištrinti savo ego, o vartodami LSD siekė praplėsti percepcijos, suvokimo ir sąmonės ribas (Willis 1976: ), išlaisvinti pasąmonę, įgyti mistinių patirčių (Ibid., 114). Savo būsenas panašiai įvardijo A. Hofmannas (1980), aprašydamas ego ribų nusitrynimą, tapatumo praradimą, kurį išgyveno pavartojęs LSD (Hofmann 1980: 13). Kitokią nuomonę reprezentuoja Birmingamo mokyklos atstovas J. Youngas, vienas pirmųjų (1997: 71 81) psichoaktyvių medžiagų vartojimą pripažinęs PARIBIO PATYRIMAI: PAKEISTŲ SĄMONĖS BŪSENŲ REIKŠMĖ ALTERNATYVIUOSE GYVENIMO MODELIUOSE 105

106 REDA ŠATŪNIENĖ kaip išimtinai hedonistinį subkultūrinio laisvalaikio praleidimo būdą. Įvairių psichoaktyvių medžiagų vartojimą, remdamasis D. Matzos (1961) apibrėžtimis, jis įvardijo kaip paslėptųjų vertybių (angl. subterranian values) kultivavimą. Paslėptosiomis vertybėmis D. Matza vadino delinkventinio pobūdžio grupėms būdingas vertybes, konfrontuojančias su tradicine visuomenės morale (Matza, Gersham 1961). Paslėptųjų vertybių siekį jis sieja su tam tikru jaudulio jausmo siekiu ir nesvarbu, ar kalbama apie senovės Saturnalijas, ar apie biuro tarnautojo pasirinkimą laisvalaikį praleisti kiek kitaip, nei įprasta: tiek šiuo, tiek anuo atveju varančiąja jėga čia tampa susijaudinimo, pasitenkinimo, nuotykio paieškos (Matza, Gersham 1961: ). J. Youngas teigia, kad šiandien dirbame tam, kad gerai praleistume laisvalaikį (Young 1997: 70 80). Anot jo, tik laisvalaikis suteikia palengvėjimo, mažina kasdienėje veikloje patiriamą įtampą. Susidaro užburtas ratas kuo daugiau dirbame ir siekiame, tuo stipriau mus traukia hedonistinės paslėptosios vertybės. Žvalgomojo empirinio tyrimo Lietuvoje metu pastebėta 2, kad polinkis į kitokių tikrovių paieškas atsiranda palaipsniui. Pirmiausia tam turi įtakos asmens filosofija, pakeistos sąmonės būsenas aukštinančios literatūros pomėgis (tai gali būti religinė, ezoterinė ar kitokio pobūdžio literatūra). Nemažą įtaką gali padaryti jau vartojančių narkotines medžiagas asmenų netiesioginė įtaka: dažnai tokie asmenys, ypač intelektualai, įgyja neformalų statusą kitų asmenų akyse, o faktas, kad pastarieji turi sąmonės pokyčius sukėlusių patirčių, šį neformalų statusą dar labiau sutvirtina, padaro beveik siekiamybe: <...> Tie rūkantys žolę ar ką kita vartojantys atrodė kažkokie kitokie, išskirtiniai, gal drąsūs labai. <..> Taip jau pasisekė, kad tie rūkantys, kalbantys apie visokius pejotus buvo tikrai <...> apsiskaitę. <...> Užbūrė tas jų pasaulis <...>. Skaičiau tas knygas, kur tik jų galėjau gaut (A., 39 m.). Bauginančių, o kartu ir viliojančių nekasdienių patirčių troškimas gali įtraukti asmenį į narkotinių medžiagų vartojimą pozityvia ir negatyvia prasmėmis. Jei individo siekis bus užsimiršti, bėgti nuo gyvenimo sunkumų, tuomet pakeistos sąmonės būsenos taps ne įrankiu išsilaisvinti, bet priklausomybės spąstais, todėl ši sritis, be abejo, yra jautri etine ir dorovine prasmėmis. Tyrimu siekiama suprasti ir atskleisti nūdienos žmogaus susidomėjimo psichoaktyvių medžiagų poveikiu priežastis. Kas slypi giliau nei dominuojančios kultūros peršami negatyvūs įvaizdžiai ar moralinės panikos sukelti demonizuoti stereotipai? KL.: O kas buvo spyris? 2 Tyrimas yra tęsiamas. 106

107 A.: Spyris buvo pirmosios dvi K. Kastanedos knygos. Filmai tai eina ir praeina kažkaip, bet paskaitai tas knygas, ir taip paveikė! Įdomu buvo patirt tai, kas nėra kasdienybė. Nes tai ką baigiau mokslus, nu ir ką, eit į darbą? Ir ką, viskas?! Norėjau kažko daugiau. Ir aš tą radau. Yra kitų variantų, versijų, galimybių. Aišku, tai galima patirti ir be to [psichoaktyvių medžiagų aut. past.], bet tu turi būt pasiekęs labai aukštą lygį [dvasinio išsivystymo aut. past.] (B., 41 m.). <...> Tas pakeistų sąmonės būsenų pasaulis visada atrodė įdomus, lyg kažkas tikro tame slypėjo. Bet ir tas stabdis tai buvo labai stiprus. Paskui Kastanedos knygose perskaičiau, nu, kad čia tik lūzeriams reikia tų svaigalų, o žmogus ir šiaip yra galinga būtybė, tik mums nuo mažens įteigiama, kad mes nieko negalim. Reik tik tuo patikėt... Tai va, va. Čia šuo ir pakastas. Kaip tuo patikėt? (A., 39 m.). P. E. Willisas taip pat pažymi religinį narkotinių medžiagų vartojimo aspektą: mat dažnai siekį patirti pakeistą sąmonės būseną lemia Rytų kultūra, o patys Rytai dažnai suvokiami netgi metaforiškai (Willis 1976: 114). Kaip minėta anksčiau, P. E. Willisas (1976) teigia, kad hipiai, susižavėję rytietiškomis religinėmis idėjomis, rūkydami kanapes siekė ištrinti savąjį ego. Taigi kitaip nei J. Youngas, teigęs, kad laisvalaikis skirtas tam, jog hedonistiniu būdu atsikratytum įtampos (Young 1997: 74 80), psichoaktyvių medžiagų vartotojai akcentuoja filosofinę gyvenimo dimensiją. Empirinio tyrimo duomenys leidžia užčiuopti ne tik savosios būties įprasminimo pastangas, bet ir ryšio su gyvąja aplinka ieškojimą. To priežastimi dažnai įvardijamas vartotojiškos kultūros atsiradimas. Įdomu, kad tokio požiūrio priežastimi T. Makena įvardija ir patriarchato įsigalėjimą, su tuo susijusių patriarchalinių vertybių ir socialinių normų įsigalėjimą (Маккена, 1995: , ), turint mintyje racionalumo triumfą prieš iracionalumą, logikos įsigalėjimą, emocijų ir moteriškojo prado nuvertinimą, hierarchizuotus santykius ir pan.: Dabar tai [psichoaktyvių medžiagų vartojimas aut. past.] yra tapę vartotojiška <...>. Viskas [sakralumas, gamtos ir žmogaus ryšys aut. past.] dabar yra eliminuota [iš gyvenimo aut. past.], išstumta į paribį (B., 41 m.). Dalis eksperimentuotojų su savo sąmone psichoaktyvias medžiagas vartoja tikėdamiesi praplėsti sąmonę, sužinoti kažką daugiau, nei žino eilinis žmogus, patekti ten, kur įprastomis sąlygomis nepateksi. Tyrimo metu pastebėtas kritiškas požiūris į tuos vartotojus, kurie, vartodami narkotines medžiagas, PARIBIO PATYRIMAI: PAKEISTŲ SĄMONĖS BŪSENŲ REIKŠMĖ ALTERNATYVIUOSE GYVENIMO MODELIUOSE 107

108 REDA ŠATŪNIENĖ siekdavo išsijungti, prarasti kontrolę, vartoti iki sąmonės netekimo tokie vartotojai tiesiog buvo niekinami kaip nepakankamai išsilavinę vartotojai, kartais buvo bijomasi, kad jie neprisidarytų problemų, ir pan.: Tą daryti [tikslingai vartoti psichoaktyvias medžiagas aut. past.] reikia: pirma, gydymui, antra, bendravimui su alternatyviomis realybėmis, informaciniu lauku <...> tai kolektyvinė misterija. <...> Žmonės, atitrūkę nuo gamtos, sakralumo, ir [dėl psichoaktyvių medžiagų aut. past.] patiria tą dieviškumą; jis gali išgyvent tą sakralų momentą. Kad ir vakarėlį kur parūkęs, kur nepraėjęs dvasinių praktikų, tu to negali patirti. KL.: Bet vakarėlio metu tai ką ten supranta, jei to dieviškumo neieško? A.: Net jei jis ir nežino, bet jis gali tą patirt, jam gali tą atvert, kažką pakeisti jam gali. Jame sujudins kažką, kad jam atsivers. <...> Tai [vartojimas psichoaktyvių medžiagų aut. past.] turi būti kvalifikuota, tada tai bus tikra, kitaip bus <...> [negera, neteisinga aut. past.]. <...> Ir, aišku, šios medžiagos negali būti vartojamos vaikų ar paauglių, nes nežinai: gali kas nors ir vystytis sustot. Dabar viskas yra tiek pasikeitę, kad sunku ir suvokt, kaip ir kodėl tas buvo daroma senų senovėje (B., 41 m.). Apibendrinant galima daryti išvadą, kad pakeistos sąmonės būsenos yra tai, kas bent kiek sudrebina mūsų įprastos realybės ribas, praplečia suvokimo spektrą, drauge leidžia atitrūkti nuo mus supančios įprastos aplinkos, atsitraukti ir bandyti pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Jei remtumėmės J. Youngu, galėtume teigti, kad kuo didesnį stresą patiriame kasdienybėje darbe, šeimoje, kt., tuo intensyvesnių kitos realybės patyrimo formų siekiame. Individai reprezentuoja polinkį sugriauti mums įprastą tikrovę įvairiomis formomis ir būdais. Tai gali būti svaiginamųjų (nesvarbu, legalių ar ne) substancijų vartojimas, tai gali būti intensyvus, gal net alinantis sportas ar kitų stiprių, nekasdienių pojūčių siekis (pavyzdžiui, azartiniai žaidimai). Peršasi išvada, kad ribų ieškojimas, keitimas, siekis išgyventi nestandartinius pojūčius, eksperimentuoti su savo sąmone ar tiesiog ieškoti naujų, stimuliuojančių potyrių yra tam tikra asmens vidinio augimo forma (čia nekalbama apie priklausomybę ir žalą). Siekis pabėgti nuo rutinos, visuomenės spaudimo, ideologinio triukšmo gali būti vienas iš būdų, kuriais asmuo siekia išsivalyti, nurimti, tarsi užgimti iš naujo, sukaupti naujų jėgų, kad galėtų toliau visavertiškai egzistuoti šiame pasaulyje. 108

109 IŠVADOS Sąmonę keičiančių medžiagų vartojimas priežastiniu aspektu negali būti apibrėžtas vienpusiškai. Polinkį vartoti narkotines medžiagas galimai suponuoja gausa sociokultūrinių sąlygų: polinkis į tam tikrą filosofiją, susipažinimas su atitinkama literatūra, galimybė patekti į vartojimą skatinančias gyvenimo situacijas. Nuo aštuntojo dešimtmečio iki šių dienų subkultūrų tyrinėtojai dėmesį koncentruoja į ties legalumo riba esančius patyrimus paribio kultūrose. Į psichoaktyvių medžiagų paplitimą jie žvelgia kaip į psichosocialinį reiškinį, analizuoja narkotikus vartojančios visuomenės dalies marginalizavimo, neigiamo stereotipizavimo, subkultūrų demonizavimo, nustūmimo į sociokultūrinę periferiją klausimus. Tradiciniame diskurse psichoaktyvių medžiagų vartojimas dažnai a priori siejamas su jaunimu, subkultūromis, meno pasauliu. Šių medžiagų vartojimui pasiekus probleminį lygį socialine ar medicinine prasme, neretai atpirkimo ožio ieškoma demonizuojant dabartines subkultūras, referuojant veikiausiai devintojo dešimtmečio moralinės panikos atvejus Vakaruose. Nūdienos lengvų narkotikų vartojimo analizė atskleidžia kintančias tendencijas: Vakarų tyrėjai polinkį vartoti nelegalias svaiginamąsias medžiagas aiškina remdamiesi paslėptųjų vertybių, t. y. sunkiam kasdieniam darbui atsvarą suteikiančio laisvalaikio, požiūriu. Aptarta teorinė ir empirinė medžiaga leidžia teigti, kad sociokultūrinės periferijos samprata ir traktuotė glaudžiai susijusios su sąmonę keičiančių psichoaktyvių medžiagų vartojimu, nusistovėjusia oficialia vietos tradicija. Pastebėtos tam tikros koreliacijos Vakarų ir Lietuvos sociokultūriniuose kontekstuose: silpnesnių psichoaktyvių medžiagų vartojimas dažnai yra susijęs su ekonomiškai nepriklausomų, kūrybinėms profesijoms atstovaujančių asmenų gyvenimo stiliumi. Apibendrinant žvalgomojo empirinio tyrimo duomenis galima daryti prielaidas, jog polinkis į šias patirtis atsiranda ėmus domėtis savimi kaip žmogumi, siekiant pažinti savo galimybes, jų ribas ar ribų nutrynimą, kvestionuojant visuotinai priimtas gyvenimo tiesas, tėvų kultūros normas, ieškant gilesnės gyvenimo prasmės. Augalų poveikis žmogaus psichikai nebuvo svarbiausias magų pasaulyje. Jie tik padėjo <...> suklijuoti magiškojo pasaulio atvaizdo dalis į vieningą visumą (Castaneda 1997: 9). PARIBIO PATYRIMAI: PAKEISTŲ SĄMONĖS BŪSENŲ REIKŠMĖ ALTERNATYVIUOSE GYVENIMO MODELIUOSE 109

110 LITERATŪRA Allaste, A., Drug cultures in Estonia: Contexts, Meanings and Patterns of Illict Drug use. Talllin: Tallin University press. Allaste, A., Lagerspetz, M., Recreational drug use in Estonia: the context of club culture. Contemporary Drug Problems, 29, Beresnevčius, G., Paskaitų medžiaga (autorės užrašai). Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Berger, P. L., Luckmann, Th., Socialinis tikrovės konstravimas. Vilnius: Pradai. Burr, A., Intravenous and oral stret use of barbiturates. Heroin addiction and the Britsh system, 1. Castaneda, C., Kelionė į Ikstleną. Sakmės apie jėgą, t Kaunas: Gaivata. Cohen, Ph., Subcultural Conflict and Working Class Community (From Working Papers in Cultural Studies, 1, 1972). The Subculture Reader. Sud. Ken Gedler and Sarah Thornton. London, New York: Routledge, Critcher, C., Still raving : social reaction to Ecstasy. Leisure studies, 9 (3), Gossop, M., Gyvenimas su narkotikais. Vilnius: Artlora. Hofmann, A., LSD My Problem Child. London: McGraw Hill Book Company. Young, J., The Subterranean World of Play. The Subculture Reader. Sud. Ken Gedler and Sarah Thornton. London, New York, Matza, D., Gersham, M. S., Juvenile Delinquency and Subterranean Values. American Sociological Review, 26 (5), London, New York: Sage. Маккена, T., Пища богов. Москва: Издательство трансперсонального институтa. McRobbie, A., Thornton, S., Rethinking moral panic for multimediated social worlds. British Journal of Sociology, 46 (4), Powell, R., Clarke, J., A Note on Marginality. Resistance through Rituals. Youth subcultures in post war Britain. London: Unwin Hayman. Pilkington, H., Everyday but not normal : Drug use and youth cultural practise in Russia. Final report. Prieiga internete: [Žiūrėta 2007 m. sausio 14 d.]. Salasuo, M., Sepälä, P., Drug use within the Finnish club culture as marke of distinction. Contemporary Drug Problems, 31, Willis, P. E., The Cultural Meaning of Drug Use. Resistance through Rituals. Youth subcultures in post war Britain. London: Unwin Hayman. SOCIOCULTURAL PERIPHERY AND THE HIDDEN VALUES: PSYCHOACTIVE SUBSTANCES IN ALTERNATIVE MODELS OF LIFE Reda Šatūnienė REDA ŠATŪNIENĖ SUMMARY The understanding of counter and marginalized alternative cultures, the definition of a norm and reality using the theory of social constructivism in the Western and Lithuanian cultural context are analyzed in the paper. Links between marginality, being on the edge and the subterranean values are discussed. Alternative culture 110

111 and subcultures are viewed from the emic perspective in order to reveal the role of beliefs and practices of using illegal substances by creative subcultures. The empirical data were collected using the anthropological method. The research results revealed that young people, usually professional artists whose career is rather successful, tend to experiment with light illegal substances, use them occasionally and avoid abuse. General curiosity, life philosophy, religious expectations, understandings, general cultural experiences are the most common reasons why young people experiment with drugs. A person s life changes when a new object of interest is found. Keywords: alternative culture, social constructivism, subculture, marginality, understanding of the counter-experience, subterranean values. PARIBIO PATYRIMAI: PAKEISTŲ SĄMONĖS BŪSENŲ REIKŠMĖ ALTERNATYVIUOSE GYVENIMO MODELIUOSE 111

112 112

113 ESTETIKOS IR KŪRYBIŠKUMO IŠRAIŠKŲ TYRIMAI 113

114 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE JURGIS DIELIAUTAS Šiaulių universitetas El. p. JURGIS DIELIAUTAS SANTRAUKA Šiame straipsnyje svarstomas mados, kaip naujumo, atsinaujinimo, problematiškumas. Mados išryškinamos smulkmenos, labai nežymūs, kai kada net niekingi, t. y. trivialūs, dalykai kaip tik rodo naujumo atsiradimą. Svarstant naujumo, atsinaujinimo ir mados sąsajas, pastebimas dvejopas poslinkis. Viena vertus, naujumas, kaip inovacija, yra mados pagrindas ir jos stabilumo garantas, kita vertus, naujumas atsispindi daugelyje su mada netiesiogiai susijusių procesų. Straipsnyje keliamas klausimas apie trumpalaikiškumą, trivialumą, kaip dėsningą reiškinį. Mes gyvename vartojimo eroje, pasižyminčioje permainingumu. Vartojimo eroje ilgalaikiškumas nėra jokia siekiamybė. Gyvename ne ilgalaikių, bet trumpalaikių, kintančių konvencijų eroje. Greitai kintančios konvencijos ir normos sukuria įtampą. Ši įtampa tai rizikos ir mobilumo įtampa. Rizikos ir mobilumo era privalo nuolat atsinaujinti, kurti vis kitas, dar nebūtas atsinaujinimo strategijas. Mados dabartis ir jos raida rodo mados dinamiškumą ir gyvybingumą, kurie yra glaudžiai susiję su marginaline diferenciacija nežymiais ir neesminiais mados apraiškų skirtumais. Tų neesminių, nežymių skirtumų ir reikia, kad būtų sukuriamas naujumas. Pagrindiniai žodžiai: mada ir naujumas, mados filosofija, mados marginalumas. Šio straipsnio tikslas atskleisti ir išryškinti mados trivialumą mados filosofijos kontekste. Mados trivialumas tai jos efemeriškumas, nykstamumas, dingstamumas, takumas, o tai yra susiję su mados greičiu ir su jos permainin- 114

115 gu pobūdžiu. Mada ir madingumas, kaip bendra tendencija, tai didelis mados siūlomų permainų greitis. O didelis permainų greitis tai naujovių nestabilumas. Siekiant šio tikslo kaip tik ir kreipiamasi į mados filosofiją, kaip į naują discipliną. XX a. pabaiga ir XXI a. pradžia tokios filosofijos (ar kaip tik tokios filosofijos) laikmetis. Kiekvienas laikmetis kelia ir savų, išskirtinių filosofinių klausimų. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar tai yra atsitiktinis, kupinas nenumatytų sutapimų laikmetis? Atsakius, kad tai nėra atsitiktinis, o kaip tik simptominis reiškinys, prasideda didžioji intriga, susijusi ir su subkultūrine, marginaline mados filosofijos tematika. Tada galima kelti ir kitus svarbius klausimus, kuriuos iš pradžių būtina įvardyti. Ar pati mados filosofija nėra tik madingos filosofijos, laikinai iškilusios į paviršių, dalis? Koks ryšys yra tarp mados ir madingumo? Juk kažkas gali būti pavadinta filosofija, bet gal filosofijoje tai visai nėra aktualizuota. Pavyzdžiui, koks nors marginalinis, paribio ar net užribio reiškinys gali reikšti gausybę pretenzijų, bet tos pretenzijos nebus realizuotos. Kitaip tariant, ar yra čia palikta vietos rimtam teoriniam svarstymui? Mada ir jos apraiškos, kaip rodo mados istorija, yra triviali ir efemeriška. Mados trivialumas, kaip matysime vėliau, yra smulkmenos ar detalės, mažmožiai ar niuansai, iš pirmo žvilgsnio neturintys didesnės įtakos ar ypatingos galios. Bet taip yra todėl, kad tos galios poveikis nėra iš karto pastebimas. Apie tai jau yra kalbėjęs G. Simmelis savo esė Mada. Į tam tikrus reiškinius ne iš karto atkreipiamas deramas dėmesys. G. Simmelis trumpoje esė Mada teigia, kad mada tai daugybė galių ir daugybė jėgų, padarančių reiškinį nepastebimą, nebeaiškų. Mada tai daugybė jėgų ir daugybė galių, o tai reiškia ir daugybė poveikių: <...> Mums duotas gyvenimo reiškinių suvokimo būdas leidžia kiekviename esaties taške pajusti daugybę jėgų, ir pajusti taip, kad kiekviena iš jų paprastai išsiveržia už tikrojo reiškinio ribų, sudaužo savo beribiškumą į kitas jėgas ir pavirsta gryna įtampos jėga ir siekiu. Kiekvienoje veikloje, net kūrybingiausioje ir vaisingiausioje, mes jaučiame kažką, kas nevisiškai įgyja išraišką... (Simmel 2007: 365). Įgyta išraiška, aiški raiška leidžia reiškinį identifikuoti. Kai ta išraiška neaiški, jos poveikio mes nesuvokiame. Rimti ir solidūs reiškiniai, regis, iš karto atveria savo galias. O tokie reiškiniai kaip mada dėl savo nerimtumo, lengvumo stokoja ontologinio svorio; jų būtis atrodo per daug lengva. Nors tas lengvumas mąstymo, suvokimo lygmeniu virsta savo priešingybe. Mados lengvumas, vadinamieji lengvi, nesudėtingi posūkiai ar pokyčiai, palaipsniui virsta įmantriais sukiniais. Jie turi matomą, bet sunkiai identifikuojamą sunkumą. Iš čia ir mados, kaip sudėtinio reiškinio, aprėpimo, suvokimo problemiškumas. O kur atsiranda problemų, ten atsiranda ir svarstymų su visa specifine aplinkybių visuma. Vadinamieji lengvi sukiniai nėra tik kitų, atrodytų, gerokai svarbesnių įvykių pasekmė. Tai nėra tik papročių, aplinkybių iš- NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE 115

116 JURGIS DIELIAUTAS dava, ir tai nėra tik epifenomenai. O kas tada tai yra? Tai yra reikšmingi, lemtingi fenomenai. Apie tai kalba L. Svendsenas, įvardydamas madą kaip esminį fenomeną su nestabilia semantika: <...> Apranga gali būti aptariama kaip semantinis kodas, bet ir tas kodas turi aukščiausio laipsnio ir nestabilią semantiką be jokių griežtų taisyklių (Свендсен 2007: 103). Nestabili semantika tai nuolatinė semantinė kaita, kuri greitai atranda ir labai greitai praranda savo įprastą prasmę, kuri darosi nebepagaunama, nebesugriebiama. Iš čia mados trivialumas ir efemeriškumas ne išskirtinai grynieji mados dalykai. Efemeriškumas yra gerokai platesnis reiškinys, susijęs su tuštuma. Gyvename tuštumos eroje, kaip sako G. Lipovetsky: Tai gyvenimas be kategoriškų imperatyvų, gyvenimo rinkinys, keičiamas priklausomai nuo individo motyvacijų, lankstus gyvenimas pasirenkamų derinių, variantų, rinkinių amžiuje, kai pasiūla yra begalinė (Lipovetsky 2013: 23). O tai jau semantinės tuštumos, semantinio nestabilumo era. Bet semantinė tuštuma nėra absoliuti tuštybė, tai greičiau seno turinio nuolatinis išsisėmimas ir naujo turinio neatsiradimas. Kita vertus, pats tuščiasis turinys remiasi Dievo, Idealo, Tradicijos mirtimi (prisimenant F. Nietzsche ę ir jo filosofines pastabas). O tai reiškia, kad yra tam tikra, be turinio veikianti forma. Šiandieninė mada kaip tik nėra tik jos turinio dalykas, o greičiau tai formos dalykas. Mados tūris, jos sukūrimo geometrija, jos pavidalų formatai ir jos socialinės, kultūrinės formuotės yra pati mados forma plačiąja prsme. Istorinis mados tūris tai jos pradžios ribos, tai Vakarų pasaulio ribos. Mada išrandama ne kur nors, o būtent Vakarų pasaulyje, Europoje. Vakarų pasaulis, kuriam būtinas ir reikalingas individualizmas, nuolat plėsdamas savo ribas per mados raišką, jos paraiškas ir pretenzijas, vis ieško naujų gyvenimo formų. Mada tai nauji atsiradę socialiniai ar kultūriniai formatai. Jos dabartiniai formatai tai ir estetiniai, ir politiniai, ir ekonominiai, ir moraliniai demokratijos formatai. Mados formuotės tai ją valdančios, ją vartojančios, ją steigiančios formuotės. Nuo elitinių aukštuomenės formatų mada istorinėje perspektyvoje palaipsniui nusileidžia į masinį, kiekvienam prieinamą lygmenį. Kuo yra pagrįstas tas nusileidimas? Nusileidžiama tam, kad masinė kultūra kurtų populiarumą kaip prieinamumą. Nusileidžiama į visuotinumo, visuotinio prieinamumo lygmenį, kad iš to žemesnio lygmens būtų vėliau vėl pakylama į aukštesnį lygmenį. Jau XX a. antros pusės mada, pasitelkusi populiarius, madingus gaminius, ieško sau tinkamų pavyzdžių, modelių. Pagaliau mada tai ne tik gatavas formatas, bet ir ta nuolat besiformuojanti forma, matomai ir nematomai veikianti kitas gyvenimo sritis. Kokia tai forma? Tai ne ideali, nekintanti forma, ne visuotinis šablonas, o gyvybiška, vitališka, nors ir nepastovi forma. Permainingas, nestabilus, takus mados sėkmingumas nuolat inicijuoja naujus atradimus, provokuoja naujus, nebūtus socialinius ir kultūrinius poky- 116

117 čius, kuria savitus ir visiems prieinamus modelius. Vadinasi, čia galima svarstyti apie mados demokratiškumą ir mados individualumą kaip būtiną atviro gyvenimo komponentą. Tai liudytų ir visuomenės perėjimą nuo Edipo prie Narcizo. Bet šalia edipinės, sublimacinės, šalia veidrodinės, narcizinės mados galios čia yra dar ir kitas ne mažiau svarbus aspektas jos daugiaveidiškumas. Savo pavidalą nuolat keisti gali Protėjas. Tai mus įgalina madoje ieškoti svarbių Protėjo bruožų. Gebėjimas nuolat rasti atmainų, pastebėti ir įforminti permainas, gebėjimas labiliai, lanksčiai keisti ir keistis yra visuomenės ir individo dinamikos dalis. Vadinasi, mada, kaip komplikuotas reiškinys, užtikrina individo ir visuomenės mobilumą, jos permainingumą. Tiek individas, tiek ir pati visuomenė kinta ir per savo pokyčius ieško vis naujų kaitos formų. O tai kaip tik nei visuomenei, nei pačiam individui neleidžia sustabarėti. Mada keičia, modifikuoja, formuoja, individualizuoja ir nuolat pastebimai inovuoja visuomenę ir individą. Kitas preliminarus apibendrinimas būtų toks: mada įsitvirtina ir yra reikalinga ten, kur yra reikalinga demokratija ir kur galimas individualizmas, nes, kaip jau minėta anksčiau, mada yra tik Vakarų individualistinio pasaulio išradimas. Kitai pasaulio daliai, ne Vakarams, mados kurti nebuvo jokios būtinybės. Tradicionalizmu grįstas pasaulis bijo permainų gausos, stilistinių skirtybių, naujų modifikacijų ir inovacijų. O kai kurios modifikacijos ir inovacijos ne iš karto išryškėja. Mada dažnai būna susijusi tik su labai nežymiu ir tarsi trumpalaikiu pokyčiu. Bet kaip tik tai yra labai svarbūs dalykai. Trumpalaikis pokytis, permaina, naujovė, pavyzdžiui, aprangos srityje, nėra tik atsitiktinis kaprizas, atsitiktinumo apraiška. Tai yra kur kas sudėtingesnė paraiška, inicijuojanti daug svarbių socialinių ir kultūrinių dalykų: inicijuojamos permainos ir pokyčiai, tų pokyčių būtinumas kaip kaitos galimybė. Despotiškos, autoritarinės visuomenės remiasi ne permainomis, ne pokyčiais, o kaip tik savo stabilumo garantais. Mada yra lyg ir demokratijos ar individualizmo testas, egzaminas: <...> Mes gyvename visuomenėje, kurioje viešpatauja kažkas trivialaus, lengvabūdiško, nerimto, ir mūsų visuomenė paskutinė grandis, <...> pavadinta kapitalizmas demokratinė visuomenė individualizmas (Липовецкий 2012: 13). Bet tai atkreipia dėmesį ir į kitus išankstinius pastebėjimus, vienas iš kurių susijęs su mados iracionalumu, pasąmonės įtaka sąmonei. Vadinamieji nesąmoningi veiksniai ateina į pagalbą gimstančiam sąmoningumui. Nesąmoningas mėgdžiojimas inicijuoja individualią raidą: Šiuolaikinė mada kuriama paradoksais: jos pasąmonė stiprina sąmonės darbą. <...> jos mimikrija skatina individualumo vystymąsi, jos lengvabūdiškumas žmogaus teisių gerbimą (Липовецкий 2012: 19). Mada dėl savo, kaip reiškinio, sudėtingumo, dėl padidėjusio intelektualumo gali būti tyrinėjama ne tik moraliniu ar estetiniu aspektu. Šiuolaikinė mada reikalauja platesnio, išsamesnio, t. y. integralaus, po- NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE 117

118 JURGIS DIELIAUTAS žiūrio, kitaip tariant, su ja galima atlikti filosofinius, integralius teorinius, ne tik fizinius, bet ir metafizinius tyrimus. Jos naujumas, naujumo trumpalaikiškumas negali būti vertinami tik kaip pavienis privalumas ar trūkumas. Čia slypi gerokai sudėtingesni ir komplikuotesni dalykai. Apie tai toliau ir bus analizuojama šiame straipsnyje. Dabartinė mada tiesiogiai susijusi su subkultūra. Subkultūros klausimas yra ir pačios kultūros klausimas. Mados klausimai tai taip pat ir kultūros problematikos klausimai: Problematiška kalbėti apie subkultūras, kai daugiau nebeegzistuoja viena, dominuojanti kultūra, su kuria būtų galima šias supriešinti. Masinė kultūra pati savaime yra tiek fragmentiška ir įvairi, kad ribos tarp subkultūrų ir masinės kultūros tapo labai blankios (Свендсен 2007: 107). Šiuolaikinė kultūra, kaip tai apibūdina šiuolaikinė mada, tai daugybės skirtingų kultūrų sąveikos, daugybės kultūrų sugyvenimo klausimai. Kultūros subbūtis tai sambūvis, santalka, sąveika. Šiuolaikinė XX a. pabaigos XXI a. pradžios mada kuria kultūrinius pavyzdžius, kultūrines formas iš subkultūros pavyzdžių. Nuo Vudstoko eros, nuo pankų mados subkultūros teikia madingų pavyzdžių ir elitinei, ir masinei kultūrai. Etniniai subkultūrų pavyzdžiai, tokie kaip turkiški sandalai, graikiška avikailio liemenė, romų skarelės, tai žemosios kultūros pavyzdžiai, vėliau virtę ir aukštosios mados pavyzdžiais. Odinės striukės su daugybe kniedžių ir žiogelių, įvairiaspalvės šukuosenos pankų mados atributai labai greitai atkeliauja ir į elitinės mados salonus. Kultūros subbūtis mados sferoje tai aukštosios ir žemosios mados santarvė, demokratinės paliaubos, jų laikinoji estetinė sutartis. Ir tai jau nebe iš aukščiau nuleista autoritarinė vertikalė, o demokratinė horizontalė. Kaip elitinis menas perima masinio meno elementus, taip ir elitinė mada perima masinės mados bruožus. Nebe vien tik podiumas diktuoja tendencijas gatvės madai, bet ir gatvės mada virsta podiumo mados, mados kolekcijų tendencijomis. Aukštosios mados kūrėjai tampa gatvės mados apraiškų, gatvės mados stilizacijos perkūrėjais. Jokio aukštosios mados diktato ir jokio estetinio despotizmo nebelieka. Subkultūra, paribys, kultūrinis pogrindis, kultūrinė eklektika padeda kurti mados etalonus. Ir tai nebe saloniniai, o gatvės stilistinės dinamikos etalonai. Kaip ir kuo gali padėti filosofinis tyrimas mados tyrinėjimams? Juk filosofija tradiciškai yra orientuota į pastovumą ir nekintamumą. Filosofijos stiprioji pusė tai amžinųjų dalykų atvėrimas. Mados filosofija savo pastarųjų dešimtmečių įdirbiais liudija, kad mada turi dar neišgrynintą teoriją, turi neįvardytą probleminį potencialą. Laikinumas suvokiamas ne kaip mados trūkumas, o kaip jos privalumas: <...> Kaip žinome, filosofija tiria amžinus, nekintamus būties matmenis. Jos nedomina momentiškumas, laikinumas, praeinamumas. Atrodytų, kad ir mada susijusi su pastarosios rūšies reiškiniais: laikinu- 118

119 mu, neilgalaikiškumu, praeinamumu. Kuo čia dėta filosofija? Nukreipdama savo tiriantį žvilgsnį į amžinąją būties plotmę, ji amžinumą aptinka per laikinumą ir baigtinumą, nes pati amžinybė ir begalybė egzistuoja per juos ir dėl jų. Filosofijos užduotis čia ir slypi, kad ištirtume metafizinius pradmenis fenomenaliame, jutimiškai suvokiamame pasaulyje (Родионова 2012: 34). Jutimiškai suvokiamas pasaulis yra mados valdos tai jos valdomas pasaulis. Vienas kitas dėl mados, kaip reiškinio, permainingumo, nestabilumo yra linkęs madą kaltinti nauju, rafinuotu totalitarizmu. Bet iš esmės mes matome visai kitokį vaizdą. Tai ne koks nors naujas suvienodinimas, suvisuotinimas, o galinga individualizavimo jėga: <...> Mada netapati minkštajam neototalitarizmui, priešingai, ji labiausiai paveikia mąstymo emancipaciją ir atskirų asmenybių savarankišką egzistavimą, ji yra pats galingiausias faktorius ir pati galingiausia individualizmo vystymosi, veikianti per savo išskirtinius pasireiškimus, jėga (Липовецкий 2012: 17). Mada skatina ne tik estetinę emancipaciją, bet gerokai labiau skatina estetinę individualizaciją. Išskirtiniai mados pasireiškimai tai esamo ir galimo, gal tik dar būsimo, individualizmo paraiškos. Mados filosofijoje iškyla ir tradiciškumo, tradicionalizmo, tradicinių dalykų klausimas. Ko verti tie tradiciniai dalykai? Ar jie kartais mums netrukdo gyventi? Tradicija reikalinga ir neišvengiama kaip tam tikra patirtis. Tačiau tradicija dėl savo pastovumo, stabilumo kliudo vitalinėms, spontaniškoms apraiškoms atsirasti. Kitas dalykas tai tradicijos stabarėjimas. Tradiciniai dalykai gyvenime linkę senti ir palaipsniui virsti tik muziejinėmis senienomis. Vieną dieną pati tradicija gali imti stabdyti gyvenimą. Kuo čia dėta mada? Mada gali padėti įveikti visko sumuziejinimą, susendinimą, visko pavertimą tik senienomis. Mada visa tai ištrina ir atveria naujumą: Mada žiauri... Ji išvalo kelią naujovėms ir reikalauja sunaikinti senus daiktus (Марков 1999: 139). Bet senų, atgyvenusių dalykų, trukdančių gyventi, sunaikinimas yra ir paskata kurti naujus daiktus, ieškoti naujų kūrybos galimybių. Naujos galimybės, be kita ko, tai ir gausios estetinės iniciatyvos: Mada įveda į gyvenimą, nušviečia ir įamžina estetinę iniciatyvą, žmogaus savitumą, be to, mada nužymi vertybių skalę; <...> industrinis, naujas dabarties laikas, visiškai priešingas senajam paveldėtam dėsningumui, paklusimui kolektyvinei praeičiai... (Липовецкий 2012: 26). Iniciatyvus industrinis, kapitalistinis, individualistinis pasaulis mados srityje išlaisvina iniciatyvas. Tradiciniame pasaulyje dažnai tai yra dar nesuvoktos, įkalintos iniciatyvos. Tokiame pasaulyje labai svarbi praeitis. Mada yra radikali dėl nuolatinės naujovių, šiuolaikiškumo paieškos: Istorinis mados radikalizmas atsiskleidžia per tai, kad ji sukuria socialinių santykių sistemą kaip šiuolaikiško gyvenimo sistemą (Липовецкий 2012: 31). Kaip jau minėta, nors mados permainų, jos skirtybių ypatybės yra trivialios, bet būtent tos mados smulkmenos NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE 119

120 JURGIS DIELIAUTAS yra labai svarbios: Kaskados smulkmenų ir smulkių skirtumų, sukuriančios mados esmę, suteikia žmogui statusą visuomenėje arba atima iš jo tą statusą, reikalauja panaikinti ankstesnius ir paskelbti naujus socialinio statuso skirtumus (Липовецкий 2012: 30). Jau buvo aptartas mados daugiaveidiškumas, permainingumas, nenuspėjamumas, bet dera įvardyti ir mados nuolatinį išradingumą. Vadinasi, šalia Protėjo iškyla ir kitas svarbus herojus Prometėjas: Protėjas ir Prometėjas abu iš tos pačios giminės: pasukdami skirtingais keliais, jie sukūrė atskaitos sistemą (Липовецкий 2012: 32). Mados net pati logika yra efemeriška. Pasaulio vystymasis ir mados vystymasis yra tarpusavyje glaudžiai susiję procesai. Sekdami mados procesus, mes galime matyti mados cikliškumą: Anksčiau mada buvo linkusi labiau į linijinį vystymąsi, kuris po to tampa cikliškas (Свендсен 2007: 40). Mados cikliškumas nėra savaiminis tai naujas sudėtingesnis pasikeitimas: Tradicinė mados logika tai pakeitimo logika. Tačiau pastaruosius dešimt metų randasi nauja papildymo logika (Свендсен 2007: 44). Mada turi ir randa išteklių savyje. Kokie tie ištekliai? Pirmiausia aktyvi estetinė vaizduotė. Mados sistema pagrįsta konjunkcija, nuolatiniu ko nors atradimu ir siūlymu. Prie jau esamų dalykų, gaminių ir dirbinių pridedama vis naujų gaminių, siūloma naujų gamybos priemonių. Taigi gaminys ar dirbinys lieka be įprasto esencialumo, tik su inovatyviu potencialumu. Inovatyvus potencialumas susijęs su nuolatine ir dar tik galima individuacija. Bet šalia to dera pabrėžti ir kitą dalyką formalią tuštumą, estetizuotą tuštybę, kuri veikia kartu su individualizacija: Mada estetizavo ir individualizavo žmogišką tuštybę, jai pasisekė paversti kažką išoriška instrumentu, gelbėjančiu asmenybę ir visuomenės egzistavimą (Липовецкий 2012: 38). Kas yra tas instrumentas? Tai plačiąja prasme gyvenimo raiškos estezė, arba nebaigtas, atviras jutimų ir jausenos darbas, reikalaujantis išsamesnio filosofinio apmąstymo. Todėl grįžkime šioje vietoje prie pačios mados filosofijos. Svarstymai apie pačią mados filosofiją ir jos galimybes nėra iki šiol visiškai aiškūs ir vienareikšmiai. Mados filosofija, viena vertus, dar tik įeina į intelektualinę apyvartą, ji dar tik įgyja intelektualinį pagreitį. Kita vertus, ji jau yra būtina ir intelektualiai neišvengiama. L. Svendsenas savo darbe Mados filosofija įvardija kelias mados filosofijos būtinumo priežastis. Pirmoji akivaizdi priežastis yra tai, kad mada įgalina šiuolaikinio pasaulio supratimą: Be mados supratimo neįmanomas adekvatus šiuolaikinio pasaulio suvokimas. Be to, nedera pulti į kraštutinumus ir sakyti, kad mada tai universalus raktas, leisiantis mums visur susiorientuoti (Свендсен 2007: 10). Mada nėra visraktis, stebuklų lazdelė ar magiškas užkeikimas. Mados fenomenas ekonominėje, estetinėje, moralinėje srityse aptarinėjamas jau senokai. Šių sričių atstovai yra išsakę poleminių ir aktualių pastabų, vertų filosofinės analizės. Nuo ekonomistų iki 120

121 struktūralistų, nuo papročių kritikų iki postmodernistų visi pastebi mados reiškinio buvimą ir jo dviprasmybes. Kaip tos dviprasmybės pasireiškia? Iš aprangos sferos mada, kaip sudėtingas fenomenas, įžengia į kur kas platesnes sferas. Bet pirmiausia pasitelkime etimologiją. Etimologiškai mada kildinama iš žodžio modus. Pasak L. Svendseno, nors mada yra visiems žinoma sąvoka, bet apibrėžti ją nelengva. Žodis mada kilęs iš lotyniškojo modus, viena iš kurio reikšmių yra matmuo, etalonas, norma, standartas, būdas, maniera, veiksmų pobūdis, forma, savybė, pavidalas, kokybė, paprotys (Svendsen 2007: 12). Mados apibrėžimo keblumai nėra tik koks nors trūkumas, kaip, beje, ir daugiareikšmiškumas. Ši sąvoka dar vis reikalauja nuolatinio patikslinimo. L. Svendsenas Mados filosofijoje kelia klausimą, kodėl mada ilgą laiką patiems filosofams nerūpėjo. Mados buvimas gyvenimo paviršiuje nėra taip paprastai suvokiamas darinys: Tai, kad filosofija elgėsi su mada atsainiai, aiškinama tuo, jog dėl savo paviršutiniškumo fenomenas nenusipelno rimto tyrimo. Paprastai ir patys filosofai nelabai gerai susigaudo madoje. Išimtis <...> yra Kantas (Свендсен 2007: 21). Čia mums dera kreiptis į I. Kantą, kadangi jis vienas pirmųjų ėmė analizuoti mados dviprasmybių visumą: Mėgdžiojimo, kuriuo siekiama neatrodyti prastesniam už kitus, ir būtent tais atvejais, kai nekreipiama dėmesio į naudą, dėsnis vadinamas mada (Kant 2010: 161). Akcentuojamas ir atsilikimas, laikymasis mados kaip skonio paisymas, kiti aspektai. Vis dėlto I. Kanto požiūris į madą yra ambivalentiškas. Pasak jo, mada neturi vidinės vertės. Kitas akcentas, kurį I. Kantas pateikia kaip neigiamą argumentą, yra sekimas mada: <...> madą dera pavadinti tuštybe, nes jos tikslas nėra vidinė vertė; taip pat kvailystė, nes čia esama tam tikros prievartos vergiškai sekti pavyzdžiu, kurį visuomenėje mums daugelis duoda (Kant 2010: 162). Idealumų ir antgamtinių abstraktumų eroje savo išorei skiriamas nedidelis dėmesys. Išorinis pavidalas (ne tik vidinis) yra šių dienų filosofijos posūkis. Šių dienų filosofijos dėmesio centre dominuoja ilgai ignoruotas išorinis pavidalas: Mes visi vienaip ar kitaip demonstruojame savo esmę per išorinį pavidalą ir šis akcentavimas būtinai atitinka madą. O greitai kintantys mados ciklai vis labiau orientuoja į asmenybinį vaizdinį, kadangi asmenybė tampa nepastovi (Свендсен 2007: 23). Mada verčia per savo raišką atsigręžti į užmirštą išorę. Greita išorinių pavidalų kaita rodo asmenybės pokyčius. Asmenybė jau nebėra pastovus mentalinis konstruktas, greičiau dalis labilumo, paslankumo, dinamiškumo. Mados užduotis trumpalaikė pastanga pasiūlyti norimą naują aprangos pavidalą, kuriuo labai greitai persisotinama: Mus nuolatos stimuliuoja tėkmė naujų reiškinių ir produktų, bet taip pat greitai jais persisotiname (Свендсен 2007: 23). Bet ir tas persisotinimas nėra koks nors trūkumas: tai virsta paieška atotrūkio nuo jau esamo pastovumo. Mados naujumas ir yra tas atotrūkis nuo tradicijos. NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE 121

122 JURGIS DIELIAUTAS Mados takumas, jos permainingumas nėra visuomenės nestabilumo išdava. Kaip tik priešingai. Kad mada įsitvirtintų, kaip tik ir reikalingas visuomenės stabilumas. Tokį stabilumą liudija Vakarų pasaulis, turintis kultūrinį stabilumą. Kultūrinis stabilumas yra trivialumo, estetinių žaidimų garantas. Galima lengvabūdiškai žaisti, kai yra tam tikras stabilumas: Nesuvaldomi žaidimai lengvabūdiškumu ir trivialumu tapo galimi tik dėl kultūrinio stabilumo, užtikrinančio nuolatinę kolektyvinio europietiško stabilumo buvimo vietą (Липовецкий 2012: 51). Vakarų kultūrinis savitumas užtikrina mados lengvą ir žaismingą funkcionavimą. Mada nėra sunkiasvoris mechanizmas, nes jos esmė yra lengvumas: Madoje viešpatauja ne sunkiasvorė ir deterministinė masinių konfliktų mechanika, o šiuolaikinis iškilmingas naujo troškimas, nesuvaldoma žaidimo aistra ir estetinis nepagrįstumas (Липовецкий 2012: 55). Ta žaidimo aistra tai gyvenimo, sociumo, ekonominė ir politinė aistra. Tai ir vartojimo apibūdinimas plačiąja prasme, o <...> vartojimą valdo pirmiausia žmonių varžymasis, jų savimeilė, priverčianti lyginti save su kitais, nepaliaujamas potraukis juos nugalėti (Липовецкий 2012: 57). Kovoti, kol kažkas bus nugalėtas, kol bus įvardytas nugalėtojas ir pralaimėjęs varžovas. Kas tai yra? Tai ne kas kita kaip Agonas. Mada dėl varžymosi įgauna agoninį pobūdį. Tai varžybos be pabaigos. Agonas, kaip jau minėta, tai visada tam tikros varžybos, tai ir lyčių kova. Lyčių kova vyksta ir estetinėje plotmėje: tai vyrų ir moterų estetinių pavidalų, moteriškumo ir vyriškumo kova. Mados raida liudija estetinių pavidalų priartėjimą, kartais suartėjimą, bet ne susiliejimą. Lyčių kova tai estetinė drabužių formų, atributų intriga. Tokių varžytuvių fone svarbią funkciją atlieka kūno apnuoginimas. Dėl sporto ir su tuo susijusio higienos kulto kūno apnuoginimas XX a. tampa visuotine ir nepaliaujama mados tendencija. Sportuoti skirti drabužiai neturi varžyti kūno judesių. Tam tikros kūno dalys turi būti apnuogintos, kad nevaržytų judesių. Sporto kultas, rūpinimasis savimi virsta dalimi sveiko gyvenimo būdo. Tai inicijuoja painią, keliančią įtampą kūno apnuoginimo intrigą. Savaimingumo čia nėra, yra tam tikras estetinis dėsningumas su sava įmantria hierarchija, nuostatom ir motyvacija. Vadinasi, apnuoginimo strategija yra ir vertybių, vertybinių nuostatų dalis: Apnuogintas kūnas negali būti neutralus vertybių prasme (Свендсен 2007: 116). Apnuoginimo strategija tai ir kūno kontrolės, kūniškumo politikos dalis. Mada tai kūno raiška, išraiška, kūniškoji būtis. Ir tai yra privilegijuota būtis, nes kūnas tapo privilegijuotu mados objektu. <...> Kyla pagunda sakyti, kad kūnas pasikeitė vietomis su sąmone, kuri, remiantis empirizmu, yra tabula rasa, kurioje galima įrašyti ką tik nori (Свендсен 2007: 112). Mada nuo jos paplitimo tapo įvairiausių vertybinių nuostatų ir orientacijų visuma. Žmogus turi periodiškai 122

123 atsisakyti savo ankstesnių nuostatų apie grožį, naudą, malonumą ir priimti tas daiktų savybes, kurios yra įtvirtintos šiuo metu. Mada lemia nuolatinę kultūrinių orientyrų kaitą, sukeliančią pokyčius tarp individo ir visuomenės. Kaip madinga apranga veikia vyrų ir moterų santykius? Atsiranda mada, kuri arba paslepia gamtos duotus skirtumus tarp vyrų ir moterų, arba juos specialiai pabrėžia. Madingi drabužiai reguliuoja seksualinio instinkto pasireiškimą. Amžių sandūroje kinta požiūris ir į patį apnuoginimą. Naujų technologinių medžiagų atsiradimas, technologiniai išradimai sąlygojo naujai suvokiamą moters patrauklumą, seksualumą. Elastinės medžiagos, iki tol nenaudotos mados pramonėje, sukėlė revoliuciją. Apnuoginimas tampa skiriamuoju mados bruožu, pats išlikdamas painia ir rafinuota strategija: Apranga aprašo kūną, suteikia jam kitą formą ir kitą išraišką ir tai susiję ne tik su aprašytu kūnu, bet ir su nuogu kūnu (Свендсен 2007: 114). Vakarų kultūra ilgą laiką leido apnuoginti tik veidą, o kitas moters kūno dalis slėpė. Tokiu būdu buvo kuriama moteriškumo paslaptis. Moters kūno dalių apnuoginimas tai vyrų dėmesio valdymas, vyriško aktyvumo skatinimas. Prie apnuoginto kūno labai greitai priprantama, todėl tenka kurti kitą apnuoginimo strategiją. Bet tada atsiveria ir naujos nuogumo, apnuoginimo aporijos: Neegzistuoja absoliučiai apnuogintas kūnas, nes žmogaus kūnas visada bus aprėptas savo socialinės reikšmės. Ir kuo svarbesnis vaidmuo suteikiamas aprangai, tuo didesnę reikšmę įgyja jos regimas nebuvimas. Jei jūs pašalinsite visą aprangą, jūs aptiksite ne natūralų kūną, o mados suformuotą kūną, kuris bus ne labiau natūralus nei drabužiai, kuriais jis aprengtas (Свендсен 2007: 117). Badavimu suformuotas kūno lieknumas tai naujas iššūkis. Mada taip pat yra kūniškumo paieškų dalyvė. Iškankinto, išmuštruoto kūno idealo estetinės, socialinės apraiškos yra nebaigtos kūniškumo apraiškos. O kas slypi už tų apraiškų? Regis, derėtų tikėtis rasti gamtą ar prigimtį. Bet yra kitaip. Jokios gamtos ir jokios prigimties čia nėra: Gamta niekada neapibrėžė kūno idealų, nepaisant to, kad visais laikais gyvavo tendencija aptarti egzistuojančius idealus kaip natūralius (Свендсен 2007: 126). Belieka pacituoti ironišką norvegų filosofo pastabą, nusakančią visą mūsų estetinės anoreksijos laikmetį: Grožio idealas mūsų laikmečiu visiškai unikalus tai, sprendžiant iš visko, yra oda ir kaulai (Свендсен 2007: 126). Mada yra šis tas daugiau nei tik apranga, nes mada liudija aprangos vizualinį pobūdį ir jos vizualinį poveikį: Apranga vienas iš labiausiai perkrautų materialaus pasaulio atributų, juk ji yra glaudžiai susijusi su žmogaus kūnu ir gyvenimo ciklu. Apranga tai ne tik daiktai, bet ir atvaizdai. Jie kalba su mumis sudėtingesne ir subtilesne kalba nei likusioji daiktų dalis pirmiausia todėl, kad yra susiję intymiais santykiais su mūsų kūnu ir mūsų aš. Kaip tik todėl mes kalbame ir apie aprangos kalbą, ir apie aprangos psichologiją (šių terminų NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE 123

124 JURGIS DIELIAUTAS ribos išsklidusios) (Уилсон 2012: 11). Aprangos kodo jau nebepakanka, nes tai yra simboliai. Pasaulio atributas virsta pasaulio fenomenu, buvęs reikmuo virsta sudėtingu kūriniu. Kas buvo gaminys ar tik dirbinys, virsta kūriniu. Jei tai fenomenas, jis pats turi prabilti, pasinaudodamas savo išraiškos galimybėmis. Raiška tai vidiniai mados santykiai, orientuojantys į savasties, tapatumo, intymumo sferą, tai santykiai tarp žmogaus kūno ir pasaulio sąveikų. O tos sąveikos tai painios intensyvios jungtys su savimi, su menamu, įsivaizduojamu ar jau esamu savimi, su aplinkiniu pasauliu: Iš dalies apranga yra keista todėl, kad ji sujungia fizinį kūną su socialine būtimi, visuomeniškumą su asmeniškumu. Todėl apranga tai diskomforto sritis, nes ji priverčia mus pripažinti, kad žmogaus kūnas yra kažkas daugiau nei biologinis vienetas. Tai organizmas, susietas su kultūra, jei norite kultūrinis artefaktas, kurio ribos išblukusios (Уилсон 2012: 19). Madinga išskirtinė apranga kelia klausimą apie kūną. Madinga išvaizda tai nuoroda į kūniškumą, tai skirtybių dalis, padedanti išspręsti tapatybės mobilumo, takumo, kintamumo klausimą: Jei kūnas <...> yra savaime nevienareikšmis ir pavojingas, tai apranga kūno tęsinys, bet ne visai jo dalis ji ne tik sujungia su socialiniu pasauliu, bet ir atskiria juos. Drabužiai yra riba tarp aš ir ne aš <...> (Уилсон 2012: 19). Kaip aš yra konstruktas, taip ir ne aš yra konstruktas, o konstruktorius čia yra pati mada. Ką žymi madingumas? Ką reiškia rengtis madingai? Rengtis madingai vadinasi, tuo pat metu išsiskirti iš minios ir susilieti su ja, pretenduoti į išskirtinumą ir būti kaip visi (Уилсон 2012: 21). Išsiskyrimas susijęs su bendra išskirtinumo tendencija. Tai ir pretenzija estetinė, ekonominė, politinė į būtį kartu. Galiu, kaip ir visi kiti, išsiskirti, parodyti, pademonstruoti savo išskirtinumą, bet tai nėra baigtinis, galutinis išskirtinumas: <...> mada sujungia grožį, sėkmę ir miestą. Ji visada buvo miesto fenomenas, po to metropolijos, dabar ji kosmopolitiška; ji sulydo visus moralinius ir religinius skirtumus (Уилсон 2012: 23). Estetinis ar ekonominis grožis įmanomi miesto, urbanistinės, pramoninės veiklos sferoje. Agrarinė visuomenė nereikalauja ypatingo, rafinuoto išskirtinumo, individualumo. Konkurencinėje, urbanistinėje, pramoninėje aplinkoje, kur būtina išsiskirti ir tą išskirtinumą nuolat pabrėžti, madinga išvaizda tampa būtinybe. Kita vertus, dabartinė mada jau istorinis individualizmo lydinys, kultūrinių citatų rinkinys, socialinio gyvenimo dėsningumų vizualinės pastabos. Mada tai visuomenės modernumo atspindys: modernume identiškumas tampa ypatingos rūšies problema. Mada pasakoja apie įtampą tarp minios ir individo (Уилсон 2012: 26). Vadinasi, nėra mados sferoje jokio individo sunaikinimo, yra tik naujos individualizmo modifikacijos. Dažnai jos tėra niuansas, nedidelė detalė, išskirtinė siūlė, apvadas, vidinis drabužio pavidalas, virtęs išoriniu. Esu madingas kaip ir visi madingi žmonės, bet madingas labai nežymiai. Niuansas, mados kaprizas tai mano neišsemiamo trivialumo, mano išorinio nestabilu- 124

125 mo, labilumo slinktys į vieną ar kitą dar neatvertą ar jau užvertą grožio apraišką. Mada urbanistinėje, pramoninėje aplinkoje aiškus kapitalizmo darinys, dar ir prieštaringas: Kapitalizmas riboja, nužudo, atima, nuskurdina. <...> jis sukuria kolosalų turtą ir grožį pakeliui pasėdamas <...> ilgesį to gyvenimo būdo ir tų galimybių, kurios visada liks nepasiekiamos. Jis gamina ne vien tik daiktus, bet ir svajones bei atvaizdus, o mada neatsiejama nuo kapitalistinės svajonės, kaip ir nuo kapitalizmo ekonomikos (Уилсон 2012: 28). Gyvenimo ilgesys susijęs su gyvenimo svajone galima, įmanoma, neatimta. Nerealizuoti dalykai, kuriuos rodo mados raida ir mados tikrovė, tik patvirtina tezę, kad gyvenimas yra dviguba svajonė. Matomoje grožio ir prabangos perteklingoje tikrovėje aš galiu svajoti. Tai ir suteikia kapitalizmas. Totalitarinėje visuomenėje svajonių nėra, nes ten siekiama galutinių, baigtinių dalykų. Tokioje visuomenėje vieno kirpimo drabužiai yra tarsi privalomas vado kostiumas, kaip ir viena vado šukuosena. Despotiškoje visuomenėje despotiškai įsitvirtinęs jau užbaigtas grožis. Vakarų individualistinė visuomenė nuolat peržiūri mirštančius mados kanonus, sustabarėjusius standartus, atgyvenusius parametrus. Ir tai verčia grįžti prie mados, kaip formos, trivialumo. Drabužiu, kaip moteriškos formos dviprasmybe, kuriama įtampa: Net kai formos tikslas seksualumo nuslopinimas, ji dažnai perduoda papildomą seksualinę žinią, nes simbolizuoja uždraudimą ir tuos, kurie draudžia (todėl ir vaidina reikšmingą vaidmenį pornografiniame žodyne). Forma prieštaringa ta prasme, kad, stengdamasi užgesinti individualumą, ji dažnai sustiprina jį (Уилсон 2012: 45). Seksuali apranga nesukuria visuotinio, paprastesnio seksualumo. Tai geismo ko nors geisti dalis, būti geidžiamam dalis. Viena vertus, tai, kas susiję su seksualia apranga, yra geismo forma. Ko nors slėpimas ar atvėrimas, paryškinimas tai galimybė, pasinaudojus tomis formomis, ir slėptis, ir pasirodyti. Mados raida atspindi istorinius pasiekimus ir proveržius, permainas ir pergales. Vadinasi, mada nėra tik priedas, o nuolatinis galingas estetinis ir politinis instrumentas. Be abejo, dabartinė mada tai ir vizualinio grožėjimosi, vizualinių medijų produkcija. Su mada susiję estetiniai, politiniai, moraliniai, socialiniai procesai yra painūs išsivadavimo ir naujo įkalinimo procesai. Panagrinėkime kelis konkrečius pavyzdžius. Mados istorija mums atskleidžia sudėtingas emancipacijos išraiškas. Moteris Vakaruose ima dėvėti kelnes, o tai ilgos politinės, estetinės emancipacijos dalykas. Įtvirtintas emancipacinis modelis, atrodo, liudytų tam tikrą pergalę, nes tas iš pirmo žvilgsnio paprastas daiktas turi ne mažiau neįprastą istoriją: juk kelnės tai ne tik apranga, bet dar ir simbolis (Бар 2013: 8). Koks tai simbolis? Emancipacijos, lyčių kovos, estetinės politikos, papročių raidos ir t. t. Tai, atrodytų, yra tik neabejotinas pasiekimas, laimėjimas, iškovota pergalė. Tačiau bet koks laimėjimas mados srityje liudija ir nesėkmes. Moteriškų kelnių atvejis, kaip laimėjimas, gali būti sietinas su NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE 125

126 JURGIS DIELIAUTAS korseto istorija. Kas yra išsivadavimas iš korseto, kaip madingo ir neatsiejamo moteriško grožio atributo? Vienas suvaržymas keičiamas kitu. Ką tai reiškia? Čia dera atkreipti dėmesį į kūniškumą. Išlaisvintas liemuo, talija virsta estetiniu kojų paslėpimu, suvaržymu: Trivialumas XVIII amžiaus išradimas. Tas terminas apibrėžia žmogaus būdą kaip lengvabūdišką, nepastovų <...> (Бар 2013: 35). Didžioji Prancūzijos revoliucija demonstruoja mums moterį su kelnėmis kaip laisvės, lygybės simbolį. Atrodytų, kad tai tik nežymi istorinė detalė. Niekniekiai yra svarbių, kartais net revoliucinių permainų dalis. Į ką mes ilgai nekreipiame dėmesio, pamažu įgyja neregėtą galią. Bet permainos yra inicijuojamos arba sąmoningai stabdomos. Kelnių feminizacija yra dalis to sąmoningo stabdymo: <...> kelnių feminizaciją stabdė estetiniai prieštaravimai, iškeliami pačių moterų. Kad kelnės pagaliau įgytų visas teises, teko laukti 1960 metų. Bet, nepaisant to, ši apranga nenustūmė nuo sosto suk nelės, kuri išsaugojo savo estetinę aurą (Бар 2013: 267). Kelnių feminizacija liudija vyriškojo ir moteriškojo prado suartėjimą, lėmusį ir vyriškos mados tendencijų atsiradimą. Vyriškumo estetika, elegancija virsta nebe tik vyrų mados estetika, bet ir moterų estetika. Menkas ir, regis, visai nereikšmingas dalykas virsta be galo įtakingu dalyku. Mada nuolat vienas kūno dalis paslepia, o kitas atidengia. Estetinė, politinė kūno atodanga yra galinga intriga: Šioje istorijoje smagu matyti, kaip sugriaunami vaizdiniai apie tai, kas yra nepadoru ir kas yra padoru. Vakaruose iš pradžių manyta, kad kelnės atveria moterišką kūną, bet po to imta manyti, kad jos, priešingai, jį slepia (Бар 2013: 267). Mada yra dviprasmiška. Negalime jos priskirti tik dizainui, nes tai gaminys, peržengiantis dizaino ribas. Tai ne tik estetinė elgsenos forma, bet kur kas platesnė kūniškos raidos ir raiškos forma: <...> šiandien moteris be makiažo, trumpai kirptais plaukais, su kelnėmis, bateliais be pakulnių nesuvokiama kaip travesti. Kadangi didesnė dalis vyriškų drabužių tapo uniseksualūs, moterys, persirengusios vyru, priverstos vaidinti, nešiodamos tikrus ar priklijuotus ūsus arba barzdą, kad pabrėžtų savo vyriškumą. Galbūt plaukai, depiliuoti ar sąmoningai demonstruojami, štai nauja riba lyčių (ne)išsiskyrimo (Бар 2013: 267). Moteriškų kelnių mada nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucija iki XX a. šeštojo dešimtmečio, kai ji galutinai įsitvirtino, liudija apie didžiųjų revoliucinių lozungų įsitvirtinimą: Jei kelnių istoriją vertintume trijų respublikoniškų vertybių laisvės, lygybės, brolybės požiūriu, tai kažkas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga, taps labiau suprantama (Бар 2013: 268). Mada atspindi laisvės ir lygybės raidą. Demokratija ir mada yra susiję dalykai. Mada išsivysto ir plėtojasi demokratinėse visuomenėse. Bet mada liudija ir demokratinį spaudimą, tiesa, nežymų, bet paveikų: demokratinėse visuomenėse visuotinės nuomonės poveikis atskiriems nariams įgijo didžiulę, anksčiau nematytą galią ir ji veikia kaip mada: ne per prievartą, o per daugumos nematomą spaudimą (Липовецкий 2012: 126

127 299). Apie šį nematomą daugumos spaudimą kalba ir kai kurie XIX a. mąstytojai, pavyzdžiui, A. de Toqvilis. Demokratija tai daugumos valdžia. Mada, kaip ir kiti šiandienos socialiniai procesai, yra daugumos mada. Kaip mados pradžioje elitinė madingų žmonių mažuma diktavo skirtybes, taip dabar tai daro demokratinė dauguma. Madingos, išradingos formos ir stiliai kuria naujovių paiešką gretimose gyvenimo srityse. Estetinis ir ekonominis spaudimas tai estetinės lygybės, grožio spaudimas. Bet tai demokratinis spaudimas, naujų demokratijos formų paieška. Mada irgi gali būti laikoma tokia formų paieška. Nebe iš aukštumų, nebe vertikaliai, o horizontaliai mada įdiegiama ir įtvirtinama. Elitinio, išskirtinio pavyzdžio nebelieka, o jo ir nebereikia, nes ir aukštosios mados kūrėjai virsta tik užsakymų vykdytojais ir atlikėjais. Kita vertus, ne tik žemesni sluoksniai perima aukštosios mados pavyzdžius, bet ir vadinamasis mados elitas ima pavyzdžių iš žemesniųjų sluoksnių. Tai sukuria demokratinį polistilizmą, pliuralizmą, galimybę cituoti įvairius stilius. Šio ar buvusio amžiaus antros pusės kultūros tyrimas kartais tampa nebeįmanomas be mados tyrimo. Kodėl? XX a. mada dėl daugelio ypatybių tampa sudėtingu reiškiniu, o jau aštuntojo dešimtmečio mada tampa tiesiog intelektualiniu iššūkiu pačiai kultūrai. Ir ne tik siaurąja prasme kad mada šaukiasi visai naujų estetinių apmąstymų. Problema čia yra gerokai sudėtingesnė. Taip nutinka dar ir todėl, kad ir pati mada reikalauja naujo požiūrio. Mada yra dalis populiariosios kultūros net tik dėl mados populiarumo. Mados išplitimas virsta atviru svarstymu. Čia iškyla pirmas svarbus klausimas: ar mada dėl masinių madingų gaminių ir jų atributų perkamumo išpopuliarėjo, ar jos populiarumas tiesiog pakeitė pačias mados tendencijas? Galimybė įsigyti madingų drabužių susijusi su pramonine gamyba. Kaip tik pramoninių mašinų, mechanizuotų siuvyklų atsiradimas lemia masinę gamybą ir prekybą. O tai nulemia ir visuotinį madingų gaminių, dirbinių vartojimą. Technologizacija, gamybos modernizacija šio reiškinio dar neišsemia, jo esmės mums dar neatveria. Kas čia lieka neatverta? Svarbus yra mados dinamikos aspektas. Mados populiarumas pakeičia mados tendencijų kryptį. Dėl populiarumo pakitusi tendencija yra nebe aukštosios mados diktatas, o populiariosios kultūros diktatas. Ilgą laiką buvusi mados vertikalė keičia savo įprastinę kryptį. Aukštoji mada dėl madingų gaminių prieinamumo, dėl visuotinio vartojamumo priversta atsižvelgti į vadinamąją populiarumo horizontalę mados dinamiką jos žemiausiu lygiu. Į pokyčius ir estetinius bei ekonominius poreikius priversta atsižvelgti ir aukštoji mada nebe diktatorė, o atlikėja, užsakymų tenkintoja, koreguotoja. Populiarumas nustoja būti neganda, blogiu, trukdžiu ar kokia kita negatyvia savybe. Ir čia mes vėl stebime demokratijos reiškinį. Ne tik aukštoji mada, bet ir populiarioji, gatvės, namų aplinkos, mada daro lemiamą įtaką, ima koreguoti prabangos kriterijus. Mada virsta demokratiška, išnyksta socialinių luomų NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE 127

128 JURGIS DIELIAUTAS skirtumai vertinant žmones pagal aprangą. Madingas švarkas ar bateliai jau ne tik aukštuomenės privilegija. Populiariosios mados konkuravimą su aukštąja mada liudija džinsų paplitimas. Tai individualizmo ir nuolatinio konformizmo sankirta: džinsinių drabužių paplitimas visuomenėje kalba apie tai, kad mada sujungia individualizmą ir konformizmą, o individualizmas madoje vystėsi tik per jos mėgdžiojimą (Липовецкий 2012: 170). Mėgdžiojimas yra dviprasmiškas dalykas, nes norint perteikti ar perimti būtinas mėgdžiojimas. Kita vertus, kai kažkoks madingas drabužis tampa labai populiarus, jis peržengia įprastines skiriamąsias ribas. J. Fiske, tyrinėdamas populiariąją kultūrą, kalba apie džinsų populiarumą. Džinsai, kaip laisvės išraiška, liudija troškimą būti savimi. Bet buvimas savimi galimas ir kaip buvimas kartu su kitais: Troškimas būti savimi nereiškia troškimo iš esmės skirtis nuo visų kitų, o greičiau siekį demonstruoti individualius skirtumus bendruomenės priklausomybės lauke (Fiske 2008: 10). Iš žemumų, iš vyriškosios kaimiškos kultūros į aukštąją kultūrą atkeliavę džinsai suteikia moteriškajai kultūrai ieškomų formų ir geidžiamų pavidalų. Jie pabrėžia ieškomas, geidžiamas, iki tol paslėptas kūno formas: Džinsai pabrėžia kūno formą, leidžia tinkamai įvertinti klubus, kojų ilgį, užpakalio apvalumą (Липовецкий 2012: 171). Iš čia peršasi keli kiti, platesni, apibendrinimai. Kas yra kūnas be mados išraiškos, be mados teikiamų nuspėjamų ir nenuspėjamų permainų, būtinų ir nebūtinų, šokiruojančių kurioziškumų? Kaklas, liemuo, kojos, rankos ir kitos kūno dalys istorinėje mados perspektyvoje čia išryškėja, čia vėl dingsta iš ekspresyvios visuotinės apžvalgos. Apnuoginus ar paslėpus kai kurias kūno dalis, jos estetiškai aktualizuojamos, ekonomiškai akcentuojamos ir naujais terminais verbalizuojamos. Kūno dalies išryškinimas yra kūno dalies estetinis atradimas. Madingas drabužis padeda atrasti ir estetizuoti kūno dalis. M. Montenis (M. de Montaigne) savo Esė nemini mados sąvokos, bet kalba apie žmogaus polinkį vaikytis naujumo. Skoniai kinta, o jų netikėtumas, naujumas sukuria estetines ir ekonomines varžybas: Mūsų skoniai kinta taip greitai ir netikėtai, kad net išradingiausi siuvėjai negali paskui juos spėti ir prigalvoti šitiek naujovių. Todėl neišvengiamai nutinka, kad atstumtos formos dažnai vėl ima traukti aplinkinių dėmesį, kad netrukus vėl būtų visiškai paniekintos (Montaigne 2011: 276). Bet XX a. antroje pusėje susikuria vadinamoji galutinė mados sistema. Ją taikliai apibūdina jau ne kartą cituotas G. Lipovetsky is: Galutinė mados sistema stimuliuoja suklestėjimą asmeninės laimės kulto, asmeninės gerovės ir gyvenimo šiandien, dabar, tuoj pat, ji paskelbia šventa asmeninę žmonių laimę (Липовецкий 2012: 284). Mada tai daugybė skirtumų ir nepanašių, nesupainiojamų skirtybių. Madingas gaminys, skirtingai nuo tradicinio, visada skiriasi. Tautiniai drabužiai panašūs, tradicinė karinė ar valstiečių darbo apranga irgi labai panaši. Skirtu- 128

129 mas tokioje aprangoje būtų nepageidaujamas pranašumas. Skirtumai madoje mėgdžiojami ir imituojami dėl socialinio, grupinio, luominio ar kitokio solidarumo, bendrumo: Mada yra tam tikro pavyzdžio mėgdžiojimas; šitaip tenkinamas socialinio prisišliejimo poreikis, ji veda atskirą žmogų keliu, kuriuo eina visi, ji pateikia visuotinybę, kuri kiekvienam žmogui yra sektinas pavyzdys. Tačiau ne mažiau ji patenkina ir skirtingumo poreikį, diferenciacijos, nukrypimo, išsiskyrimo tendenciją. Ir šitai jai pavyksta todėl, kad keičiasi turinys, kuris madą šiandien individualiai formuoja kitokią, negu ji buvo vakar ir bus rytoj (Simmel 2007: 366). Mėgdžiojimas turi nežymių nukrypimų. Skirtingumas ir nukrypimas, apie kurį jau prieš šimtą metų kalbėjo G. Simmelis, yra svarbus mados veiksnys. Skirtumas ir nukrypimas tai marginalinė diferenciacija. Tokių neesminių, nežymių skirtumų ir reikia, kad būtų kuriamas naujumas. XX a. pabaigoje marginalinės diferenciacijos idėją išplėtoja G. Lipovetsky is. Jam mada prilygsta sakralizacijos logikai: Sakralizacijos logika panaši į kombinuotos gamybos marginalinių skirtybių logiką (Липовецкий 2012: 249). Tos nežymios aprangos skirtybės, nežymūs medžiagų ar spalvų skirtumai ir daro įmanomą naują skirtybių raidą. Dėl tų nežymių, vos pastebimų aprangos skirtybių ir egzistuoja stilių skirtumai, prekiniai gamintojų ir pačių mados gaminių, dirbinių skirtumai. Madingas viešpatavimas tai pirmiausia madingų dalykų viešpatavimas. To nereikia tapatinti su populiarumu. Anksčiau viešpatavo papročiai, dabar mados efemeriškumas, t. y. trumpalaikis galiojimas, trumpalaikė mados valdžia. Toks trumpalaikiškumas siūlo nuolatinį permainingumą. Permainų siūloma ieškoti paraštėse, paribiuose, neaiškiose, nereikšmingose sferose. Mada savo permainingumu nepretenduoja į absoliučią ir nuolatinę galią. Viešpataujama tik tam, kad būtų keičiamasi. Vietoj apibendrinimo dar galima pasakyti, kad mada nerodo savo galutinio tikslo. Tai reiškia, kad mada neturi kokio nors galutinio tikslo, kaip tik judėti pirmyn (Свендсен 2007: 227). Mada, kaip ir apranga, yra ne tik labai solidus dalykas, bet ir labai linksmas reiškinys. Dėl kaitos, takumo įprasti dalykai degraduoja. Naujienos nebūtinai turi būti liūdnos. Mados naujienos visada suteikia tik madai būdingą linksmumą ir nerūpestingumą. Iš pasenusių dalykų reikia pasijuokti ir pasitikti naujus dalykus. Juodai nulakuoti moterų nagai kažkada liudijo spalvines sąsajas su mirtimi, mirusiaisiais. Šiandien tai beveik nieko neliudija. Vakar vienos šalies vėliavos spalvos beveik nieko nereiškė, šiandien tomis spalvomis pažymėtas ženklas, prisegtas prie palto, kostiumo, liudija spalvinį, emocinį solidarumą su ta šalimi. Bet niekas nežino, ką tos spalvos reikš rytoj: Mados imperatyvas nėra pasakoti ar siūlyti svajonę; jos imperatyvas visą laiką keisti, bet tas kitimas yra dėl kitimo: mada egzistuoja tik dėl šios formų degradacijos. Taip veikdama mada atskleidžia tiesą apie istorines sistemas, pagrįstas spartesniu NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE 129

130 eksperimentavimu, kurios savo vidinį veikimą atskleidžia žaismingai. Pokytis iš tikrųjų yra veiksmas, bet labiau forma, o ne turiniu: be abejo, mada pateikia naujovių, bet pirmiausia ji parodijuoja pokytį, pajuokia naujovę, nes užprogramuoja jos pokyčių ritmą <...> Mada mūsų laikų didžioji, bet nekenksminga parodija, kuri be perstojo siūlo naujovių, nuolatos keičiasi ir taip sendina simbolius (Lipovetsky 2013: 109). Mada mums primeta naujoves. Tos naujovės labai greitai netenka naujumo naujumas ištuštėja. Mes nesitenkiname ir negalime tenkintis turimais dalykais. Tai kelia nuobodulį. Gyvename ne tik tuštybės, bet ir nuobodulio eroje. Nuobodulio įveikimo būdas yra naujumo ir naujovių paieška: mes tampame stambiais vartotojais naujų daiktų ir naujų žmonių, kad nutrauktume monotoniją ir būties pasikartojimą (Свендсен 2003: 65). Žinoma, kad nuobodulys yra nematomas ir neapčiuopiamas dalykas. Mada, priešingai, daiktiška. Tik tai, kas matoma, kas vartojama, dažnai save slepia įprastuose dalykuose. Šiame straipsnyje aptarėme mados trivialumą tik keliais svarbiais aspektais. Akcentavome naujumo, permainų trivialumą, kovą už laisvę, lygybę. Palikome nuošalėje daugelį kitų mados temų ir potemių, susijusių su trivialumu. Bet tai jau kitų temų ir kitų svarstymų dalykas. Pabaigoje vėl iškyla tas pats klausimas: kas yra mados trivialumas? Tai jos marginalumas, bėgimas, slėpimasis savo pačios regimybėje. Mes klaidžiojame madingų dalykų, reiškinių regimybėje. Norime esmės, bet esmė atsiskleidžia tik per nežymias detales. Mada slepiasi save rodydama, per savo parodymus, kuriuos pateikia įvairūs žinovai ir tyrinėtojai. LITERATŪRA JURGIS DIELIAUTAS Fiske, J., Populiariosios kultūros supratimas. Vilnius: Žara. Kant, I., Antropologija pragmatiniu požiūriu. Vilnius: Margi raštai. Lipovetsky, G., Tuštumos era. Esė apie individualizmą. Vilnius: Mintis. de Montaigne, M., Esė. Vilnius: Tyto alba. Simmel, G., Sociologija ir kultūros filosofija. Vilnius: Margi raštai. Бар, К., Политическая история брюк. Мocква: Новое литературное обозрение. Липовецкий, Ж., Империя эфемерного. Мода и ее судьба в современном обществе. Мocква: Новое литературное обозрение. Марков, Б. В., Храм и рынок. Человек в пространстве культуры. Санкт-Петербург: Алетейя. Родионова, Д. Д., Феномен моды в зеркале философии. Bестник КемГУКИ 18 / Кемерово. Свендсен, Л., Философия скуки. Mocква: Прогресс-Традиция. Свендсен, Л., Философия моды. Mocква: Прогресс-Традиция. Уилсон, Э., Облаченные в мечты: мода и современность. Mocква: Новое литературное обозрение. 130

131 TRIVIALITY OF NOVELTY IN THE CONTEXT OF FASHION Jurgis Dieliautas SUMMARY The issue of novelty in fashion is discussed in the paper. Fashion focuses on very little, trivial things. When considering the interface between novelty and triviality in fashion a shift between them is noticeable. On the one hand, novelty is the basis of fashion, on the other hand, novelty involves many processes of fashion. The question of short lived trends and triviality arises. Fashion is a driving force that shapes consumption. Rapidly changing life conventions and norms create tension. Innovation is a continuous phenomenon. In our risky and dynamic era, fashion development is dynamic and full of vitality. Dynamism and vitality are closely associated with a marginal differentiation. Differences between fashion manifestation and marginal differentiation are minor but they help retain marginalization. These minor differences are necessary while creating novelty. Keywords: fashion and novelty, fashionable philosophy, fashion marginality. NAUJUMO TRIVIALUMAS MADOS KONTEKSTE 131

132 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ KĘSTUTIS ŠERPETIS Klaipėdos universitetas El. p. SANTRAUKA Straipsnyje keliama individų socialinės vienybės problema moderniose, giliai diferencijuotose visuomenėse. Pabrėžiamas tikslinio racionalumo kaip politinio valdymo imperatyvo nepakankamumas ir iškeliama alternatyvinės interesų ir vertybių vienovės kaip postpolitikos perspektyva. Esminį vaidmenį naujame sociumo grupių, klubų, konfesijų geštalte vaidina kolektyvinės jausenos atkūrimas kaip simbolinio-estetinio išgyvenimo momentas. Remiantis tuo straipsnyje plėtojamas M. Maffesolio iškeltas socialinės estezės fenomenas bei atskleidžiama jo peraugimo į socialinį-integralinį etosą galimybė ir sąlygos politikos profesionalumo ir pašauktumo kontekstuose. Pagrindiniai žodžiai: angelizacija, estezė, inversija, jausena, pašaukimas, politika, profesija, racionalumas, socialumas, subjektyvumas. KĘSTUTIS ŠERPETIS ĮVADAS XX a. hipergalybių epocha, aprėpianti kelių brandžių kartų gyvenimo laikotarpį, baigėsi kartu su jos raiškomis sąlygota pasaulėtvarka, grįsta ne tik ideologiniu antagonizmu, bet ir pragmatiniu tarpusavio santykių racionalizmu bei garantuoto abipusio susinaikinimo realizmu. Naujojo pasaulio tvarka, siejama su globalizacija, multipolinio valdymo vizijomis bei globaline demokratizacijos mada, savo ruožtu išryškino platų ambivalentiškų įtampų ir kontradikcinių vertinimų lauką erdvę, atsivėrusią tarptautinės opinijos viešojoje sąmonėje bei sociohumanitarikos profesionalų savivokoje bandant palyginti, apibrėžti ir įvertinti dabarties chaosmoso būvį ir spėjamas implikacijas, vie- 132

133 na vertus, pasiremiant esamų įžvalgų patirtimi ir, kita vertus, atsiribojant nuo išnykusio pasaulio fobijų ir traumų bei destruktyvumo sąlyčių arba ideologizuotų interpretacinių potyrių. Tiek naujojo civilizacinio-kultūrinio būvio universalijos, tiek jo ypatybės esmingai išteka ne iš kokio nors menkai įsivaizduojamo ar visiškai originalaus turinio, besirutuliojančio modernioje realybėje. Gilesnis analitinis-sociologinis žvilgsnis atpažįsta ir išryškina reiškinius, daiktus, procesus ir fiksuoja jų erdvinės-laikinės raiškos, kaitos intensyvumo ir greičio bei neįprastų (nelinijinių ir priežastinių) sąryšių ir dėl jungčių poveikio besiformuojančią modernią socialinę būtį. Aibė jos sąlygojamų nuostatų, požiūrių, pastangų ir sprendimų įgauna paradoksalų pobūdį bandant derinti priešingas kryptingo vystymosi galimybes (pavyzdžiui, MTR ir ekologijos kontroverzos, kompiuterizacija ir disleksija, medicinos pažanga ir socialinių ligų epidemijos, socialinė integracija ir susvetimėjimo plėtra ir t. t.). Reikšmingomis mūsų temai laikytinos socialinės racionalizacijos iracionalumo, integracijos marginalizacijos, modernumo archaikos, pasaulio atbūrimo užbūrimo ir kt. paradoksalių intencijų tendencijos. Jų neišvengiamo, dėsningo, nepaliaujamo derinimo reikmė sąlygota galingo ir nenutrūkstamo efektyvių modernios tikrovės procesų, struktūrų ir santykių spaudimo visoms kitoms struktūroms, atsakingoms pirmiausia už visuomeninio socialinio, kultūrinio, dvasinio stabilumo išsaugojimą, tęstinumą ir kontrolę, bet drauge ir už nuolatinį poreikį adaptuotis, atitikti arba persitvarkyti pagal atsirandančios naujos multidimensinės realybės kriterijus. Būtent tokių beasmenių technologinių ir socialinių jėgų pretenzija į dominuojančią istorinio vystymosi poziciją šiuolaikybėje suponuoja fundamentinį grįžtamąjį asmenybės subjektyvumo atsaką, nūdien persmelkiantį visas reikšmines viešojo ir privataus gyvenimo sritis. Faktiškai tai reakcija į dar M. Vėberio deklaruotą racionalizacijos skvarbos į politinius ir socialinius kontekstus siekiant totalios valstybinio diskurso tvarkos, sisteminės biurokratijos, besiremiančios naujųjų technologijų galiomis, suponuojančiomis visuotinę kontrolę, intenciją. Socialumo politizacija, postmodernistų vertinama kaip jo dominavimo kulminacija, lemianti socialumo nuslydimą į simuliaciją, atranda savo vietą per estezę etines ir estetines vertybines nuostatas, stilius, elgsenos ir veiklos modelius, konfrontuojančius su kanonine-legitimine daugumos kultūra (komunikacija, gyvenimo būdas etc.). Jo adeptų iššūkiai meno sferoje, pagoniškų maginių, mistinių kultų atgaivinimas ar konstravimas, mitų, ritualų, simbolių konceptualizavimas formuojant visovišką pasaulėjautą kaip mikro- ir makrokosmoso vienovę akcentuoja natūralizmo svarbą gyvybingoje socialu- ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 133

134 KĘSTUTIS ŠERPETIS mo saviorganizacijoje. Tačiau akivaizdu ir tai, kad naujųjų laikų visuomenėse begalinė socialumo ekspansija, siaurinanti kitokias socialinės dvasios raiškas, vedė į socialinės unifikacijos dominiją ir paties socialumo esmės simboliškumo redukciją bei jo dezintegraciją. Ekspansionistinis socialumo pobūdis, anot J. Bodrijaro, galiausiai eliminuoja jo paties identitetą, virstantį neįvardijama abstrakcija, išryškinančia jo neišvengiamą imploziją (t. y. virtimą savotiška juodąja skyle, naikinančia ir politikos substanciją, ir jos laiko ir erdvės kontinuumą). Alternatyvią pesimistinei J. Bodrijaro versijai poziciją eksponuoja M. Maffesolio požiūris, sugretinantis aktualios egzistencijos čia-dabar perspektyvą su estezės, kaip emocinio realybės išgyvenimo nesiekiant joje dominuoti, savistata. Sutartinis gyvenimo su kitais, kaip kolektyvinio jausmo patirties, pobūdis neutralizuoja vienpusišką hedonizmo ir narcisizmo subjektyvizmą formuojant naujus politinius kūnus tribas (Ž. Deliozas). Pastarųjų savęs identifikacija grindžiama kolektyvinio jausmo sakralizacija kaip imanentinio transcendentiškumo manifestacija, realizuojama ritualinėse sekuliarios politinės erdvės praktikose. Interpretacinė estezės optika, paversdama tokių bendruomenių santykius akivaizdžiais ir asmenybiškais ryšiais, tokiu būdu estetizuoja politiką, atverdama naują permanentinio subjektyvumo ir asmeninio išsirinkimo erdvę. Kolektyvinio išgyvenimo formų vienovė, transformuojanti subjektyvumą savyje į subjektyvumą sau, atveria naują viešosios etikos estetinės etikos perspektyvą, kurioje iki tol racionalizuoti politiniai kūnai involiuciškai užburiami socialiai solidarioje jausmų kultūroje. Šiame kontekste socialiniuose ir politikos moksluose aktualizuojasi dar jų tapsmo epochoje M. Vėberio iškeltas politikos kaip profesijos ir pašaukimo klausimas (Вебер 1990: ). Pačiam autoriui būdingas sociologinis racionalizmas postmoderno estetikos modifikuojamas į transversalinį racionalumą, bendravardiklinantį ankstesnės sistemos neįveiktas skirtis. Šiuolaikinės globalinės demokratizacijos sąlygomis, kai institucinė politika, eliminuojama augančios socialumo implozijos, praranda visuomenės pasitikėjimą, politikos pašaukimo rėmų ir skirčių reliatyvizacija įgauna produktyvios euristinės įžvalgos vertę. Aukščiau įvardytų tendencijų ir jų konstruktyvios evoliucijos analitinis tyrimas laikytinas pagrindiniu šio straipsnio siekiniu. Kompleksinė pakankamai skirtingų sociologinių ir kultūrologinių idėjų integracija nušviečiant esminius temos aspektus suponuoja pabrėžtinai transdisciplininį tyrimo pobūdį. 134

135 ESTEZĖS INKARNACIJA Į KULTŪROS RESOCIALIZACIJĄ IR INFORMATIZACIJĄ Socialinės realybės kaita, žyminti šiuolaikinių visuomenių transformacinį perėjimą, nūdien negali būti aprėpta vien sisteminiais kriterijais, nes aibėse socialinių praktikų išryškina savo daugiavektorį pobūdį. Šiandienos socialumas ženkliai oponuoja tradicinei sociumo vienovei išstumdamas, ignoruodamas institucinių ir struktūrinių socialinės integracijos imperatyvų besąlygiškumą. Aibės marginalių bendrijų kultivuojama kolektyvinės jausenos intencija užima racionalistinės-tikslinės refleksijos vietą, pripildydama jos turinį emocinėmis reakcijomis, kurių projekcija orientuota ne tiek į perspektyvinį socialinės realybės konstravimą, kiek į organiško solidarumo formavimą simbolinėje-komunikacinėje dabarties erdvėje. Paradoksalu, kad socialiai orientuotos gerovės valstybės, masinio vartojimo visuomenės ir kt. socialinės realybės ideologemos bei jų efektyvi realizacija tuo pačiu metu skatino didėjančią socialinių masių alergiją ekonominiu ir ideologiniu pagrindu diegiamoms vertybėms kaip beasmenių abstrakcijų rinkiniams. Būtent jų masinė promulgacija nuosekliai ir nepaliaujamai devalvavo institucinį socialumo dizainą ir gilino susvetimėjimo distanciją segmentuotų visuomenių struktūrinių ir spontaniškai besiformuojančių darinių terpėse. Postmoderno teoretikai, refleksyviai ir kritiškai analizuodami šias dekonstrukcines socialinio viseto tendencijas, tačiau neneigdami principinės socialinio solidarumo būtinybės, išeitį matė konstatuodami jų simuliacijas. Juolab kad informacinės revoliucijos sąlygomis toks paliatyvus sprendimas intensyviai pastiprinamas daugiadimensių virtualių realybių skvarba į didžiumą viešojo ir privataus gyvenimo sferų. Tačiau būtina matyti, kad minėtų sociotechninių struktūrų ir aparatų diegimas iš esmės prašoka antropologinį-egzistencinį žmonių individų, asmenybių bei grupių savarankiško išsirinkimo, kodalyvavimo bei autonominių savęs išreiškimo poreikių ir naujų vertybinių orientacijų lygmenį. Tokių reikmių realumą kaip alternatyvą simuliakrų kopijų be originalo ekspansijai iškėlė prancūzų sociologas M. Maffesolis, teigdamas, kad galime stebėti, kaip žmonių dėmesys telkiasi ties tikslais, susietais tiesioginiu sąlyčiu ir siejamais tikrovišku jausmų bendrumu, ir ties visais dalykais, sudarančiais įpročių bei ritualų pasaulį, priimamą tokį, koks jis yra (taken for granted) (Мафесоли 1991: 281). Lokalinio pobūdžio socialinių vienovių kūrimas šiandien nesiriboja kaimų ar miestelių bendruomenių teritorijomis. Šiuolaikinių megapolių unifikacija ir beasmeniškumas skatina kurti vietinius socialinės integracijos darinius gerbėjų klubus, sektas, skvotus ir pan. Siekis laikytis kartu, anot M. Maffesolio, yra savotiškas adaptacijos ir bandymų prijaukinti aplinkinį pasaulį, priešin- ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 135

136 KĘSTUTIS ŠERPETIS gu atveju virstantį grėsme, būdas (Мафесоли 1991: 282). Tokiu būdu estezė kaip tam tikro idealaus būvio siekinys per savo realizaciją numano Būties išgryninimą, pasaulio apvalymą, pertvarkymą ir atmetimą visko, kas yra atsitiktina, nešvaru, nenatūralu, heterogeniška, netapatu. Todėl, pavyzdžiui, šiuolaikinių kultūrinių industrijų projektai taip dažnai orientuojasi į apleistas teritorijas. Tai gali būti vertinama kaip pozityvus atskirtumo tarp industrinio ir kultūrinio įveikos būdas kuriant naujas sąlyčio su kultūros geštaltika strategijas (pavyzdžiui, plėtojant ne tik bendras sutartines kūrybos, bet ir kooperuotas gyvenamojo pasaulio erdves skvotus, loftus ir pan.). Drauge tai ir naujo jautrumo ugdymo perspektyva įtraukiant į tiesioginį meninį-kultūrinį procesą ne tik kūrėjus, bet ir vartotojus, dalyvius, stebėtojus, suponuojant kūrybos aktų subendrinimą per tiesioginę komunikaciją kaip organišką kolektyvinio jausmo kūrimo strategiją. Tokiu būdu senasis tradicinis meno ir kultūros elitizmas, bohemiškumas (marginalumas, subkultūriškumas) demokratizuojasi, peržengdamas skirtis, ribas, t. y. transgresuoja, nutrindamas kanonines ribas tarp sacrum ir profanum. Būdinga, kad viešoji estetinė kultūra pradeda savo kryžiaus žygį būtent nuo industrijos griuvėsių apleistų fabrikų, garažų, sandėlių, cechų ir pan. Čia vyksta ne tik erdvinės ekspansijos, artimos performansų, instaliacijų pobūdžiui, bet ir kūrybinės archeologijos impulso realizacija: nūdien sukurti kažką visai nauja vis sunkiau, tad naujumo belieka ieškoti praeities griuvėsiuose. Kultūrinė konversija šiuo atžvilgiu yra specifinė ne tik profesionalų veiklos atsinaujinimu, bet pirmiausia demokratinėmis idėjomis paremtu komunikaciniu naujų dalyvių įtraukimu per jų vaizduotės potencialo išlaisvinimą, peržengiant formų, institucijų, taisyklių ir reglamentų ribas. Drauge reabilituojama ir masinė kultūra kaip dvasinio nelaisvumo ribinė išraiška, susvetimėjimo viršūnė ir asmenybės potencijų eksploatacija. Kadangi tradicijų kodais ir ritmais persmelkta liaudies kultūra turi uždarą lokalinį pobūdį ir paskirtį, jos ryšys su masine kultūra pirmiausia įžvelgiamas per subjektą kaip prielaidą. Tačiau šiuolaikinė urbanizacija, industrializacija ne tik nepaliaujamai ir negrįžtamai integravo lokalinius gamintojus į bendrą pramoninės-mašininės gamybos procesą, bet ir sukūrė visai kitas kultūrinio vartojimo technologijas, įgūdžius, artefaktus, infrastruktūras ir pan. Tokiu būdu į istorinį procesą savarankiškų dalyvių teisėmis įtraukiama socialinė masė susiduria su visomis adityviomis (kultūrinėmis, intelektualinėmis, politinėmis, religinėmis, psichologinėmis ir t. t.) ypatybėmis, istorijos darymą medijuojančiomis dvasinės-praktinės veiklos formomis. Savo ruožtu šio fundamentinio socialumo išlikimą garantuojantis grįžtamojo ryšio komponentas kultūros prieinamumas, įgūdis ir gebėjimas įtraukti jos elementus į industrinio ir postindustrinio 136

137 gyvenimo procesų intensyvius tempus bei apimtis tampa nuolatine individualių ir grupinių raiškų savęs koregavimo priemone. Būtent iš jų ištekantys implicitiniai imperatyvai sąlygojo šiuo metu kuriamos kultūros transversalumą, t. y. jos principialiai protėjinį pobūdį: proteizmas tai pripažinimas, kad mes gyvename pačioje nežinomos civilizacijos pradžioje, <...> kai žmonijos informaciniai resursai ir pats informatizacijos amžius tiesia kelią transformaciniam amžiui (Эпштейн 2003: ). Tokios transmutacinės kultūros masiškumas tai pirmą kartą istorijoje įvykęs civilizuotos kultūros atsivėrimas: ėjimas į vartotoją kaip inteligentų iškentėto emancipacinio impulso reifikacija. Čia forma dekonstruojasi, o turinys pliuralizuojasi, dažnai aukodamas moralinius-dvasinius imperatyvus, nors pagrindiniai turinio aspektai priklauso archetipiniams bendruomeninės moralės lygmenims. Masinės kultūros definicija, anot D. Bello, tai kasdienės sąmonės organizacijos informacinėje visuomenėje būdas, bendrai atkoduojama visų bendruomenės narių ženklinė kultūrinių komunikacinių stereotipų sistema. Tai ypatinga sutartinė kalba, dėl kurios visuomenės nariai supranta ir atpažįsta vienas kitą ir visi visus. Tokia prieiga įgyja reikšminį pobūdį dėl industrinės specializacijos ir žmogaus dalinumo šiuose procesuose augimo. Komunikacija tarp tokių žmonių įmanoma tik masinio žmogaus lygmeniu. Tai savotiška paprogramė, kodas, atveriantis individų solidarizacijos erdvę (Bell 2003: 156). Todėl apleistų teritorijų (anksčiau tvarkingų ir tikslinių struktūrų, o dabar mirusių, netekusių paskirties ir prasmės objektų) meninis-kultūrinis įsisavinimas tai savotiškas jų prikėlimas iš numirusiųjų, t. y. apleistos teritorijos tai civilizacijos ir kultūros atliekų, rudimentų sąvartynai, o jų renovacija prikėlimas nauja ne tradiciškai vartotojiška prasme, o kaip idealios paskirties ir statuso resursai (arba idealizacija arba niekis), traktuotini kaip simbolinė nemirtingumo, reinkarnacijos ritualinė praktika. Pažymėtina, kad kaip kenozės priešybė tokia veiklinė intencija išreiškia ir orientuoja į išprasmintos būties angelizacijos projektavimą. Be kitų jos paveiktų transformacinių aktų, ši interpretacija išsprendžia dilemą tarp kastracijos ir feminizmo, nes išgryninimas tai skirtybių suliejimas, naujo visa vienijančio jautrumo kūrimas ir tarp lyčių ypač mene, technikoje ir kt. Čia Androginas perauga į universalų visose savo hipostazėse ir raiškose Demiurgą, kadangi faktiškai Hermafroditas, Androginas tai Angelo hipostazės. Angelų paskirtis čia būti prekursoriais ir mediatoriais reanimuojant jautrumą tad tik tie kultūros ir (ar) meno kūrėjai savo misiją atlieka, kurie tampa ar realizuoja angelizacijos paprogramę (pavyzdžiui, TV laidų vedėjai kaip ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 137

138 KĘSTUTIS ŠERPETIS savotiški antžmogiai, masinių svajų emanacijos fokusininkai, stebukladariai). Tokia yra ontologinė angelizacijos programa. Anot M. Epšteino, angelizacija naujausia istorijos (veikiau postistorijos) fazė, ateinanti po industrializacijos, automatizacijos, atomizacijos ir kt. revoliucinių technologinių moderno epochos pasiekimų (Эпштейн 2003: 18). Esminė kultūrinės aplinkos technologizacija ir depersonalizacija atveria joje kitokių dvasių angelų būtį. Tai žmogiškojo susvetimėjimo pozityvas (priešingai marksizmo, egzistencializmo, froidizmo tezėms), analogiškas žmogaus išvadavimui iš sunkaus fizinio darbo, intelektualizuojant dvasios stichiškumo raiškas (savotiška sublimacijos forma): Angelizmas tai pliuralizmo transcendentinis laidas, postmoderno religija, kai įtvirtinama aibė lygiaverčių ir <...> dvasingų asmenų vietoj vienos tiesos ar vienos viešpataujančios Superbūtybės (Эпштейн 2003: 19). Tokiu būdu postmoderno pozicija iš esmės priešinga modernybės kriticizmui dėl bedvasės civilizacijos ir nostalgijos archaizmui apologijos. Tai ne religijos atgimimas, o sudvasinto intelekto autonomijos manifestacija t. y. kanonų, autoritetų, providencijos atmetimas ir (ar) nebuvimas. Faktiškai tai yra procesas, dėl racionalizacijos priešingas M. Vėberio atbūrimui : čia šiuolaikinė kultūra siekia legitimuoti savo autonomiją per užbūrimą viršjutiminio pasaulio (Вебер 1990: ). Todėl čia jau nereikia sugrįžimo į archaiką, tradiciją ir pan., atmetant modernybės įdirbius ir perspektyvas. Angelizmas tai šiuolaikinio žmogaus savosios orientacijos demonstravimas deantropologizuotoje aplinkoje (t. y. angelai tarsi pėdsakai, kopijos be originalo, realybės). Taip atveriamas fundamentalus pasaulio nepagrindžiamumas, kurio pirmoji stadija technoangelizacija, t. y. virtualizacija, tarsi įtraukianti visus mūsų pojūčius, bet išeiname iš to virtualaus pasaulio realybės jau pertvarkyti, supranatūralūs (antropoangelizmo stadija), padaryti, pagaminti, dirbtiniai, artefaktiški. Substancija instrumentalizuojasi ir pereina į artimos erdvės pojūčių konstravimą: Esse est constrarii ( Ką apčiuopiu sukuriu ). Kadangi šiandien, praktiškai mūsų akyse, vyksta radikali technikos intelektualizacija, tad aktualizuojasi ir teologijos, ir metafizikos reikmė. Tradicinė stebėtojiška spekuliacija, besirėmusi intuicija ir mistiniu atsivėrimu (insaitu), dabar virsta technoekonomine perspektyva, kur dirbtinis Techne produktas dėl daiktiškojo pasaulio intelektualizacijos pereis į supernatūralią fazę Omegos tašką. Tokiu būdu estezės anestezija nūdien ne tik simptomas, bet ir iššūkis. Masinė informatizacija paverčia žmogų konstruojamos aplinkos dalimi ir formuoja galimybių alternatyvas: manipuliaciją ir savistabą panaudojant informatizuojamos aplinkos intelektualizaciją. Šiame kontekste iškyla angelizacijos 138

139 perspektyvumas, t. y. teigiamą grįžtamąjį ryšį dirbtinėje aplinkoje adekvačiai gali užtikrinti tik mediatoriai kaip supernatūralūs dariniai angelai-žmonės (humangel), perduodantys tam tikrą žinią kaip reikšminės informacijos kristalizacijos branduolį. Tiek mokslas, tiek ir jo eksplikacija į kultūrą pastarosios informatizacijos (digitalizacijos) būdu iš esmės reiškiasi tik kaip techninė infrastruktūra, tačiau esmingas prasminis intencionalumas jai turi būti suteikiamas ( įnešamas ) iš išorės (analogiškai G. Beitsono Proto ekologijos (žr. Бейтсон 2000) projektui). Tokia ir yra esmiška, giluminė, fundamentinė propagandos paskirtis kultūroje ir per kultūrą. Tokią funkciją istoriškai realizavo Katalikų Bažnyčia, bet vienpusiškai (manichėjiškai) atribodama materijos ir dvasios sritis, priešindama jas dėl dvasios dominijos. M. Vėberis atskleidė, kad dėl industrinės civilizacijos įtakos religinė etika gali tapti veiksmingu įsigalinčios materialios-konstruojančios sferos kultūrinio-dvasinio organizavimo impulsu (Вебер 1990: 70). Tačiau dėl besitęsiančios didžiosios priešpriešos (kontrreformacija, metafizinė ortodoksija etc. vs Apšvietos idealai) susiformavusios binarizmo logikos ( laimėtojui atitenka viskas ) pagrindiniu akcentu ir socialinės dvasios viršūne tapo visuotinė racionalizacija. Jos iškilimas sąlygotas ne tik jos regimu universalizmu ir akivaizdumu bei paprastumu, bet ir kaip savotiškas konfrontuojančių istorinės valios imperatyvų kompromisas ir paliatyvus sprendimas: ne religijos ir ne mokslo absoliutinė hegemonija, o sociumo moralinės dvasios emanacija į abi pretenduojančias socialinės būties įtvarkos struktūras. Išstebuklinimas privalėjo tapti tokio transgresinio judėjimo varikliu (Norkus 2003: ). Nūdien, informatizacijai esmingai naikinant materialumo ir nematerialumo priešpriešas, gimsta nauja kokybė socialinės savižudos ciklinė inversija. Realių procesų ir įvykių horizonte tai reiškia savotišką priešinį įstebuklinimo atkūrimo, rekonstrukcijos ir ugdymo poreikio aktualizavimą. Savo ruožtu paties šio poreikio mastas ir jį skatinančių šaltinių gausa bei spontaniškumas suponuoja šių reiškinių vertinimo ne tik ratio ir logoso, bet lygia dalimi ir teologijos bei metafizikos koordinačių sistemose būtinumą. Jausmingumo branduolių įterpimas meno ir kultūros priemonėmis todėl traktuotinas ne vien kaip eilinis pažadinimas iš stagnacinės anestezijos būsenos, taip išvengiant atkryčio į socialinę ir kultūrinę komą. Savo esmine paskirtimi bei realizavimo būdais tai tokių, reikalingų gyvybiškai ir vertingai funkcionuoti istorinėje ir kultūrinėje sistemoje, priemonių, akcijų, instrumentų ir pan. bei išgyvenimo jose struktūrų projektavimas ir konstravimas. Toks būtų kitas žingsnis po F. Nyčės amžinojo sugrįžimo bei archetipizacijos ir mitologizacijos, t. y. visą XX a. kultūrą įkvėpusių ir lėmusių impulsų įsisavinimo. ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 139

140 KĘSTUTIS ŠERPETIS Tačiau XXI a. civilizacinę būtį afirmuojantys imperatyvai numato privalomą dalyvavimą sutvarkant informacinį chaosą, vis giliau persmelkiantį visas socialinio ir kultūrinio egzistavimo bei realizacijos sritis. Tokio uždavinio sprendimas neįveikiamas tradicinio linijinio mentaliteto adeptams, iš esmės liekantiems informacinės visuomenės vartotojais. Adekvatūs tokių programų, problemų ir sprendinių subjektai perkūrėjai, neodemiurgai, transgresyviai konstruojantys postmaterialios būties formų ir saviraiškos būdų geometriją. Tokio pobūdžio iliustracijomis galėtų būti, pavyzdžiui, Androginas kaip feminizmo keliamų problemų sprendimo paliatyvas; kenotipas kaip inversinis-konstruktyvistinis archetipo izomorfas; šiukšlės kaip koliažo ir (ar) asambliažo substratas (plg. rūšiavimas kaip techninės estezės impulsas ir prielaida) ir t. t. Šiuolaikinės masinės kultūros egzistavimas neįmanomas be informacinių technologijų. Jos imlumas medijų skleidžiamoms inovacijoms tampa produktyvia dirva postmaterialėjančios aplinkos (buitinės, kultūrinės, politinės etc.) estetizacijai kaip konstruktyviam antidotui stebimo šiuolaikybėje tradicinio, atsieto nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių mentalinio diskurso anestezijos ir anemijos grėsmių akivaizdoje. Propagandos kaip estetizacijos instrumento vaidmuo gali tapti nauju kokybiniu impulsu ir (ar) stimulu pilietinėms iniciatyvoms, apskritai pilietiniam postinformaciniam virtus konstruoti kiekvienoje kasdienės masinės kultūros raiškoje. Tokios užuomazgos sporto (plg. Ortegos sportinės-šventinės pasaulėjautos, kaip pokarinio pasaulio dvasinio-kultūrinio pagrindo konstravimo ugdant jaunimą, idėjas) integracija į masinės kultūros industrijas (Ортега-и- Гассет 1991: 37 45). Kol kas tokios subkultūrinės grupės apsiriboja pasyviu stebėjimu ir tik lokaliu dalyvavimu (pavyzdžiui, fanų judėjimai bei radikalių grupuočių potencialas), o šiuolaikinės informacinės visuomenės infrastruktūros sėkmingai nukanalizuoja jų viešąsias raiškas į specialius atribotus TV kanalus kaip jiems adekvačias socialines nišas. Analogiški procesai rutuliojasi ir ekologijos srityje pavyzdžiui, vaikų įtraukimas į socialiai naudingą veiklą, savanorystę ir pan. Šios nūdien besiplėtojančios regimos tendencijos suponuoja galimybę per angelizacijos plėtrą jos transformaciją orientuoti į implikatyvią pilietinės religijos formą, t. y. postateizmo eroje tradicinius autoritarinius tikėjimus keičia skurdžios religijos formos ne tik religinės postmodernizacijos, bet ir jos demokratijos bei kultūrizacijos (kaip dvasios / materijos antagonizmo įveikos rezultato) procesų dalis. Todėl naujojoje socialinėje aplinkoje žmogus suprantamas ne kaip pasyvus vartotojas-objektas, bet kaip visateisis ir atsakingas partneris dalyvis dva- 140

141 sinio-intelektualinio gyvenamojo pasaulio kūrimo proceso. Daugmaž tokiu turiniu prisipildo angelizacijos diskursyvinis apvalkalas, kurio transgresyvumas tiek kognityviniu-metodologiniu, tiek ir ontologiniu atžvilgiais gali tapti produktyvia kultūrinės estezės savilegitimacijos forma postinformacinės raidos kontekste. Savo ruožtu konstruktyvinės estezės pavyzdžiais galima įvardyti tokius kultūrinius projektus ir akcijas kaip: miškų, natūralių šabakštynų pavertimas kultūriniu miško parku; kaimo gyvenimo lokalumo (ir jo marazmų) į kaimo turizmo dizainą; spontaniškų grafičių barbariškumo į tikslinį kultūrinių raiškų įterpimą į urbanistinį-industrinį peizažą, t. y. jo estetizacijos sklaidą; sporto aistruolių elgsenos ir įvaizdžių estetizacija (drabužių, simbolikos, revoliucinių, demokratinių formų ir įvaizdžių vizualizacija), pasitelkiant socialpsichologines metodikas ir pasiekimus, neurolingvistinį programavimą ir t. t. ANTROJO UŽBŪRIMO ESTETIKA: SUBJEKTYVUMO PERSONIFIKACIJA IR VIRTUALIZACIJA Vakarų civilizacijos dvasinio-kultūrinio mentalumo pagrindą sudarantys Apšvietos projekte inicijuoti visuotinės emancipacijos ir liberalizmo ideologijos vertybiniame centre asmenybės laisvės konceptai buvo ne tik visiškai realizuoti postindustrinėse visuomenėse, bet ir pretenduoja į universalių, globalių vertybių ir orientyrų statusą. Tačiau jei principialiai revoliucingi informacinių-intelektualinių aparatų ir technologijų proveržiai ir produktai vertinami iš esmės palankiai ir net entuziastingai, asmenybės ir jos laisvės, dvasinės autonomijos bei valios nevaržomai rinktis, rizikuoti ir prisiimti atsakomybę intencijos ir aspiracijos susiduria su reikšminiais kritiniais-rigoristiniais iššūkiais. Globalios aplinkos atsiradimas ir sklaida naujausiame vėlyvosios modernybės etape lėmė ir visą bendrosios istorinės, socialinės, kultūrinės ir politinės supratimo, aiškinimo ir sprendimo naradigmos transformaciją. Modernaus prancūzų sociologo B. Laturo (Latour) nuomone, iki šiol bazinio lygio didysis modernizacijos ir išsilaisvinimo naratyvas nūdien transformuojasi į didįjį sąryšingumo ir įtraukimo naratyvą. Epistemologiškai tai reiškia objektyvizmo ir determinizmo išstūmimą ir skirčių tarp subjektų ir objektų nykį, dėl ko žmonių valdymas susilieja su daiktų valdymu (Латур 2011: 63). Tikslinga kalbėti apie modernios minties estetinį posūkį į dabarties aktualius ir potencialiai reikšmingus sociumo raidai įvykius. Toks socialinės refleksijos poreikis išteka iš vėlyvosios modernybės politiškumo ypatybių. ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 141

142 KĘSTUTIS ŠERPETIS Viešpatavimo ir valdymo aparatų ir institutų tobulėjimas sąlygojo valdžios raiškų anonimizavimą. Nūdien valdžia reiškiasi vis labiau implicitiškai, tapdama mikrofizine, dispersyvia, singuliarine ir pan. galia, ir taip sėkmingai maskuoja visuminį viešpataujantį projektą. Pats atskirų pozicijų viešpatavimo siekis imanentiškas moderno esmei, tačiau menkai reflektuoja galimas tokios besaikės skirčių dauginimo politikos ir etikos pasekmes socialinio solidarumo transcendavimui kaip sociumo savęs identifikavimo pagrindui apskritai. Kultūrinės ir meninės sąmonės intencija į prarastos visovės susigrąžinimą iškelia estezę kaip imanentinės transcendencijos refleksiją ir socialinę politiką. Šiuo atveju kolektyvinės jausenos paskirtis padaryti politiką akivaizdžią, kaip viešą socialinį įvykį. Kaip erdviškai lokalizuojamas ir estetiškai inicijuotas vaizdinys, politiškumas persismelkia kultūrinėmis ir antropologinėmis implikacijomis ir tampa neatsiejamu pačios politikos raiškos žymekliu šiuolaikybės informacinėje ir vizualinėje įvairovėje. Todėl bet koks gero gyvenimo ar geros visuomenės vaizdinys projektyviai įtraukia estetinį komponentą politiškumo refleksija negali apsieiti be tam tikros skonio refleksijos. Drauge etiškumas neleidžia politiškumo diskursui tapti monomaniakiniu tuo estetiškumas pritraukia protestinės sąmonės perteikėjus (Грякалов 2012: 67). Šiuolaikinių visuomenių institucinio-struktūrinio ir nacionalinio-socialinio vystymosi riktai vienaip ar kitaip (tiesiogiai ir netiesiogiai) reikalauja naujų, plastiškų socialinio vystymosi subjektų, sugebančių užpildyti įvairaus lygio veik lų nišas, drauge ir identifikuoti politinių ir nepolitinių fenomenų tarpusavio takumo kritinius taškus. Individualumo kaip inovatyvumo sąlygos modernios politinės realybės įsisavinimo eksplikacija iškelia estezės kūrybiškumo potencialą: Estezė surenka ir preliminariai formuoja subjektyvumą, kurio dar nėra apibrėžtu ir sąmoningu lygiu. Jame subjektyvumas savyje virsta subjektyvumu sau (Грякалов, Грякалов 2013: 34). Tokios inversijos produktyvumas glūdi jos formuojamame refleksiniame įgūdyje įžvelgti socialinėse normose gyvenimiškos politikos projekcijas. Estezės potencialas čia pirmiausia reiškiasi tarpasmeninės empatijos išgyvenimų virsmu politinėmis vertybėmis per visą pilietinę socializaciją. Mikro- ir makropolitinės dimensijos, veikiamos etinių ir estetinių impulsų, išryškina naują politinio žmogaus formatą, palaikomą originalios politinės kultūros versijos, ištekančios iš charizmatinės politinės asmenybės veiklinės saviraiškos viešosiose politinėse komunikacijose. Moderniose visuomenėse toks mikro- ir makropolitikos perėjimas įvardijamas kaip viešojo žmogaus vaizdinio infliacija, suponuojanti visuomeninės politikos individualizavimo poreikį. Individualizuotoje visuomenėje (Baumanas 2004: 26), kurioje regima pilietiškumo degradacija, visuomeniškumo 142

143 kolonizacija į privatumą ir kt., tokiam asmenybiškumui nenumatyta jokia viešoji niša, išskyrus marginalines paraštes. Tačiau tokio profilio socialinių, kultūrinių, religinių etc. aktorų kiekio augimas nūdien nepaliaujamai skatina evoliucinę naujos politinės kokybės atsiradimo erdvę. POLITIKOS KAIP PROFESIJOS IR KAIP PAŠAUKIMO TRANSMUTACIJOS ŠIUOLAIKYBĖS TRAJEKTORIJOSE Beasmenių valdžios institucijų ir susvetimėjusių piliečių masei valdžios centrų autoriteto nykis ir nepasitikėjimo augimas, išstumiantis oficialaus valdymo struktūras į sociumo organizacinę periferiją, drauge iškelia individo savimonės augančią viešąją svarbą. Politinė refleksija, tiksliškumas ir dalyvavimas tampa svarbiais politinio žmogaus gyvenimiškųjų strategijų komponentais, o jo idėjinis išsirinkimas didžiąja dalimi tampa moraliniu išsirinkimu (Лапкин 2014: 75). Ankstyvojo moderno sąryšingumas, suformavęs nacionalinių valstybių politijų sisteminį-tarptautinį tinklą, nūdien keičiamas virtualiu interneto sąryšingumu globalinių tinklų kontekste. Šioje kaitos situacijoje formalių valdžių centrai redukuojasi, užleisdami vietą tiesioginiam politikų ryšiui su socialinio tinklo dalyviais. Tokio pobūdžio inversija reiškia esminį politiko-vadovo ir politiko-lyderio statusų, išsaugant ir gilinant individualių visuomeninio politinio proceso dalyvių pasitikėjimą ir sociumo stabilumą, demonstravimą. Praktiniu lygmeniu tai reiškia politikos kaip profesijos ir politikos kaip pašaukimo rokiruotę moderniuose, giliai diferencijuotuose ir individualizuotuose sociumuose (Bauman 2004: 256). Be tradicinės kultūrinės dvasios istorijoje religinės pašaukimo specifikacijos galime nūdien, remdamiesi sekuliariu kontekstu, vertinti pašaukimą kaip prigimtinį žmogaus charakterio bruožą, savotišką intenciją atraktorių, galbūt motyvuojamą Darvino evoliucijos teorijos kanonais. Anot šios įžvalgos, jei išgyvena tik geriausiai prisitaikantieji, tai toks požymis liudija pašauktumą. Protestantizmo išpažinėjui tai suprantama: sėkmė išrinktumo įrodymas. Evoliucijos teorijos požiūriu pašaukimas drauge yra ir nulemtumas (lemtis), o ne savanoriškas ir savarankiškas išsirinkimas būti, tapti ir pan. Tam tikra prasme ne mes renkamės, o mus pašaukia. Kas girdi, tas yra pašauktas. Tai savotiškai koreliuoja su Homero sirenų šauksmu: Odisėjas girdėjo, bet nebuvo visiškai pakerėtas, nes turėjo galutinį tikslą. Kaip žinoma, pašaukimo tiksliškumas M. Vėberio tiesiogiai vertinamas kaip principinė politiko prigimties savybė (Вебер 1990: 707). Vadovaujantis pašaukimu numanoma dėmesio koncentracija į: 1) kryptį; 2) kelio išskirtinumą; ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 143

144 KĘSTUTIS ŠERPETIS 3) galutinį tašką liudija apie koncentraciją į tikslą. Galutinio taško (kaip dominuojančio) akcentas liudija apie orientaciją į nulemtumą, pradinio taško orientacija (akcentavimas) išryškina misijos dominavimą, o judėjimo (procesualumo) akcentavimas liudija apie polinkį į paiešką. Todėl analitiniu požiūriu pašaukimą svarbu vertinti pagal analogiją su religiniu pašaukimu. S. Frankas skiria būdingus tokio atsidavimo bruožus: žmonių, atsidavusių savo pašaukimui, asketizmas ir jo reikšmė tą intenciją išgryninant ; faktiškas šeimos neturėjimas (tarp menininkų, mokslininkų ir pan.); savotiški skurdo įžadai, t. y. abejingumas turtui ir išorinei sėkmei (Франк 1992: 237). Svarbu ir tai, kad religinį pašaukimą jaučianti asmenybė realizuoja save simboliškai ir faktiškai atsisakydama savo valios dėl atsidavimo Dievo valiai. Politikoje tokį Dievo vaidmenį perima, anot E. Diurkheimo, visuomenė (klasė, luomas, grupė ir t. t.) (Дюркгейм 1994: 22). Pasak M. Vėberio, puritonizmas, iškėlęs pašauktumą kaip viešąją dorybę, yra unikalus fenomenas religijų istorijoje. Puritonų pasaulietinė askezė sukūrė naują mentalumą, pertvarkiusį profesinį darbą ir vertybinį požiūrį į tą darbą apskritai. Pirmiausia puritonizmui būdinga pašauktumo disciplina, kurioje laikas pajungiamas valiai (Вебер 1990: 648). Mūsų laikais stebima priešinga intencija, t. y. šiuolaikinis disciplinuotumas, priešingai, sukelia vis didėjančią laiko nepriklausomybę nuo individo valios. Bet ir nūdien galioja bendrasis socializacijos imperatyvas daug pašauktųjų, maža išrinktųjų, t. y. išorinė identifikacija su norimu, prestižiniu, įtakingu ( valdžia ) dar nereiškia, kad individas turi reikiamų (adekvačių) savybių. Galbūt tai tik rekrūtas, geriausiu atveju savanoris, bet visa tai nesuteikia išrinktumo auros. Išauklėti didybę ilgas ir sunkus darbas (T. Vailderis). Todėl būtinos ir paties individo savybės vidinis pašauktumas, išrinktumas. Jei to nėra, gauname mėgdžiojimą, mimezį, kopijavimą, kurie neatskleidžia originalo unikalumo. Šiame kontekste reikšminga pašaukimo ir konkurencijos santykio problema. Istoriškai tai pirmgimystės teisės klausimas. Iš esmės pašauktumo realizacija vienaip ar kitaip kertasi su kieno nors kito likimu. Nors, pavyzdžiui, moterys iki šiol linkusios tokiu atveju trauktis, iš anksto besiorientuodamos (ir orientuojamos, reglamentuojamos ir t. t.) bei ruošdamos save, savo likimą santuokai, šeimai ir pan. Taip jos tarsi atiduoda (pavaduoja, pakeičia) savo pašaukimą mainydamos į sociumo palaikomą tradicinį nulemtumą likti šeimos rate. (Galbūt todėl sakoma, kad moterys neturi likimo, nors išskirtiniu atveju gali tapti likimo įrankiu femme fatale.) 144

145 Tačiau ir adekvačiu (savęs realizavimo) atveju pašaukimas, sociumo modifikuojamas, visada siaurina tokios realizacijos kanalus, t. y. tokių galimybių visada yra mažiau nei pretendentų. Tokioje situacijoje ir atsiranda konkurencija. Ji gali būti orientuota į 1) savo pranašumo ir adekvatesnio tinkamumo visuomenei įrodinėjimą; 2) konkurentų įveikimą savo pranašumo priemonėmis, t. y. jų pašalinimą. Šie skirtingi pašaukimo realizavimo sociume keliai yra arba apeliacija į visuomenės teismą, arba situacijos be alternatyvos kūrimas, kai visuomenei tiesiog nelieka iš ko rinktis. Akcentuodamas priešo išsirinkimą, kaip sudėtinę konkurencinio politinio žaidimo dalį, tėvyninis politinės psichologijos tyrinėtojas G. Navaitis pabrėžia ne tik sąmoningą tokio veiksmo intenciją, bet ir tiesioginę jo apyskaitą kaštus, sąnaudas bei rezultatus: atskiri politikai turi subtiliai jausti skirtumą tarp įvardijamų priešiškomis jėgų, nustatyti jų gradaciją ir pasirinkti pagrindinį galimą pavojų visuomenei (Navaitis 2011: 182). Tačiau galimas ir kompromisas dėl pirmgimystės ir antrumo realizuojant pašauktumą. Tai ypač svarbu politikoje nes čia pašauktumo antrumas paprastai pasižymi universalumu, kadangi ir pati politika ne unikali, o unifikuojanti unikumus veikla. Tad tas, kas negali realizuoti savo unikalaus pašaukimo (pavyzdžiui, dėl atitinkamos aplinkos neišsivystymo, dėl nesuvokimo, dėl nepalankių aplinkybių ir pan.), gali sujungti tuos fragmentus politikos sferoje. Čia tai, kas neišsivystė iki tiksliškumo (t. y. nepateko į atraktorių), gali visavertiškai realizuotis kaip kažko platesnio visuomeninio, o ne asmeninio darinio funkcija (t. y. kaip priemonė siekti platesnio tikslo ar kaip priemonė judėti link to tikslo). Asmenybiškumas tuo atveju perteka į antrinį saviraiškos lygį. Taip formuojasi ir antrinis unikalus pašaukimas, ženkliai persmelktas profesinio pasirengimo ypatybių. Šiuolaikinių profesionalių užsiėmimų pobūdis, liudijantis apie mūsų kaip visuomenei naudingų piliečių veiklą, dar nereiškia tokio pat atitikimo ir mūsų asmenybių lygiu, nes visuomenė, be naudingos jai individo kaip viseto dalies funkcinės veiklos, visada skatina ir asmenybiškumą, kuriuo tik ir laikosi kūrybiškumas, aktyvumas, iniciatyvumas ir kitos vertingos dinamiškai socialinei sistemai orientacijos ir intencijos, savybės ir bruožai, ypač aktualūs visuomenei, kurios raida pasiekė postindustrinės rizikos visuomenės būvį. Todėl, be adaptacijos prie socialinio viseto, stimuliuojamas ir individų giluminis veiklos rūšies, labiausiai adekvačios vidiniams gabumams, polinkiams, išsirinkimas. Visuomenė visada riboja tokius išsirinkimus savo interesų rėmais, vadovaudamasi savo poreikiu rinktis vienas ar kitas savybes. Tokia atranka vykdoma dėl apdovanojimo ir (ar) bausmės mechanizmų, kad išsirutuliotų, atsiskleistų vienokios ar kitokios individo savybės. Palaipsniui pats individas ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 145

146 KĘSTUTIS ŠERPETIS (ar jo aplinka) įgunda koreguoti tokių savybių raiškos intensyvumą, plėtrą, įkūnijimą neperžengdamas apibrėžtų visuomenės sankcijomis rėmų. Rutuliojasi esminga dichotomija formuojant individo socialinį charakterį: į tokį, koks reikalingas (būtinas, pageidautinas) visuomenei, kolektyvui paskirtis; koks gali būti (tapti) pagal prigimtį pašauktis. Taigi visuomenė priskiria, o prigimtis šaukia. Tai socialinio-egzistencinio lūžio situacija: galima visiškai atsiliepti į šauksmą, tačiau rizikuojama nerasti jo įkūnijimo galimybių (jei visuomenė tam nepritaria). Galima ir atsiliepti į sociumo paskyrimą bei daryti karjerą, bet dažniausiai savo prigimtinių gabumų slopinimo sąskaita. Panašiais atvejais (ypač moderniose industrinėse, juolab postindustrinėse, visuomenėse) prigimtiniai polinkiai nukanalizuojami į paliatyvų savęs reiškimą laisvalaikiu, t. y. į hobį. Jei nėra ryškių prigimtinių potraukių (arba jei jie reiškiasi per daug kompleksiškai, todėl yra neatpažįstami, neidentifikuojami, nepritaikomi ir pan.), toks saviraiškos būdas pakankamai efektyviai reguliuoja individo socialinę, profesinę ir egzistencinę savijautą ir sukuria individui ganėtinai konformistinę būseną, t. y. užtikrina optimalų habitą. Priešingu atveju hobis išryškina savo surogatinį, simuliakrinį pobūdį (būtent todėl darbovietės vakarėliuose taip netoleruojami pokalbiai apie profesinę veiklą). Bendruoju atveju darbinių temų ribojimas iš esmės reiškia, kad nedaug kas iš esančiųjų vakarėlyje iš tiesų yra užsiėmę autentišku jų pašaukimui, prigimčiai gyvenimo reikalu. Todėl daugeliu išsirinkimo atvejų socialiniai rėmai ir gairės institucionalumas ir funkcionalumas beveik visiškai absorbuoja individą. Kaip tokiam (t. y. autentiškam), jam faktiškai neleidžiama kurti. Šiuo atveju kūryba iš principo turėtų sutapti su savikūra, bet dažniausia individas perkalbamas griežtai formuluojant galimas alternatyvas ir numanomas pasekmes. Jaunystėje tai ypač paveiku tiek šeimos, tiek institucijų atžvilgiu. Tačiau pasąmoningai ar nujaučiant tokias egzistencines kolizijas individas vienaip ar kitaip, iškreiptai ar tiesmukai bando realizuoti savaip suprantamą imanentinį pašauktumą. Tikėtini ir neadekvatūs bandymai vietoj kūrybiškumo dažnai išryškina destruktyvumą ir jo atraktoriumi bet kuriuo atveju tampa pats veikėjas. Tokių saviraiškų spektras pakankamai plačiai atspindimas kriminalinėje kronikoje ypač kai nukrypimų motyvai neaiškūs (nepragmatiniai). Todėl būtina matyti, kad apibrėžtu atžvilgiu individas ir visuomenė (kolektyvas) tai dvyniai, iš kurių vienam lemta gimti, o kitas bus sublimuotas. Aišku ir tai, kad tas antrasis (surutuliotas savo potencijos) yra laisvesnis ir prisiima tai, ko ontologinis jo reprezentantas negalėtų realizuoti savo autentiškame gyvenime bei per jo visuomenines determinacijas ir reglamentacijas. 146

147 Autentiškos tokio individo savybės ir gebos iki tam tikro laiko nesiveržia įsikūnyti, įgauti tinkamą adekvačiam egzistavimui formą. Netgi (ir daugeliu atvejų) toks latentinis tų užuomazgų buvimas baigiasi jų nunykimu apskritai. Taip anihiliuoja daugybė pašaukimo embrionų, ypač itin gerai organizuotose visuomenėse, kur profesinis orientavimas faktiškai nepalieka vietos socia liai aiškiai artikuliuotoms individualioms raiškoms, numanančioms laipsnišką atsiskleidimą. Atkreiptinas dėmesys į savotišką analoginę inversiją, ištekančią iš politinės patirties variatyvumo: tiek istorikai, tiek sociologai ir sociopsichologai pažymi esmingą krizinio perėjimo šoką, kai, pavyzdžiui, tradicinės visuomenės atstovai atsiduria urbanistinio-industrinio sociumo aplinkoje ir privalo veikti pagal visai naujas, neįprastas politinio žaidimo taisykles tiek vidaus, tiek išorės politikos lygmenimis. Tokia dar viena profesionalaus politiko ir politinio lyderio kontroverza, išryškinanti aplinkybių ir pašauktumo bei atitikties iššūkiams pasirengimo lygį (žr. smulkiau: Психология : ). Galbūt todėl labiau pavydima menininkams, o ne politikams arba mokslininkams. Autentiška natūros saviraiška tradiciškai primena meno kūrinį, o ne racionalią-tikslinę konstrukciją, būdingą valdytojų ir mokslininkų veiklai. Tokiu būdu pašaukimas tai procesas, besirutuliojantis atviroje sistemoje individas visuomenė, kur jie, kaip viseto elementai, dalys, vystosi skirtingais greičiais ir mastais. Tai ženkliai priklauso nuo istorinės epochos, vietos aplinkybių, auklėjimo ypatybių, tėvų, visuomeninės kontrolės formų specifikos ir t. t. Būtent todėl ir minėta dichotomija, bifurkacija tai ne žmogaus-individo diferencijuotumo ar universalumo požymis, o jo vystymosi poreikio išraiška. Tai (normos atveju) bandymas kompensuoti sau tai, kas buvo prarasta adaptuojantis prie viseto. Todėl visos tolesnės problemos išteka iš savo individualaus-tikslinio išsirinkimo ir realizacijos būdų ir priemonių įžvalgos bei refleksijos mene, moksle, versle, visuomeninėje veikloje, politikoje. Tokiose situacijose, jei ir nebūna visiško anksčiau slopintų gabumų atkūrimo (regeneracijos), tai realiai įmanoma ir pasiektina yra jų savanoriška sublimacija. Ir tokia sublimacija tuo sėkmingesnė, kuo laisvesnis paties individo išsirinkimas. POLITIKOS AUTOEVOLIUCIJOS PROJEKCIJOS Kairieji intelektualai (pavyzdžiui, G. Debordas) ne vieną dešimtmetį įrodinėjo, kad visuomenės politinis gyvenimas yra spektaklis, kuriuo jį paverčia politikai režisieriai, visuomeninės sąmonės manipuliuotojai, naudojantys įvairiausius socialinės ir politinės galios instrumentus. Tačiau struktūriškai aiškes- ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 147

148 KĘSTUTIS ŠERPETIS nį (konkretesnį) ir turiningai visapusiškesnį vaizdinį galbūt išreiškia M. Edelmano Politinio spektaklio konstravimas, kur akcentuojama, kad politikai patys reiškiasi kaip aktoriai įvaizdžių perdavėjai. Todėl politikai iš esmės reiškiasi daugeliu skirtingų dimensijų: a) aktoriai; b) režisieriai; c) įvaizdžių formuotojai ir situacijų kūrėjai (Edelman 2002: 56). Pastaroji dimensija ypač svarbi dėl moderniosios politikos dinamizmo. Šiuolaikiniai politiniai lyderiai ne tik kuria ir (ar) atnaujina ideologijas, tikslina tradicines gaires, programines nuostatas, bet ir modernizuoja pačius politikavimo būdus, priemones, adresatus ir t. t. Tam nūdien ypač padeda įvaizdžiai, apverčiantys tradicines politines pažiūras; ne pats politikas atstovauja kokiai nors ideologijai, o priešingai paties politiko įvaizdis užduoda (sąlygoja) ideologijos ir (ar) programos reprezentabilumo lygį. Tokiu būdu nūdien turime ne profesionalios politikos nuopuolį, ne perėjimą į pilietinę politiką ar subpolitiką, o politikos virtualizaciją, jos savęs konstravimo augimą, jos transmutacijos gebas bei transgresijos potencijas. Politika kaip amatas turi būti nagrinėjama dvejopai: 1) kaip viešosios valdžios reprezentacija ir viešieji politiniai sprendimai; 2) kaip valstybinio valdymo technologija ir administravimas (biurokratiniai aspektai). Todėl tikslintinas ir politikos kaip profesijos modusas, kuris išreiškia (apibūdina) specifinę visuomenės politinio gyvenimo reguliavimo ir politinės valios įkūnijimo legitiminėmis priemonėmis funkciją. Jai realizuoti formuojama specifinė visuomeninio valdymo posistemė valstybė, apibūdinama politinės galios terminais. Jos specifika apibrėžiama, viena vertus, normomis, koncentruotai išreiškiančiomis visuomenės interesus, ir, kita vertus, valstybinėmis orientacijomis, artinančiomis ir (ar) tapatinančiomis daugumą politijos konkrečiu istoriniu laikmečiu. Iš to istoriškai kyla ir visa politinė-filosofinė bei praktinė-moralinė vertybių (ideologijų) problema politikoje. Bendriausiu atveju ši problema išreiškiama ir realizuojama Ž. Ruso bendrosios valios principu (Руссо 1998: 14). Konkrečiais atvejais tai priklauso nuo besiklostančios interesų konfigūracijos. Čia yra politikos lauko kaip epistemologinio objekto problema. Skirtinos trys dichotominės tyriminės dimensijos: sinchronijos diachronijos; erdvės laiko; laisvos valios socialinių, ekonominių, istorinių determinacijų sampyna. Dėl jų sąveikos atsirandančio politikos lauko dinamika išreiškiama politinio spaudimo (slėgio) lygiu išorėje ir viduje. Tai pirmiausia pasireiškia per konkurenciją dėl įtakos: valstybė visada stengiasi monopolizuoti ar prisiimti kuo daugiau reguliavimo, sprendimo ir atstovavimo funkcijų, teisindama tokį 148

149 siekį savo neginčytinu legitimumu. Todėl politika dažnai tampa varžybomis tarp skirtingų valdžios dalių (vykdomosios, atstovaujamosios, prezidentinės ir teisinės) (Московичи 1998: 481). Taip atsiranda teisinės valstybės samprata, politizuoti sąjūdžiai pilietinėje visuomenėje (dažnai priešingi partijoms, pavyzdžiui, Solidarumas Lenkijoje, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis Lietuvoje ir pan.), mainai tarp skirtingų valdžios grandžių dėl sprendimo priėmimo ir galios ribų, funkcijų ir t. t. Šiame procese dalyvauja ir interesų grupės, kurių veikla dažnai siejasi su politiniais interesais visuomenės viduje ir išorėje. Pabrėžtina, kad jei politinis elitas nekuria legitiminės bazės tokiai savęs raiškai politikos lauke per korporatyvias struktūras, lobizmą, funkcinę demokratiją, tai neišvengiamas yra politinio kūno gangrenavimas, t. y. išsikeroja korupcija. Tuo atveju korupcijos mastas yra visuomenės politinio-legitiminio diferencijuotumo kriterijus. Tačiau svarbu, kad toks vertinimas visuomet yra ambivalentiškas: viena vertus, dėl menko, primityvaus visuomenės diferencijuotumo formuojasi politizuota biurokratija su tendencija į etakratiją ir, kita vertus, korupcija plėtojasi ir dėl pernelyg didelio, gilaus diferencijuotumo ir valdymo centralizuotumo (tada gelbsti tik decentralizacija savivaldos teisių ir prerogatyvų plėtra, subsidiarumo diegimas ir ugdymas ir pan.). Tačiau neatmainomas lieka ir esminis imperatyvas, kad politika ne kalbos apie politinius sprendimus, o dalykiniai sprendimai. Todėl suprantama, kodėl R. Inglharto postmaterialistinės visuomenės koncepcijoje ne politikai profesionalai, o pati visuomenė (bendruomenė) užsiima vietine politika, ignoruodama aukščiausios valdžios įtakas (Инглхарт 1997: 47). Postindustrinėje visuomenėje ekonomika ir komunikacija veikia autonomiškai, tad nebereikia tiesioginių vadovaujančiųjų institucijų kontrolės ar sprendimų. Todėl galima pakankamai pagrįstai teigti, kad: 1) postindustrinėje visuomenėje politika virsta postpolitika; 2) politinis procesas iš linijinio virsta daugialinijiniu dėl postpolitikos išsidiferencijavimo į profesinę politiką ir subpolitiką. Skirtingai nuo klasikinio valstybės dominavimo, lėmusio politikos viršenybę ir sykiu jos totalumą, demokratinėse vėlyvosios modernybės visuomenėse politiškumas suvokiamas kaip kryptinga politinės sąmonės ir politinės elgsenos vienovė. Dėl jų vienijančios veiklos formuojamos pozicijos, saistančios politinius įvykius ir procesus su bazinėmis gyvenimo realijomis. Taip postpolitikos, kaip laisvai išsirenkamo profesinio politinio pašaukimo, realizavimo kontekste kristalizuojasi visavertės ir (ar) autentiškos egzistencijos geštaltas, dėl kurio poveikio estezė virsta etosu, hobis habitu etc. ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 149

150 KĘSTUTIS ŠERPETIS APIBENDRINIMAS 1. Refleksinėje politikos recepcijoje estezė iš esmės reiškia ne jutiminių, emocinių pradų žadinimą manipuliuojant visuomenės sąmone, o kolektyvinės emocinės atminties aktualizaciją iškeliant vertybių, tikslų, idealų simbolinį vienijantį vaidmenį bendruomenės solidarizacijos procese. 2. Kiekviena moderni politinė programa, idėja, ideologija bei socialinė, kultūrinė, religinė ir kt. grupė privalo eksponuoti save kaip organišką tokio jutimiškai išgyvenamo viseto estezės dalį, o savo informaciniame moduse kaip terminalą įeigą ar kanalą, siejantį su noosfera, viešuoju gėriu, internetu ir t. t. 3. Politikos institutams ir struktūroms vis labiau profesionalizuojantis (ypač atsiliekančiose ir besivejančiose visuomenėse), socialinei daugumai tenka dalyvauti, t. y. demonstruoti savo santykį su valdžiomis, kuriant politikos projekcijas savo gyvenimo procesiniame kontekste. Tokia tampa estezės kaip pasaulėvaizdžio virtualaus atbūrimo dalis, formuojanti politikos vaizdinį kaip teatro spektaklį su intriga, atomazga ir moralizacija. 4. Kolektyvinio dalyvavimo politikos teatre poveikis reiškiasi katarsio efektu, o paties politinio proceso nuoseklios interpretacijos ir išsprendimo bei galutinio rezultato stebėtojai ir dalyviai-aktorai jutimiškai išgyvena kalokagatijos simbolinę realybę, kuri tampa ir išlieka politinės estezės esme ir pagrindu, išreiškiamu principu Esse est percipii. 5. Politinės tradicijos neigiamai įvertinti politikos estetizacijos bandymai ir jos nuolatinė anestezijos (nujautrinimo) tendencija demokratiniame diskurse nūdien reabilituojama per politikos totalumo ir atskirtumo fraktalizacijos skvarbą, t. y. sociumui plėtojant viešąsias saviraiškas, skaidantis į aibę autonominių bendrijų, grupių, klubų ir konfesijų, pretenduojančių ir gaunančių savo dalyvavimo socialiniame ir politiniame visuomenės valdyme dalį ir atsakomybę. 6. Postpolitikos kaip poliarchijos sklaida suponuoja politikų-vadovų transmutaciją į viešuosius politikus-lyderius, kartu aktualizuodama socialinio ir politinio pašauktumo diskursą XXI a. socialinėje ir politinėje sistemoje. LITERATŪRA Bauman, Z., Individualized Society. Cambridge, UK. Bell, D., Kultūriniai kapitalizmo prieštaravimai. Vilnius: Alma littera. Edelman, M., Politinio spektaklio konstravimas. Vilnius: Eugrimas,

151 Navaitis, G., Politikų psichologija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Norkus, Z., Max Weber ir racionalus pasirinkimas. Vilnius: Margi raštai. Бейтсн, Г., Экология разума. Избранные статьи по антропологии, психиатрии и эпистемологии Вебер, М., Избранные произведения. Москва: Прогресс. Грякалов, А. А., Эстетическое и политическое в контексте постсовременности: HOMO AESTHETICUS. Вопросы философии, 1, 67. Грякалов, А. А., Этос и Эстезис в антропологическом измерении: опыт постсовременности. UNIVERSUM: Вестник Герценовского университета, 1, 34. Дюркгейм, Э., Элементарные формы религиозной жизни. Москва. Инглхарт, Ф., Постмодерн: меняющиеся ценности и изменяющиеся общества. Полис (`Политические исследования`), 4. Лапкин, В. В., Семененко, И. С., Человек политический перед вызовами infomodernity. Полис, 6. Латур, Б., Можем ли мы вернуться на Землю? Вокруг света, 10, 63. Мафесоли, М., Околдованность мира или божественное социальное. Социо-логос. Москва. Московичи, С., Машина, делающая богов. Москва. Ортега-и-Гассет, Х., О спортивно-праздничном чувстве жизни. Философские науки. Психология и психоанализ власти T. 1. Хрестоматия. Самара. Руссо, Ж.-Ж., Об общественном договоре. Москва. Франк, С., Духовные основы общества. Москва. Эпштейн, М., Протеизм Проективный философский словарь. Санкт-Петербург. PROJECTING AESTHESIS IN A POLITICAL VOCATION Kęstutis Šerpetis SUMMARY The paper deals with the problem of aesthesis in modern society. Grounded on the interest and values of the general Good as the creation of modern wellbeing the transformation of purposively rational intentions is stressed. in the new social totality. Aesthesis as a collective perception of modern political processes supposes participation of various cultural, religious and social communities on the grounds of a wide civil participation in the process of formalization of various political statuses from a traditional (exceptional) politician as a manager to a politician as a leader following a political concept of a vocation. Keywords: angelization, aesthesis, inversion, perception, politics, profession, rationality, sociability, subjectivity, vocation. ESTEZĖS PROJEKCIJA Į POLITIKOS PAŠAUKIMĄ 151

152 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p KŪRYBOS STRATEGIJOS ŠIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE: ATVEJO TYRIMAS VITALIJA TRUSKAUSKAITĖ Vytauto Didžiojo universitetas El. p. VITALIJA TRUSKAUSKAITĖ SANTRAUKA Atvejo tyrimui pasirinkti naujausi metų spektakliai: Juozo Tumo-Vaižganto komedija Žemės ar moters Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Dėdžių ir dėdienių inscenizacija Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, Rokiškio liaudies teatre ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre inscenizuotas Nebylys. Lyginant režisierių Jono Vaitkaus, Gabrielės Tuminaitės, Eligijaus Daugnoros ir Tomo Erbrėderio kūrybines intencijas ir jų įgyvendinimo strategijas, atskleidžiama vietos ir laiko naratyvo pokyčių spektakliuose dinamika. Žemės ar moters, Dėdžių ir dėdienių ir Nebylio (Rokiškio liaudies teatre) pastatymus sieja mimetinė ryšio su meno kūrinio tikrove atkūrimo strategija. Jai būdingas aktyvus, nuoseklus įvykių pasakojimas, įtraukiant pasakotojo figūrą (ar kelis pasakotojus); pasakojimas yra chronologinis ir linijinis, spektaklio naratyvas psichologiškai motyvuotas. Režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje Nebylys antimimetinė spektaklio vietos įkūnijimo strategija neįpareigoja žiūrovo tenkintis vienaplaniu pasakojimu. Spektaklio vizualinis, žodinis, judesinis, muzikinis audinys audžiamas ne tam, kad tikrovę paaiškintų (metapasakojimu). Spektaklyje Nebylys režisierius J. Vaitkus žiūrovams suteikia privilegiją tapti spektak lio vietos ir laiko naratyvo bendraautoriais, o naratyvo gaivintojams ir stebėtojams suteikiamas kūrėjų statusas. Pagrindiniai žodžiai: inscenizacija, strategija, Juozas Tumas-Vaižgantas, šiuolaikinis Lietuvos teatras, mimezė. 152

153 ĮVADAS Prieš kelis teatrinius sezonus Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisierius Tomas Erbrėderis pastatė Juozo Tumo-Vaižganto komediją Žemės ar moters (dailininkė Audronė Paškonytė, muzikinis apipavidalinimas Jolantos Balnytės); Šiaulių dramos teatre Juozo Tumo-Vaižganto apysaka Dėdės ir dėdienės buvo inscenizuota net du kartus pirmosios inscenizacijos (1991 metais) autorė ir spektaklio režisierė Regina Steponavičiūtė, antrosios (2014 metais) režisierius Jonas Vaitkus. (Režisierė Regina Steponavičiūtė Šiaulių dramos teatre 1995 metais pastatė ir Pragiedrulius.) 2014 metais Vilniaus mažajame teatre režisierė Gabrielė Tuminaitė pasiūlė publikai savąją Dėdžių ir dėdienių interpretaciją. Vaižganto dramaturgija ir proza ypač mėgstama lietuviškame mėgėjų teatre. Teatro mylėtojai renkasi ankstyvąją rašytojo kūrybą ir rečiau imasi prozos inscenizacijų metais Žemės ar moters komediją pastatė režisierė Nijolė Ratkienė Kupiškio krašto žmonių su negalia teatre,,pasitikėjimas, Rokiškio liaudies teatre 2011 metais režisierius Eligijus Daugnora pastatė Nepradėjus nėr ko kast, o 2012 metais Nebylį, Seinų mėgėjų te at re 2013 metais režisierė Eugenija Pakutkienė grąžino į teatro sceną Vaižganto pjesę Namai pragarai. Atvejo tyrimui pasirinkti naujausi metų spektakliai: Juozo Tumo-Vaižganto komedija Žemės ar moters Kauno dramos teatre, Dėdžių ir dėdienių inscenizacija Vilniaus mažajame teatre, Rokiškio liaudies teatre ir Šiaulių dramos teatre inscenizuotas Nebylys. Kokiomis pri(si)minimo strategijomis susieti šie spektakliai? Kas pri(si)menama interpretuojant Vaižganto dramos ir prozos tekstus šiuolaikiniame Lietuvos teatre? Postmodernėjančiame nūdienos teatre profesinis spektaklio kūrėjų ryšys su tekstu dažnai apibūdinamas žodžiu strategija. Teatrologinėje literatūroje ši sąvoka pasitelkiama aiškinant kūrybines teatro praktikų intencijas. Strategija (gr. vadovavimas) apibrėžiama kaip bendrasis kovos arba kitokios veiklos planas (Tarptautinių žodžių žodynas 2008: 90). Karo meno technikos paliko atspindį ne tik šioje, bet ir kitoje avangardo sąvokoje. Atsiribodami nuo istorinio karybos palikimo sutelkime dėmesį į veiklos apibrėžtį. Teatre pasirinkus statyti literatūros kūrinį būtinas tam tikras veiklos planas, kuriame turi atsispindėti būsimo spektaklio vizija, jos įgyvendinimo metodai ir komunikacijos su žiūrovu pobūdis. Apžvelgiant šiuolaikinius spektaklius, remiamasi šiuo kūrybinės strategijos aspektu, siekiama įvertinti Juozo Tumo-Vaižganto tekstų grąžinimo į teatro erdvę, prikeliant juos sceniniam gyvenimui, pri(si)minimo ir atminties konstravimo tendencijas. Pasirinkti atminties analizės aspektą paskatino ne tik literatūrologo Alfonso Pakėno pastebėjimas apie sugrįžtantį Vaižgantą: <...> sovietmečiu iš tikrų- KŪRYBOS STRATEGIJOS ŠIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE: ATVEJO TYRIMAS 153

154 VITALIJA TRUSKAUSKAITĖ jų buvo lyg ir pamirštas arba nutylimas, tarsi slepiamas tautos kultūros podėliuose. Dabar jaučiu ir matau, kad rašytojas sugrįžta iš tų tolimų prieškario Lietuvos laikų, neištirpęs sovietmečio tamsumoje (Žulys 2010: 5). Sugrįžimo, sugrąžinimo kaip atsiminimo motyvas dera kalbant apie Vaižganto kūrybos sugrąžinimą į šiuolaikinį Lietuvos teatrą. Priminta, prisiminta, interpretuota teatro scenoje rašytojo kūryba patenka į šiuolaikinius atminties kontekstus. Analizuojant naujausius metų teatrinių sezonų režisierių Jono Vaitkaus, Gabrielės Tuminaitės, Eligijaus Daugnoros ir Tomo Erbrėderio sukurtus spektaklius pagal Juozo Tumo-Vaižganto prozą ir dramaturgiją, siekiama atskleisti režisierių kūrybines strategijas, įgalinusias priminti šiuolaikiniam žiūrovui mnemoninius vietos ir laiko vaizdinius, atkurti juos šiuolaikinio teatro erdvėje. Atvejo tyrimo objektu pasirinkta ne spektaklio meninė visuma, bet strategija, įgalinanti įvaizdinti rašytojo kūryboje išskleistą vietos ir laiko naratyvą. Teatro galia prikelti ankstesnius, kažkieno žinotus, tačiau pamirštus vaizdinius neatsiejama nuo mnemoninių 1 atminties technikų. Teatro kaip atminties meno, meno prisiminti ir atgaivinti praeitį ideja išpopuliarėjo Renesanso epochoje. Idėjos gimimo ištakose minimas Ciceronas, savo veikale Oratorius ( De Oratore ) paaiškinęs vietos kaip atminties kaupyklos idėją. Tiesa, prisiminimo kaip atminties atgaivinimo strategiją jis priskyrė ne sau, bet Simonidui iš Kėjos (Cicero 2014: 6). Prisiminimo atkūrimo strategija buvo aptarta Giulio Camillo ( ) veikale Teatro idėja ( L idea del teatro ). Daug dėmesio mnemoninėms atminties vystymo technikoms skyrė Ramonas Lullijus (Ramon Llull, ), Džordanas Bruno (Giordano Bruno, ?), Pjeras Ramusas (Petrus Ramus, ) ir Robertas Fluddas (Robert Fluddo, ). Teatro ir atminties sąsajas XX amžiuje sėkmingai priminė Frances Amelia Yates ( ) knygoje Atminties menas ( The Art of Memory, 1966). Meną priminti ir atsiminti ji sieja su graikų oratoriais, viduramžių transformacijomis, renesanso okultine tradicija. Jos dėka XX amžiaus pabaigoje atminties ir teatro sąveika buvo tyrinėta siejant vietos ir atminimo sąvokas. Peteris Matussekas (Peter Matussek) Giulio Camillo atminties teatro idėją vadina renesansine. Atminties atkūrimo procesus jis nagrinėja pristatydamas internetinės atminties būvį, atminties paradigmą įžvelgia virtualaus, elektroninio teatro praktikose (Matussek 2001: ). Giulio Camillo prisimintas knygoje The memory Theatre of Giulio Camillo, siejant atsiminimo technikas su istorijos naratyvu (Maguire 2001: ). Atminties genezė pristatoma išsamiame 1 Mnemonika (gr. μνημονικός) būdų ir priemonių, padedančių kuo geriau įsiminti, visuma. Oxford Dictionaries. Prieiga internete: mnemonic. 154

155 Stepheno Katzo tyrime apie įkūnytą atmintį (Katz 2012: 95). Atminties metaforiškoji savybė analizuojama knygoje Metaphors of Memory. A History of Ideas about the mind (Draaisma 2000: 32 36). Kodėl prisiminimų naratyvas visada būna kitoks, nagrinėjo Mišelis Fuko (Michel Foucault) knygoje Language, Counter-Memory, Practice ; gebėjimą perpasakoti atsiminimą kitaip jis apibūdina kaip radikalią intelektinę praktiką, padedančią išreikšti kritinį smalsumą per atminties, istorijos, asmenybės tęstinumą į dominuojančią logiką (Foucault 1977: 14). Inscenizuodami prozos ar dramos kūrinį teatro scenoje ir perpasakodami rašytojo kūrinio tikrovę teatro erdvėje, spektaklio kūrėjai negali išvengti vietos vizualizacijos. Apsiribokime spektaklio veiksmo vietos imitacijos scenoje tikrove ir pažvelkime į naujausius spektaklius šiuo aspektu. Mimezė (gr. mimēsis sekimas) estetikoje sekimas tikrove, bet ne kopijavimas; mimezės sąvoka aiškinama meno kilmė ir santykis su tikrove. Aristotelis Poetikoje imitacinę mimezės galią priskiria epiniams ir draminiams kūriniams, o skirtumas tarp menų, jo nuomone, priklauso nuo <...> priemonių, kurias poetai vartoja imitacijai (Aristotelis 1978: 37). Pasitelkime imitacijos galias norėdami atskleisti pasirinktų spektaklių vietos ir laiko realybę. NEBYLYS (REŽ. ELIGIJUS DAUGNORA). ROKIŠKIO LIAUDIES TEATRAS Režisierius E. Daugnora spektaklyje Nebylys Puzionių kaimo aplinką kuria pasitelkdamas etnografinius motyvus. Kaimo buities rakandai, darbo įrankiai ženklina kiek stilizuotą valstietišką aplinką, kaimo bendruomenės gyvenseną. Čia gali išvysti ir išgirsti tekančio vandens čiurlenimą, medinių padargų girgždesį, grožėtis tautiniu kostiumu (artimu tarpukario tautiniam kostiumui), dalyvauti nuometo dėjimo apeigoje. Žaizdotas, sutvarstytas baltais raiščiais medis ir koplytstulpis be Rūpintojėlio pratina spektaklio žiūrovą prie puzioniškių dramos epilogo, neleisdami abejoti, kad šioje meilės istorijoje gero negalima tikėtis. Etnografinės citatos lydi visą spektaklio veiksmą: čia ir kirvis, ir sutana tikri, atpažįstami daiktai, neatsiejami nuo tarpukario buities muziejinių ekspozicijų. Pagrindinė režisieriaus veiksmo vietos, kurioje įvyksta puzioniškių istorija, prasmė rodyti buvusį, pridurkime praėjusį, laiką ir pasidalyti buvusia, tačiau jau anuokart įvykusia ir todėl sena drama. Praėjusio laiko pojūtį ypač stiprina mėgėjiško teatro vaidybos stilius. Aktorių psichologinė vaidyba paremta tekstą iliustruojančiomis emocijomis, slepiant bet kokį šiuolaikiškesnį, autentiškesnį santykį su nuodėmės ir atgailos istorija. Praeities vaizdų slinktis žiūrovui skiria pasyvaus stebėtojo vaidmenį, kurį ypač išryškina keliolikos aktorių, aprengtų piemenėlių drabužiais, elegiškas autoriaus teksto atpasakojimas. Netekęs ryšio su imituojama muziejine aplinka, režisierius KŪRYBOS STRATEGIJOS ŠIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE: ATVEJO TYRIMAS 155

156 prarado teatrinio vyksmo magišką galią puzioniškių tikrovė spektaklyje buvo atpasakota, prisiminta, metaforizuota kaip vakar buvusi ir ne čia, ne dabar vykstanti. VITALIJA TRUSKAUSKAITĖ ŽEMĖS AR MOTERS (REŽ. TOMAS ERBRĖDERIS). NACIONALINIS KAUNO DRAMOS TEATRAS Mimetinė režisieriaus Tomo Erbrėderio strategija spektaklyje Žemės ar moters skleidžiasi visai kitoje nei ankstesnio spektaklio aptartoje aplinkoje. Šiame spektaklyje dominuoja ne XIX amžiaus pabaigos ar XX amžiaus pradžios kaimo buitis, o šimtmečių sankirtos teatro aplinka. Spektaklio anonsuose gausu pagrįstų nuorodų į Kauno dramos teatro 1974 metų spektaklį Amerika pirtyje (režisierius Valdas Lencevičius), bent tris dešimtmečius džiuginusį Lietuvos publiką. Vaižganto Žemės ar moters galėtų būti rodomas kaip intarpas klojimo teatro stiliaus spektaklyje. Režisieriaus V. Lencevičiaus Amerika pirtyje pasižymėjo visomis geriausiomis šios atkurtos ir šmaikščiai perkeltos į XX amžiaus pabaigą klojimo teatro vaidybos ypatybėmis. Buitiška vaidyba, veikėjų tipinės charakteristikos, folkloriniai šokiai ir muzika, etnografiška kaimo buities aplinka ir tiesioginis bendravimas su publika padėjo spektakliui išlikti teatro repertuare ilgai, nes spektaklis publikos buvo labai mėgstamas. Režisierius T. Erbrėderis klojimo teatro stilistiką spektaklyje cituoja ir papildo ją ryškia šokio apie viralo puodą metafora. Grakščiai besisukantys apie puodą aktoriai akimirką sustingsta, suteikdami publikai galimybę ironiškai įvertinti naivią istoriją apie meilę pinigams. Laiko distancija, kuria papildomas šis spektaklis, kiek priartina veiksmo vietą prie nūdienos, tačiau jos nekeičia imituojamas klojimas. Žiūrovui suteikiamas rekonstruojamo vaidinimo besąlygiško stebėtojo statusas. Taip žiūrovas spektaklyje nepraranda savosios XX amžiaus aplinkos, tačiau ji atsispindi ne per veiksmo vietos interpretaciją, o per senovinio žaidimo vietos įteisinimą, jos stebėjimą teatro pakyloje. Todėl šioje mimetinėje tikrovėje dominuoja ne etnografinis tikslumas, o ironiškai padidinta distancija su imituojama tikrove. Spektaklyje galima pailsėti klojimas yra smagi, tačiau ne šiuolaikinio žmogaus gyvenamoji erdvė. Ironiška distancija suteikia žiūrovams galimybę atsiriboti nuo tikrovės, abejoti siūlomos tikrovės autentiškumu. DĖDĖS IR DĖDIENĖS (REŽ. GABRIELĖ TUMINAITĖ). VALSTYBINIS VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS Dar keistesnį santykį su imituojama tikrove galime aptikti režisierės G. Tuminaitės spektaklyje Dėdės ir dėdienės. Spektaklio anonsuose režisierė ža- 156

157 dėjo atskleisti šiuolaikinio jauno žmogaus požiūrį į Dėdėse ir dėdienėse ją sudominusį meilės trikampį, išryškinti Severiutės siužetinę liniją: Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ir taip iki ryto užsisėdėti ant suolelio prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant visa tai klasika leidžia. Keldami į sceną Dėdes ir dėdienes, mes nesiekiame atstatyti kaimo turizmo sodybos (Tuminaitė 2014: 3). Lietuviškos tapatybės ženklu režisierė renkasi dvi veiksmo vietas, kurios ir turi atkurti šiuolaikinio jauno žmogaus prarastą harmonijos jausmą. Pirmoji vieta gerai atpažįstamas lauko kavinės stalelis ir pora kėdžių. Čia režisierė, kuri yra ir šio spektaklio scenografė, apgyvendina pasakotoją ir jaunutę jo neidentifikuotą pašnekovę. Kavinės užstalė turėtų būti kažkur Prancūzijoje, nes pasakotojas istoriją pasakoja šios šalies kalba. Scenos dalyje, priglobusioje senyvą pasakotoją ir mielą jo pašnekovę, jokių labiau išreikštų tapatybės su vieta ar su apysakos siužetu ženklų negalima aptikti. Todėl be paaiškinimų negalime apsieiti: Vaižgantas ne kartą lankėsi Prancūzijoje. <...> Prancūziška tema spektaklyje atsirado atsitiktinai. <...> Vis dėlto vienas jo (aktoriaus Regimanto Adomaičio) 2 personažų atrodo aiškus pagyvenęs dendis, nenuleidžiantis akių nuo jaunos išlepusios šiuolaikinės merginos. Emigranto istorija, atitolimas nuo Lietuvos praplečia siužetą. Taip ir Vaižgantas daro pasakodamas paprastą siužetą, nuklysta į apmąstymus, refleksijas (Tuminaitė 2014: 2). Antroji veiksmo vieta scenos viduryje esanti medinė pakyla. Šalia jos besimėtantys daiktai kaip tik primena (atvirkščiai, nei teigė režisierė) kaimo turizmo sodybos paribius poilsiautojų pamiršta šiaudinė skrybėlė dera prie šieno spudulų, kuriuos, matyt, sodybos šeimininkas pamiršo surinkti. Gražiai atrodo ir malonina akį eksponuojami keli archajiški padargai, derantys prie turistinės pramoginės ir rekreacinės erdvės. Severiutė, Mykolas ir Geiša dėvi madingo kirpimo lininius drabužius. Veiksmo vietos perkėlimas į šiuolaikinę erdvę visiškai nestebintų, nes ji postmoderniame teatre kilnojama visiškai laisvai ir nepriklausomai nuo autoriaus remarkų; tokie perkėlimai rodo norą sukurti naujus tapatybės su vieta ženklus. Tačiau Vaižganto Prancūzijoje siužetinė linija spektaklyje yra ne tik neišvystyta, bet ir neatpažįstama. Galima suprasti sutrikusį žiūrovą ką gi prisimena senyvas, elegantiškas ponas? Save jauną? Vaižgantą? Praeities istoriją? Koks jo ryšys su scenos centre aistringai vaidinama meilės ir išsiskyrimo drama? Veiksmas, vykstantis ant pakylos, yra nuoseklus ir net asociatyvus: Severijai nestinga temperamento renkantis mylimąjį ir vyrą. Tiesą 2 Senąjį Mykolą vaidina Regimantas Adomaitis. KŪRYBOS STRATEGIJOS ŠIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE: ATVEJO TYRIMAS 157

158 sakant, net šiaudų spudulai netrukdo veiksmas vyksta nepriklausomai nuo aplinkos ir nėra į ją integruotas. Pasidžiaugus spektaklio scenų jausmingumu, tenka pripažinti, kad atminties gaivinimo strategija perkeliant Severiutės ir Mykoliuko istoriją į modernius laikus, į dvi inscenizacijoje tarpusavyje prasmėmis nesusietas vietas tik silpnina tapatybę su atkuriama istorija. Apsakymo tikrovė šiame spektaklyje perkeliama į sceną vadovaujantis atsitiktinumu, pasitelkiant du nevienodos vertės siužetus. Visus nagrinėtus spektaklius sieja mimetinė ryšio su meno kūrinio tikrove atkūrimo strategija. Jai būdingas aktyvus, nuoseklus įvykių pasakojimas, įtraukiant pasakotojo figūrą (ar kelis pasakotojus); pasakojimas yra chronologinis ir linijinis, spektaklio naratyvas psichologiškai motyvuotas, atsispindi per aiškius perpasakojamos istorijos įvykius ir pasireiškia per konfliktą. Atkuriant veiksmo vietą spektakliuose taikomos skirtingos strategijos Rokiškio liaudies teatro spektaklyje veiksmo vieta nukeliama į praeitį, tarpukario Lietuvos kaimą; Kauno dramos teatro spektaklyje vieta tapatinama su XIX XX amžių sankirtos mėgėjų teatro tradicija, atspindėta šio teatro sovietmečiu sukurtame spektaklyje Amerika pirtyje ; Vilniaus mažajame teatre veiksmo vieta atkeliama į šiandieną, pasiūlant dvi regos perspektyvas lietuviškąją ir prancūziškąją. Šios strategijos leidžia įžvelgti norą artinti Vaižganto tekstus prie šiuolaikinio žiūrovo, mažinant atstumą tarp veiksmo vietos ir įvykių, suteikiant žiūrovui pasyvaus klausytojo statusą. VITALIJA TRUSKAUSKAITĖ NEBYLYS (REŽ. JONAS VAITKUS). VALSTYBINIS ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS Režisierius J. Vaitkus Nebylio veiksmo vietą savo spektaklyje ryžtingai nukelia į vidinę žmogaus erdvę. Apsakymas atgaivinamas, prisimenamas tam, kad <...> nepamirštume, kad mes esame tąsa, kaip netoli esame nuėję į savo vidų, kaip savo modernybėje esame netoli nuo susinaikinimo (Vaitkus 2014: 1). Abstraktumo, vaizdo, žodžio, garso ir tylos lygiavertiškumo šiame spektaklyje siekiama visais spektaklio segmentais nuo inscenizacijos iki sceninio judesio. Apsakymo inscenizacijoje J. Vaitkus veiksmo laiką sutapatina su priešmirtinės išpažinties laiku: NEBYLYS:...Išn...iš...n...iekinau Velykų Švintį... potį Prisikėlimų... Užmušeu draugų... motinų... Ak, Dieve, Dieve, kodėl gi vis nenujemi ta sunkuma... Lygei trys dešimtys metų... (Vaitkus 2014: 26). Vadovaudamiesi mimetine veiksmo vietos atkūrimo logika galėtume tikėtis jei ne mirštančiojo lovos ar klausyklos prieangio, tai bent prie mirštančiojo palinkusio kunigo mizanscenos. Ir kapo duobės spektaklio finale. Tačiau ne tik Jono išpažinčiai skirtas spektaklio naratyvas. Režisierius, versdamas tekstą į scenos kalbą, atsisako 158

159 vienos siužetinės linijos. Nebylio istorija pasakojama kaip lygiavertė visų jos dalyvių išpažinties istorija. Jam svarbios visos tekste užkoduotos tėvų ir vaikų, jaunų žmonių meilės, motinos ir sūnaus, sūnaus ir draugo ryšių, materijos ir dvasios, apsėdimo, parduotos velniui sielos, aistrų, atgailos problemos, santykiai, motyvai. Atsisakyta ir linijinės veiksmo eigos išpažintyje galioja sava, atsitiktinumų, pasikartojimų, prisiminimų logika. Todėl scenoje galima tikėtis pamatyti (ir galų gale fragmentuotą pamatome) plačiaformatį vaizdą, sietiną su vidiniu žmogaus peizažu, su aistros galių ir pasekmių refleksija. Režisierius pasirinko itin savarankiškus ir kūrybiškus šio vizualaus spektaklio bendraautorius. Gintaro Makarevičiaus scenovaizdyje išpažinties pasakojimas papildomas nuspėjamais lietuviškos tapatybės ženklais. Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, pasakodama apie šio spektaklio įvaizdžio kūrimo ištakas, mini esminius susitarimus tarp jos ir scenografo G. Makarevičiaus: Norėjau išryškinti lietuvio esmę. Mes su Gintaru Makarevičiumi sutarėme, kad lietuvis yra milinis, medinis, kad jis nuo žemės tikras. Scenovaizdis irgi minimalus, o kartu daugiaprasmis. Žinant režisierių J. Vaitkų buvo aišku, kad jis vis tiek padarys kažką kitaip. Jis visada atranda esmę ir užkabina aktualius dalykus. Nebylys išėjo labai vizualus spektaklis (Šabasevičienė 2014: 5). Verta prisiminti milinio, medinio, nuo žemės nenutolusio lietuvio išpažinties istorija pasakojama abstrakčioje erdvėje: dvi natūralaus medžio plokštumos papildomos aktyviomis, dinamiškomis projekcijomis ekrane, scenos dangaus vietoje. Tiesa, medžio plokštumos įkeltos į scenos erdvę kampu: viena jų kyla aukštyn, o kita kerta sceną įstrižai. Plokštumų paviršius sutarpuotas, papildytas angomis į apačią, dugną, ar, kaip būta viduramžiais ir nepamiršta Šekspyro laikais, į pragaro nasrus. Projekcijomis nėra įsipareigota iliustruoti puzioniškių kaimietiškos aplinkos. Čia ir lietuviškai apniukęs dangus su besibūriuojančiais skrydžiui paukščiais, su belapiais medžiais, šviesotamsos varganais blyksniais, jų atšvaitais pelkėtame tvenkinyje. Projekcijų danguje atsispindi žmogaus kova su pačiu savimi čia aistros metaforizuojamos, o prisiminimai apie jas nuspalvina dangaus pilkumą atspėjamomis teatre aistrų simbolikos spalvomis. Kaimo buities vaizdiniams palikta vieta užstalėje, papuoštoje trimis moliniais dubenėliais ir vienu ąsočiu. Radikaliausią nuorodą į lietuvišką tapatybę galime aptikti ne kostiumuose, kurie atspindi, bet ne cituoja valstietišką darbo drabužio siluetą, o Užgavėnių kaukėse. Tiesiog velniai, apsėdimo istorija turi būti atpažinta ir susieta su mūsų krikščioniškosios tapatybės paieškos istorijomis. Buitiškoji istorijos dalis spektaklyje pasakojama visomis teatrinės raiškos išgalėmis ją dekonstruojant. Aktorių plastika pabrėžtinai abstrakti, judesys dažnai prieštarauja teksto logikai. Apsikabinimo, sueities, atsiprašymo, at- KŪRYBOS STRATEGIJOS ŠIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE: ATVEJO TYRIMAS 159

160 VITALIJA TRUSKAUSKAITĖ gailos motyvai įkūnijami judesio fragmente, nepaliekant vietos psichologinio gesto išbaigtumui. Aktoriai juda tarsi sapne. Judesys atspindi ne tekstą, bet dvasinės įtampos lygį. Sunkiausia užduotis šioje nuodėmės išpažinimo istorijoje atiteko aktoriams. Jie, išaugę psichologinio teatro erdvėje, šiame spektaklyje nukeliami į visai kitą sceninį veiksmą. Ne charakterio plėtotei, bet dvasinių būsenų raiškai skiriamas aktorių buvimas scenoje. Prisiminę aristoteliškąją mimezę turėtume nustebti: kiek daug sceninės raškos priemonių šiame spektaklyje nėra skirtos tikrovei imituoti. Puiki Algirdo Martinaičio muzika sklidina pauzių, tylos. Ji skirta žiūrovui, nors drauge lengvina aktorių ir kitų spektaklio kūrėjų komunikacijos su žiūrovais procesus. Apibendrinant galima pastebėti, kad režisieriaus J. Vaitkaus spektaklyje Nebylys pauzės, sustabdytas spektaklio judesys, savarankiškas, nepriklausomas projekcinio dangaus gyvenimas, net pabrėžtinai įtraukti į veiksmą abstraktūs spektaklio personažai pasakotojai išlaisvina žiūrovą nuo būtinybės atpažinti perpasakojamos istorijos buitinį kontekstą. Jie gali rinktis vieną, kelis, visus šios istorijos naratyvus pagal savo gebėjimus ir išgales. Jų valioje sudėlioti akcentus šiame šiuolaikinio žmogaus vidinės erdvės peizaže ir apibendrinti pasakojimą. Režisieriaus pasirinkta antimimetinė spektaklio vietos įkūnijimo strategija neįpareigoja žiūrovo laikytis linijinio, vienaplanio pasakojimo. Spektaklio vizualinis, žodinis, judesinis, muzikinis audinys audžiamas ne tam, kad paaiškintų tikrovę (metapasakojimu). Antimimetinėje J. Vaitkaus tikrovės perkėlimo strategijos programoje galima įžvelgti postmodernėjančio santykio su žiūrovais atspindžių. Spektaklis skirtas ne paaiškinti žiūrovui, kokia nuodėmės istorija įvyko praeityje, ne aktualizuoti praeities istoriją, siejant ją su prisiminimu ir atmintimi, bet suteikti šios literatūrinės istorijos gaivintojams ir stebėtojams kūrėjų statusą. Būti čia Juozo Tumo-Vaižganto hierarchiniame vertybių pasaulyje įmanoma, jei spektaklio erdvėje gimsta savistabos ir savirefleksijos galia, kuria buvo apdovanotas Juozas Tumas-Vaižgantas ir, tikėkimės, mes, jo tekstų, grįžtančių į šiuolaikinio teatro sceną, gerbėjai. Spektaklyje Nebylys (režisierius J. Vaitkus) žiūrovams suteikama privilegija tapti spektaklio naratyvo bendraautoriais. IŠVADOS Išanalizavus metais sukurtus spektaklius: Juozo Tumo-Vaižganto komediją Žemės ar moters Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Dėdžių ir dėdienių inscenizaciją Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, Rokiškio liaudies teatre ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre inscenizuotą Nebylį, pastebėtos skirtingos mimetinė ir antimimetinė spektaklio kūrimo strategijos. 160

161 Žemės ar moters, Dėdžių ir dėdienių ir Nebylio (Rokiškio liaudies teatre) pastatymus sieja mimetinė ryšio su meno kūrinio tikrove atkūrimo strategija, kuriai būdingas aktyvus, nuoseklus įvykių pasakojimas, įtraukiant pasakotojo figūrą (ar kelis pasakotojus); pasakojimas yra chronologinis ir linijinis, spektaklio naratyvas psichologiškai motyvuotas, atsispindi per aiškius perpasakojamos istorijos įvykius ir pasireiškia per konfliktą. Rokiškio liaudies teatro spektaklyje veiksmo vieta nukeliama į praeitį, tarpukario Lietuvos kaimą; Kauno dramos teatro spektaklyje vieta tapatinama su XIX XX amžių sankirtos mėgėjų teatro tradicija, atspindėta ankstesniame, sovietmečiu sukurtame spektaklyje Amerika pirtyje ; Vilniaus mažajame teatre veiksmo vieta atkeliama į menamą šiandieną, pasiūlant dvi regos perspektyvas lietuviškąją ir prancūziškąją. Per šias skirtingas veiksmo vietų interpretacijas galima įžvelgti norą artinti Vaižganto tekstus prie šiuolaikinio žiūrovo, mažinti atstumą tarp Lietuvos etnografinio kaimo praeities ir šiuolaikinio žmogaus gyvensenos, suteikiant žiūrovui pasyvaus klausytojo statusą. Antimimetinėje J. Vaitkaus tikrovės perkėlimo strategijos programoje galima įžvelgti postmodernėjančio santykio su žiūrovais atspindžius. Režisieriaus J. Vaitkaus Nebylyje spektaklio vietos įkūnijimo strategija neįpareigoja žiūrovo laikytis vienaplanio pasakojimo. Spektaklio vizualinis, žodinis, judesinis, muzikinis audinys audžiamas ne dėl siekio paaiškinti tikrovę (metapasakojimu). Spektaklyje Nebylys režisierius J. Vaitkus žiūrovams suteikia privilegiją tapti spektaklio vietos ir laiko naratyvo bendraautoriais, o naratyvo gaivintojams ir stebėtojams suteikiamas kūrėjų statusas. LITERATŪRA Aristotelis, Poetika. Iš: Poetika ir literatūros estetika. Nuo Aristotelio iki Hegelio. Vilnius: Vaga. Cicero, De Oratore. Prieiga internete: [Žiūrėta 2014 m. rugpjūčio 12 d.]. Draaisma, D., Metaphors of Memory. A History of Ideas about the mind. Cabridge: Cambridge University Press. Prieiga internete: [Žiūrėta 2014 m. rugpjūčio 11 d.]. Foucault, M., Language, Counter-Memory, Practice. Cornell: Cornell University Press, New York. Prieiga internete: [Žiūrėta 2014 m. gegužės 16 d.]. Katz, S., Embodied Memory: Ageing, Neuroculture, and the Genealogy of Mind. Occasion: Interdisciplinary Studies in the Humanities v. 4 (May 31, 2012) edu/node/97. Prieiga internete: OCCASION_v04_Katz_053112_0.pdf [Žiūrėta 2014 m. liepos 26 d.]. Maguire, M., The Memory Theatre of Giulio Camillo. New York: Clinton Fisher at Hanly Conroy Bierstein & Sheridan LLP. KŪRYBOS STRATEGIJOS ŠIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE: ATVEJO TYRIMAS 161

162 Matussek, P., Gedächtnistheater. In: Pethes, Nicolas / Ruchatz, Jens (Hg.): Gedächtnis und Erinnerung; Reinbekbei Hamburg. Oxford Dictionaries. Prieiga internete: mnemonic [Žiūrėta 2014 m. liepos 26 d.]. Šabasevičienė, D., Kaip apsivilkti keliaujant į kosmosą? Pokalbis su spektaklio Kosmosas+ kostiumų dailininke Sandra Straukaite. Meno dienos, Prieiga internete: [Žiūrėta 2014 m. rugpjūčio 12 d.]. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera. Tuminaitė, G., Tuminaitė apie Adomaitį: aš stengiuosi diriguoti, o Regimantas groti. Prieiga internete: [Žiūrėta 2014 m. rugsėjo 9 d.]. Tuminaitė, G., Vaižganto kūrinys šiais laikais tampa priebėga nuo chaoso. Iš: 15min. Prieiga internete: [Žiūrėta 2014 m. rugsėjo 9 d.]. Vaitkus, J., Juozas Tumas-Vaižgantas. Nebylys. Inscenizacijos rankraštis. Šiaulių dramos teatro archyvas. Vaitkus, J., Vaizdo konferencijoje apie spektaklio premjerą. Prieiga internete: etaplius.lt/vaizdo-konferencijoje-apie-spektaklio-premjera/ [Žiūrėta 2014 m. rugpjūčio 26 d.]. Žulys, B., Vaižganto legenda tebegyva. Iš: XXI amžius , Nr. 16(1801). Prieiga internete: [Žiūrėta 2014 m. liepos 14 d.]. STAGING STRATEGIES IN CONTEMPORARY LITHUANIAN THEATRE: CASE STUDY Vitalija Truskauskaitė SUMMARY VITALIJA TRUSKAUSKAITĖ The paper presents a view on recent staging strategy transformations of the writings of Jonas Tumas Vaižgantas in contemporary Lithuanian theatre. Emphasis is put on the memory phenomenon characteristic of the theatre productions of Gabrielė Tuminaitė, Eligijus Daugnora, Tomas Erbrėderis and Jonas Vaitkus. A narrative in the staging of Tuminaitė, Daugnora and Erbrėderis, though different in them all, is chronological, linear and psychologically motivated. The spatio-temporal layer of the story is moved to the past and unveiled alongside with drama development. Meanwhile a narrative in the staging of Jonas Vaitkus is fragmented, lacking psychology, rooted in a documentary landscape. Here only the audience judges the story, makes connections and builds a narrative. Keywords: dramatization, strategies, Juozas Tumas Vaižgantas, contemporary Lithuanian theater, mimesis. 162

163 RECENZIJA 163

164 Inter-studia humanitatis, 19, 2016, ISSN , p ANAPUS REGINIO: FOTOREGOS DVIPRASMYBĖS JURGIS DIELIAUTAS Šiaulių universitetas El. p. Virginijus Kinčinaitis. Fotoregos pratimai, 2014, Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga. JURGIS DIELIAUTAS Knygos pavadinimas daugelį gali gerokai nuvilti, tikriau tuos, kurie jį supras tiesiogiai. Deja, fotografija pas mus kaip tik taip ir traktuojama tarsi techninė ar techninė-edukacinė knyga. Tokių knygų gausu, jos yra gana paklausios. Iki šiol kai kur ir kai kada tebemanoma, kad fotografinė meistrystė tai tik technika. Pamirštami aparato, tikrovės, vaizdo, šviesos ir kiti painūs, verti svarstymų, diskusijų aspektai. Vadinamasis techninis aparatas redukuoja, suvaldo, surenka padriką, pasklidusią tikrovę. Vadinasi, tikrovė pavaldi aparatui? Kita vertus, savo matymu, sumanymu (ne tik technologiniu suvokimu) autorius kuria dialogą su tikrove. O tikrovė fotografijoje tai intriguojantis vaizdas, pakeistas, pakeistai pateiktas vaizdas. Vaizdas yra tai, kas susiję su šviesa kintančia, kaitaliojama. Kuo čia dėta rega? Mūsų rega nuo vaikystės dažnai yra pripratinta matyti tik banalius paveikslėlius, suvokti tik banalius vizualinius siužetus. Vizualiniai siužetai tai laiko problematika, vidinio ir išorinio, buvusio, nutolusio ir esamo, tekančio, pasprunkančio. Laikų sankirta, jų identifikavimas dažnai yra ne tik fotografo, bet ir tyrinėtojo, tyrėjo užduotis. Vizualinė istorija, kas ir yra fotografija, tai ne tik išorinės tikrovės, bet ir geidžiamos, pasigendamos tikrovės apraiškos. Tirdami fotografiją mes skaitome ne tik išoriškai regimus vizualinius tekstus, bet ir savo vizijų, pretenzijų, apeliacijų, geismų tekstus. Tokiu būdu privatus vizualinis pastebėjimas nebėra tik privatus, subjektyvus pastebėjimas. Jis įgalina vadinamąjį intersubjektyvumą, t. y. bendrą pasaulio suvokimą: <...> Vienaip ar kitaip subjektyvus laikas jau negrįžtamai yra su- 164