muzikos komponavimo principų analogijos XX a. lietuvių poezijoje

Transcription

1 LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA Vita Česnulevičiūtė muzikos komponavimo principų analogijos XX a. lietuvių poezijoje Dak ta ro di ser ta ci jos san trau ka Humanitariniai mokslai, menotyra (03 H), muzikologija (H 320) Vil nius, 2012

2 Di ser ta ci ja reng ta m. Lie tu vos mu zi kos ir te at ro aka de mi jo je. Moks li nis va do vas: prof. dr. (hp) Gražina Daunoravičienė (hu ma ni ta ri niai mokslai, me no ty ra 03 H, muzi kolo gi ja H 320, Lie tu vos mu zi kos ir te at ro aka de mi ja). Di ser ta ci ja gi na ma Lie tu vos mu zi kos ir te at ro aka de mi jos Me no ty ros moks lo krypties ta ry bo je. Taryba disertacijai ginti: Pirmininkas: prof. dr. Jonas Vytautas Bruveris (humanitariniai mokslai, menotyra 03 H, muzikologija H 320, Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Nariai: prof. dr. Audronė Žiūraitytė (humanitariniai mokslai, menotyra 03 H, muzikologija H 320, Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. dr. (hp) Tomas Sodeika (humanitariniai mokslai, filosofija 01 H, Vilniaus universitetas) doc. dr. Irina Melnikova (humanitariniai mokslai, filologija 04 H, Vilniaus universitetas) doc. dr. Rūta Brūzgienė (humanitariniai mokslai, filologija 04 H, Mykolo Romerio universitetas) Oponentai: prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė (humanitariniai mokslai, filologija 04 H, Vilniaus universitetas) doc. dr. Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė (humanitariniai mokslai, menotyra 03 H, muzikologija H 320, Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Disertacija bus ginama viešame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Menotyros mokslo krypties (muzikologija) tarybos posėdyje, kuris įvyks 2012 m. gruodžio 20 d. 10 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų auditorijoje. Adresas: Gedimino pr. 42, LT Vilnius, Lietuva. Tel. (+370-5) , faks. (+370-5) Disertacijos santrauka išsiuntinėta 2012 m. lapkričio 20 d. Disertaciją galima peržiūrėti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Lietuvos kultūros tyrimų instituto bibliotekose.

3 LITHUANIAN ACADEMY OF MUSIC AND THEATRE Vita Česnulevičiūtė The analogies of the principles of music composition in lithuanian poetry of the 20th century Summary of the Doctoral Di sser ta tion Humanities, Art studies (03 H), Musicology (H 320) Vil nius, 2012

4 The dissertation was written in the period of at the Lithuanian Academy of Music and Theatre. Scientific supervisor: Prof. Dr. (Hp) Gražina Daunoravičienė (Humanities, Art studies 03 H, Musicology H 320, Lithuanian Academy of Music and Theatre). The dissertation is defended at the Board of Art Studies (Musicology) at the Lithuanian Academy of Music and Theatre. Board: Chairman: Prof. Dr. Jonas Vytautas Bruveris (Humanities, Art studies 03 H, Musicology H 320, Lithuanian Academy of Music and Theatre) Members: Prof. Dr. Audronė Žiūraitytė (Humanities, Art studies 03 H, Musicology H 320, Lithuanian Academy of Music and Theatre) Prof. Dr. (Hp) Tomas Sodeika (Humanities, Philosophy 01 H, Vilnius University) Assoc. Prof. Dr. Irina Melnikova (Humanities, Philology 04 H, Vilnius University) Assoc. Prof. Dr. Rūta Brūzgienė (Humanities, Philology 04 H, Mykolas Romeris University) Opponents: Prof. Habil. Dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė (Humanities, Philology 04 H, Vilnius University) Assoc. Prof. Dr. Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė (Humanities, Art studies 03 H, Musicology H 320, Lithuanian Academy of Music and Theatre) This dissertation will be defended at the public meeting of the Board of Art Studies (Musicology) at the Lithuanian Academy of Music and Theatre, Organ auditorium on December 20, 2012, at 10 a. m. Ad dre ss: Ge di mi no pr. 42, LT Vil nius, Lithuania. Phone (+370-5) , fax (+370-5) The summary of the doctoral dissertation was sent out on November 20, The dissertation is available at the libraries of the Lithuanian Academy of Music and Theatre and the Lithuanian Culture Research Institute.

5 ĮVADAS Disertacijos temos pagrindimas Įvairialypis ir daugiaaspektis poezijos muzikalumas nėra išimtinis ir retas bruožas lietuvių poezijoje. Išvardytume nemažai XX amžiaus užsienio ir lietuvių poetų (O. Milašius (Miłosz), C. Aiken, T. S. Eliot, W. B. Yeats, E. Pound, E. E. Cummings, B. Pasternakas, M. Cvetajeva, A. Nyka-Niliūnas, J. Vaičiūnaitė, A. Marčėnas, V. Bložė, G. Patackas, A. A. Jonynas ir kt.), kurių poezija reikalauja muzikinių interpretacijos kodų ir literatūros tyrinėtojų pastangomis galėtų būti pagrįstai įtraukiama į muzikaliosios poezijos antologiją. Darbą inspiravo įsitikinimas, kad prie šių pastangų turėtų prisidėti ir muzikos mokslas, poezijos muzikalumo paieškas galėtų pagilinti ir muzikologai. Muzikologinė prieitis čia svarbi tuo, kad muzikos prigimtis, nors ir neturi referentinių reikšmių, tampa referentiška pastarąją suvokiant kaip kultūros tekstą ir svarstant jo kontekste. Perfrazuojant muzikologo Lawrenco Kramerio mintį, skirtumo tarp kvietimo (mūsų atveju tai poetinis tekstas) ir atsiliepiančio subjekto (poe tinio teksto skaitytojas-muzikologas) santykis gali atverti erdvę, palankią kritiškam supratimui, tam tikro įveiksminto proceso sklaidai, reikšmės ir vertės svarstymams. Šis muzikologinę tapatybę pozicionuojantis darbas orientuotas į tarpdiscipliniškumo terpę, kurioje savo vietą yra radusi ir naujoji muzikologija. Pastaroji istoriškai buvusi gana autonomiška mokslo sritimi, tačiau XX amžiuje ėmusi vaduotis iš nusistovėjusių disciplininių nuostatų ir kanonų, ėmė aktyviai kreiptis į kitų humanitarinių mokslų sritis, postmoderniųjų teorijų metodologijas. Muzikologiniams tyrinėjimams padarę įtaką naujosios muzikologijos klausimai, suformuluoti Rūtos Goštautienės, ar muzikologijos disciplina pajėgi apmąstyti muziką kaip kultūriškai reikšmingą reiškinį, verbalizuoti kintančias muzikos patirtis, interpretuoti naujas muzikos funkcionavimo ir supratimo formas technologinės ekspansijos ir kultūrinio globalėjimo sąlygomis, provokuoja dar radikalesnį klausimą: ar akademinė muzikologija apskritai pajėgi peržengti scholastinių celių ribas ir užgriebti naujas muzikines patirtis? Reflektuodami šiuos imperatyvus, siūlome muzikos analizę įveiksminti poetinio teksto analizėje. Mėgindami suvokti, kokia galėtų būti tokio pobūdžio ribų peržengimo nauda muzikologijos mokslui, hipotetiškai manytume, kad darbe pasiūlytos poetinio teksto analizės ir interpretacijos strategijos bei tam tikrų analitinių įrankių pasirinkimas ir jų taikymo pobūdis veda intertekstualumo teorijos aktualizuojamos erdvinės estetinės komunikacijos schemos link: tekstas (poetinis tekstas) kultūra (kiti tekstai, tarp kurių muzika kaip kultūros tekstas) skaitytojas 1. Tikimės, jog poetinių tekstų analizės ir interpretacijos, 1 Apie erdvinį estetinės komunikacijos modelį, kuris keičia tradicinį linijinį modelį siuntėjas (autorius) pranešimas (kūrinys/tekstas) suvokėjas (skaitytojas/žiūrovas) išsamiau žr. I. Melnikova, Intermedialumo žemėlapis, in Colloquia, Nr. 26, 2011, p

6 einant formaliosios struktūros semantizavimo keliu, šiame kontekste leidžia pateikti vieną iš daugybės galimų sprendimų atsakant į muzikologo Josepho Kermano klausimą, kaip ištrūkti iš muzikos analizės 2. Objektas Disertacijos objektas muzikos komponavimo principų analogijos XX amžiaus lietuvių poezijoje. Muzika literatūroje viena iš muzikos ir literatūros sąveikų formų komparatyvistinės koncepcijos sistematikoje. Mūsų tyrinėjimo objektas bendrąja prasme muzikos ir poezijos ryšiai yra laukas, apibrėžiamas iš muzikologinės perspektyvos, o konkrečiai pasirenkamas muzikos literatūroje tyrinėjimo lygmuo yra formų ir struktūrų analogijos. Todėl neišvengiamai poetinio teksto perskaitymo intelektualinės nuostatos ir pozicija grindžiama muzikologine darbo autorės patirtimi. Galimybės poetiniuose tekstuose įžvelgti muzikos struktūrinių bei komponavimo principų ir muzikos formų apraiškas leidžia daryti prielaidą, kad esama tam tikrų universaliųjų kūrybinės sąmonės bei recepcijos ir mąstymo kūryboje dėsningumų, kurie lemia analogijų fenomeną. Pasitelkiant poetinių tekstų analizes ir interpretacijas, siekiama atskleisti bendresnes kognityvinių modelių analogijas įvairiuose eilėraščio sluoksniuose, žvelgiant per muzikos darybos, dramaturginio plėtojimo, formos ir struktūros analogijų prizmę. Siekiant išryškinti šiuos poezijos muzikalumo aspektus, disertacijoje gvildenami tokie muzikos ir poezijos suartinimą sąlygojantys sandai: muzikinės, poetinės bei kalbinės raiškos sankirtų aspektai (nusakomos struktūrinės bei semantinės sąrangos principų bendrumo galimybės, poezijos muzikalumo prielaidos universalijų ir struktūrinių teksto koordinačių požiūriu; išskiriami disertacijoje pateikiamų eilėraščių analizes ir interpretacijas formuojantys skaitymo parametrai); polifoninio mąstymo raiška poezijoje (gvildenamos daugiabalsiškumo, imitacinės technikos analogijų poezijoje prielaidos bei jų apraiškos poetiniame tekste; pateikiami daugiabalsiškumo poetiniuose tekstuose realizavimo pavyzdžiai); daugiasluoksnė analogijų sąranga (tyrinėjami pakartojimu grindžiamų muzikos formų analogai ir jų koegzistencijos poetiniame tekste aspektai; pavyzdžiais iliustruojami eilėraščio skaitymo kodai); 2 Turimas omenyje vieno žymiausių XX a. JAV muzikologų Josepho Kermano (1924) straipsnis Kaip mes įkliuvome į muzikos analizę ir kaip iš jos ištrūkti. Straipsnis pirmą kartą buvo išspausdintas žurnale Critical Inquiry, 7, 1980, p Straipsnio vertimą lietuvių kalba žr.: Muzika kaip kultūros tekstas, Apostrofa, 2007, p , taip pat šio straipsnio refleksijos klausimu žr. R. Goštautienė, Naujoji muzikologija ir kultūriniai muzikos tyrimai in Muzika kaip kultūros tekstas, p

7 sonatos formos ir jos atmainų poetiniuose tekstuose kontūrai (nagrinėjami sonatinės logikos plėtotės ypatumai bei funkciniai dalių santykiai; pateikiami sonatos formos analogijų interpretacijos pavyzdžiai). Pasirinktų lietuvių poetų (Jonas Aistis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Algimantas Mackus, Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė, Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Rimantas Kmita) kūryba literatūrologijos baruose tyrinėjama ir analizuojama įvairiais pjūviais (pvz., V. Kubiliaus Jonas Aistis: gyvenimas ir kūryba, studijų, recenzijų, eilėraščių interpretacijų rinkinys Kūrybos studijos: Alfonsas Nyka-Niliūnas, R. Šilbajorio Religiniai įvaizdžiai Algimanto Mackaus poezijoj in R. Šilbajoris, Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur, V. Daujotytės Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius, G. Bernotienės Menų sąveikos ieškojimai: Judita Vaičiūnaitė ir Leonardas Gutauskas, R. Tūtlytės Išliekanti lyrika: XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita, R. Kmitos Ištrūkimas iš fabriko. Modernėjanti lietuvių poezija XX a. 7 9 dešimtmečiais ir kt.), tačiau šios disertacijos tyrimo objektas ir poetinio teksto analizės ir interpretacijos pobūdis, kai interpretacijos sąvoka suvokiama ne kaip prasmės atkūrimo, bet prasmės kūrimo procesas, tuo pabrėžiant skaitytojo, formuojančio teksto prasmę, vaidmenį, nulėmė, kad buvo atsisakyta specialiai aptarti, pasiremti ir eilėraščių interpretacijas papildyti šiais tyrinėjimais. Disertacijoje sąmoningai atsiribojama ir nesiekiama išsamiai aprašyti, ištirti ir interpretuoti pasirinktų poetų subjektyvios patirties, kūrybinio individualumo, jų estetinių nuostatų, išryškinti pagrindinių kūrybos bruožų, ypatumų, savitumo ar atlikti poetų kūrybinės sąmonės bei patyrimų fenomenologinio tyrimo, kitaip tariant, atskleisti šių kūrėjų asmeninių reikšmių ir prasmės paieškų. Kartu laikantis tokio pobūdžio susiskliaudimo nuostatos, eilėraščių interpretacijose nėra aprašomos, cituojamos ar lyginimo principu pateikiamos lietuvių literatūrologų darbuose egzistuojančios mūsų analizuojamų eilėraščių interpretacinės įžvalgos, prasmės. Tikėtina, tai galėtų būti kitos disertacijos tyrimo diskursas. Disertacijos tikslas ir uždaviniai Disertacijos tikslas yra atskleisti fundamentaliųjų muzikos kalbos, struktūrinių ir komponavimo principų analogijas XX a. lietuvių poezijos pavyzdžiuose bei apibrėžti šių analogijų reikšminius kodus, kurie poetinio teksto analizės ir interpretacijos procese būtų taikomi muzikos raiškos formoms atpažinti. Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, iškelti šie uždaviniai: įrodyti, jog formalistinės-struktūralistinės analizės strategijoje yra implikuota struktūros dėmenų semantizavimo strategija; ištirti polifonijos principų pritaikymo poezijoje galimybes, nusakyti specifinius polifoninio mąstymo analogijų pagrindimo aspektus ir pateikti polifoninės muzikos komponavimo pavyzdžių poetinėje formoje; 7

8 atskleisti daugiasluoksnės eilėraščio sąrangos komponentus ir parodyti jų apraiškas eilėraščių interpretacijose; išryškinti sonatos formos ypatybių probleminius aspektus ir jų aktualumą ieškant sonatiškumo principų analogijų poetiniuose tekstuose bei analizuojamų eilėraščių pavyzdžiais atskleisti probleminių klausimų sprendimų galimybes; išsiaiškinti, ar apibrėžiant poezijos ir muzikos ryšius galima naudotis muzikos analizės įrankiais ir poetinį tekstą perskaityti iš tarpdisciplininės muzikologijos prieities pozicijų. Metodai ir metodologinės prieitys Poetinio teksto interpretacija, siekiant poezijoje atverti muzikos komponavimo principų, muzikinės formos ir jos raiškos analogijas, susiduria su daugialypės reikšmės problematika. Darbe iškeltas siekinys atskleisti poetinio teksto ir muzikos teksto komponavimo technikų analogijas sąlygojo interpretacinių strategijų (Roland o Barthes o, Umberto Eco, Wolfgango Iserio ir kt.) ir su jomis susijusių konceptualių bei metodologinių įrankių pasirinkimą. Kaip svarbiausi buvo derinti keli formalistinis-struktūralistinis, komparatyvistinis, intertekstualiosios analizės metodai. Šių metodų sąveika kartu su muzikologinės muzikos teksto analizės patirties įveiksminimu sukūrė disertacijoje pateikiamų eilėraščių interpretacijų pobūdį. Darbo naujumas ir originalumas Reikia konstatuoti, jog iki šiol humanitarinių mokslų tyrinėjimo lauke XX amžiaus lietuvių poezijos ir muzikos ryšiams, muzikos darybos, formos ir struktūros analogijų požiūriu skirtų studijų maža, nes poetinio teksto muzikalumui atskleisti dažniausiai koncentruojamasi ties fonetikos, garsinės, intonacinės bei ritminės organizacijos muzikiniais bruožais. Tad tikslinga išskirti mūsų rūpimai problematikai artimus disertacinius darbus muzikologės Jūratės Gustaitės (analizuojama Eduardo Mieželaičio poezija vokalinės muzikos kontekste, 1981), literatūrologės Rūtos Brūzgienės (Maironio, Jono Aisčio, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos poezijos muzikalumas nagrinėjamas formų požiūriu, 2004). Disertacijoje gvildenamos temos naujumas ir originalumas sietinas su tuo, jog šis darbas yra bene vienas pirmųjų Lietuvos muzikologijos mokslo probleminėje plotmėje, kai tradicinės muzikologinės analizės procesui atskleisti pasirenkamas ne muzikos kūrinys, o verbalinis kūrinys eilėraštis, kitaip tariant, objektas, tradiciškai sietinas su literatūros mokslo valdomis. Dar konkrečiau pasitelkiama išimtinai lietuvių poezija ir aktualizuojamas eilėraštis nėra siejamas su vokalinės muzikos kūriniu, t. y. koncentruojamasi ne į muzikos ir poezijos (vokalinės muzikos) sąsajų problematiką, o į muzikos 8

9 poezijoje problematiką muzikos komponavimo formų ir struktūrų analogijų požiūriu. Pamatinę darbo problemą sukuria tai, jog norėdami pateisinti tokią muzikologinio pobūžio veikseną poetiniuose tekstuose turime aprėpti platų tarpdalykinės problematikos kontekstą, kurio įvairialypius aspektus nusakyti ir sukonfigūruoti nėra lengva. Suvokiant, kad poezijos ir muzikos ryšių probleminis laukas yra plačiaaspektis, reikėjo suformuoti tam tikrą nuostatą, nulemsiančią disertacijos struktūrą, apsibrėžti probleminį lauką, mokslinės literatūros kontekstą, analizuotinus poezijos tekstus. Reikia pažymėti, jog pasirinktos temos atžvilgiu bandyta neakivaizdžiai atsakyti į klausimą, kodėl muzikologas turi imtis ir gali analizuoti poeziją, siekta atrasti ir suformuoti tam tikrą analitinę-interpretacinę metodologiją, kuri leistų formalios analizės būdu pasiekti semantizavimo kelią bei parodyti, kaip sintaksės, formaliųjų struktūrų analogijos dalyvauja poetinio teksto semantikoje. Interpretacinė literatūra ir šaltiniai Įvairūs disertacijos temos aspektai nulėmė platų mokslinės bei interpretacinės literatūros kontekstą. Literatūros ir muzikos tyrinėjimų laukui pagrįsti aptariamos vienos ryškesnių šias menų sąveikas tyrinėjančių studijų, kaip antai Steveno Paulio Schero (1984), Wernerio Wolfo (1999) literatūros ir muzikos ryšių klasifikacijos, taip pat remiamasi kitais literatūros ir muzikos ryšių paieškoms skirtais mokslo darbais (Palisca 2006, Brūzgienė 2004, Hočevar 2003, Кац 1997, Tomaszewski 1997, Платек 1989, Эткинд 1985, Steinberg 1982, Фейнберг 1973, Brown 1948 ir kt.). Disertacijoje taip pat remiamasi muzikologijos mokslo darbais, skirtais fundamentaliems muzikos kalbos, muzikos formos ar komponavimo principų klausimams (Григорьева 2004, Симакова 2002, Способин 2002, Холопова 1999, Caplin 1998, Кюрегян 1998, Ручьевская 1998, Daunoravičienė 1997, Rosen 1997, Задерацкий 1995, Bonds 1991, Арановский 1991, Rosen 1988, Ratner 1980, Тюлин 1974, Холопова 1971, Newman 1963, Курт 1931 ir kt.). Atskirą darbų grupę sudarantys šiuolaikinių literatūros teorijų ir interpretacijų konceptai, literatūros teorijų kritikos tekstai padėjo suformuoti interdisciplininės teksto analizės ir interpretacijos strategijas bei metodologines prieitis, kartu susiformavo veikiau konceptualūs, į konkrečiai apibrėžtą metodiką ar sistematiką nepretenduojantys darbo įrankiai, nusakantys darbo autorės kaip skaitytojos laikyseną poetinio teksto atžvilgiu (Eco 2004, Lotman 2004, Iser 2002, Ricoeur 2000, Lotman 1996, Barthes 1991, Jakobson 1987, Riffaterre 1983, Barthes 1981, Eco 1979, Riffaterre 1978, Bloom 1975 ir kt.). Aptariami vieni įdomesnių XX amžiaus pradžioje gimusių muzikinių ir poetinių teorijų pavyzdžių (Белый 1929, Сабанеев 1923, Платов 1916 ir kt.). Kalbos muzikalumo tyrinėjimų laukas pagrindžiamas kognityvinės psichologijos tyrinėjimų įžvalgomis, specialiųjų lingvistikos bei neuromokslinių tyrimų ar eksperimentų duomenimis (Patel 2007, Wolf, Gibson 2006, Ambrazas 2005, 9

10 Pinker, Jackendoff 2005, Patel 2003, Kehler 2002, Wolfe 2002, Searle 2000, Patel 1998, Patel, Gibson, Ratner, Besson, Holcomb 1998, Pakerys 1995, Botstein 1993, Raffman 1993, Pakerys 1986, Elman 1983, Lerdahl and Jackendoff 1983, Girdenis 1981, Ratner 1980, Zwaan, Sabbatini ir kt.). Remiamasi tyrinėjimais apie giliąsias mentalines struktūras ir universalijas (Lerdahl 2003, Eco 2001, Brower 2000, Бонфелд 1999, Karbusicky 1997, Strauss 1978/2001, Chomsky 1968/2006, Turpin ir kt.). Taip pat pasiremta filosofijos ir kultūros studijų problematikos, naujosios muzikologijos, literatūros mokslo, poetikos bei literatūros teorijų ir kitų mokslo disciplinų tyrinėjimais (Cook, Newson 2007, Goštautienė 2007, Kerman 2007 (1980), Kramer 2007 (1995), Shepherd 2007 (1992), Dessons 2005, Gjerdingen 2002, Jameson 2002, Eagleton 2000, Koženiauskienė 1999, Steiner 1998, Ambrazas 1996, Каган 1995, Greimas 1991, Nastopka 1985, Daujotytė 1984, Žukas 1983, Zaborskaitė 1978 ir kt.). Siekiant atskleisti muzikos komponavimo principų analogijas XX a. lietuvių poezijoje, disertacijoje išsamiai analizuojami šie eilėraščiai: Alfonso Nykos-Niliūno Vasaros simfonija, Cante jondo (Nyka-Niliūnas 1996), Nijolės Miliauskaitės sapne siuvau juodą suknią..., Svečias, namai... (Miliauskaitė 1999), Juditos Vaičiūnaitės Giesmė, Gruodis, Šarma, Asiūkliai, Antarktida, Trys fugos, Saulė. Mažoras, Veronika, Baltoji naktis, Senosios rinkos aikštė (Vaičiūnaitė 2005), Sigito Gedos Trauksmas, plauksmas, vanduo (Geda 1994), Jono Aisčio Apie rudenį ir šunį, Ratelis (Aistis 1991), Algimanto Mackaus Augintiniai, Mirtiškoji (Mackus 1999), Vytauto Bložės Vaistinė (Bložė 1990), Rimanto Kmitos Po spindinčiu kupolu (Kmita 2009). Disertacijos struktūra Disertacijos struktūrą sudaro įvadas, keturios dalys, išvados, šaltiniai ir literatūra, priedas. Įvade pagrindžiama disertacijos tema ir objektas, išdėstomi tikslai ir uždaviniai, nurodomi tyrimo metodai, nusakomi disertacijos naujumas ir originalumas. Pirmojoje dalyje aptariami muzikinės, poetinės bei kalbinės raiškos sankirtų aspektai. Pirmajame dalies skyriuje aktualizuojame keletą ryškesnių XX amžiuje susiklosčiusių poezijos ir muzikos giminystės pavyzdžių, kurie iliustruoja tam tikras poetinio teksto muzikos komponavimo principų, struktūrinės bei semantinės sąrangos principų bendrumo apraiškas. Antrajame skyriuje gvildenamos poezijos muzikalumo galimybės universalijų ir struktūrinių koor dinačių požiūriu. Nusakomi pagrindiniai meno formos principai ir dėsniai, pateikiamos universaliosios suvokimo schemos, atliepiančios universaliuosius formų struktūravimo principus. Aptariami svarbesni muzikos kalbos ir verbalinės kalbos sankirtų aspektai, kitaip tariant, disertacijoje siekiama pateisinti muzikos kalbos įsikišimą į kalbos gramatikos ir bendrųjų poezijos dėsnių sritį, ieškoma bendrųjų vardiklių, leidžiančių sutapatinti abi kalbas ir šių santapų bei analogijų kodus įžvelgti eilėraštyje. Taip pat pagalbos ieškoma kognityvinės 10

11 psichologijos, lingvistikos mokslo baruose. Trečiajame pirmos dalies skyriuje atskleidžiamos teksto analizės ir interpretacijos strategijos, kurios aktualizuojamos tolesnėse darbo dalyse, išskiriami disertacijoje pateikiamų eilėraščių analizes ir interpretacijas formuojantys (formalusis skaidymo ir montavimo, motyvinės plėtotės, tonacinis, retroaktyvaus skaitymo, intertekstualumo ir kt.) skaitymo parametrai. Antrojoje dalyje aktualizuojama polifoninio mąstymo raiškos poezijoje problematika. Siekiant atskleisti muzikos daugiabalsiškumo lietuvių poezijoje apraiškas, suprobleminami tiek polifoninių komponavimo principų, tiek polifoninės formos lygmenys bei klausimai. Pasitelkiant Juditos Vaičiūnaitės, Nijolės Miliauskaitės, Sigito Gedos poetinius tekstus tyrinėjamos daugiabalsiškumo, pedalo, ostinato, imitacinės technikos, fugos komponavimo principų analogijų galimybės. Trečiojoje dalyje gilinamasi į daugiasluoksnę eilėraščio sąrangą muzikos komponavimo technikų bei formų koegzistencijos, žanrų implikacijos, technikų samplaikos požiūriu. Konkrečiomis Jono Aisčio, Algimanto Mackaus, Alfonso Nykos-Niliūno, Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių interpretacijomis atskleidžiami įvairialypiai ir įvairiaaspekčiai eilėraščio, kurio struktūroje išryškėja pakartojimo principų analogijos, skaitymo kodai. Ket virtojoje dalyje susitelkiama į sonatos formos ir jos atmainų poetiniuose tekstuose problematiką. Aktualizuojami sonatinės logikos plėtotės ypatumai bei funkciniai formos dalių santykiai. Nusakytos sonatos komponavimo technikos, struktūrinių principų, formos procesiškumo ypatybės bei tokių analogijų radimosi poetiniuose tekstuose galimybės sukonkretinamos pasitelkus Vytauto Bložės, Juditos Vaičiūnaitės, Rimanto Kmitos, Nijolės Miliauskaitės eilėraščius. Siekiant išryškinti interpretuojamų eilėraščių struktūravimo aspektus, darbo autorė disertacijoje pateikiamų eilėraščių tekstus spalvina, ryškina, struktūruoja ir tarsi suasmenina, todėl šių eilėraščių originalios versijos pateikiamos disertacijos priede. 1. MUZIKINĖS, POETINĖS ir KALBINĖS RAIŠKOS SANKIRTŲ ASPEKTAI Vakarietiškose mokslo tradicijose komparatyvistika apibrėžiama kaip mokslas, tiriantis įvairialypius literatūros ryšius, taip pat sankirtas tarp įvairių diskurso tipų: tarp literatūros ir įvairiausios meninės praktikos, tarp literatūros ir kitų pažinimo sričių. Šiandien tarpdalykinių studijų tyrimais siekiama išsiaiškinti, ar komparatyvistika gali pasiūlyti savo specifinį požiūrį ar metodą, kuriais remiantis būtų galima tirti tam tikras menų sąveikas. Siekdami pateisinti poezijos ir muzikos ryšius, glaustai pateiksime vieną iš daugelio komparatyvistinės koncepcijos sistematikos pavyzdžių. Stevenas Paulis Scheras (1984) pagrindinius muzikos ir literatūros sąveikos objektus koncentruoja į tris grupes: 1) muzika ir literatūra, t. y. vokalinė muzika; 2) literatūra muzikoje, t. y. programinė 11

12 muzika; 3) muzika literatūroje, t. y. žodinė muzika, verbalinė muzika bei formos ir struktūros paralelės ir analogijos. Iš principo panaši klasifikacija nurodoma ir Wernerio Wolfo veikale The Musicalization of Fiction: A Study in the Theory and History of Intermediality (1999) kaip intermedialumo koncepcija. Muzikos ir literatūros sąveikų formos W. Wolfo klasifikuojamos į: 1) atvirąsias/tiesiogines: muzika ir literatūra, t. y. vokalinė muzika; 2) uždarąsias/ netiesiogines: literatūra muzikoje, t. y. programinė muzika ir muzika literatūroje. Pastarasis atvejis, t. y. muzika literatūroje, aktualiausias mūsų nagrinėjamiems klausimams. Vertėtų pažymėti, jog eilėraščių analizėse ir interpretacijose atsispindės muzikos ir literatūros suartėjimo santykis, kurį W. Wolfas vadino imitavimu, kitaip tariant, literatūros muzikalizavimu, o konkrečiau, vienas šioje grupėje išskirtųjų lygmenų formų ir struktūrų analogijos lygmuo. Eilėraščių analizės ir interpretacijos procese aktualizuota intermedialioji muzikos ir poezijos sąveika išprovokuos ir intertekstualumo prieitį, kurią traktuojame kaip skaitymo metu atsirandančią, kitaip tariant, paties poetinio teksto išprovokuotą būtinybę (nuorodą) kreiptis į kitus tekstus ir sukurti intertekstinio ryšio reikšmę ir prasmę Struktūrinės bei semantinės sąrangos principų bendrumas: prielaidos ir analizės galimybės Nusakydami poetinio teksto muzikos komponavimo principų raiškos galimybes turėtume įvardyti keletą pagrindinių kategorijų, iš kurių, priklausomai nuo pasirenkamos prieities pozicijos, galima išrutulioti keletą subkategorijų. Kaip vieną pagrindinių kategorijų išskirtume eufoniją (t. y. garsų darna, sąskambis) eilėraščio garsinę/intonacinę organizaciją, fonikos šaką, kuri nagrinėja instrumentuotės ypatybes ir dėsnius, žodžio reikšmės ir žodžio skambėjimo ryšius, per kuriuos poetinis tekstas priartėja prie muzikinės kalbos raiškos analogijos. Poezijos ir muzikos giminystės diskusijų, mąstymų, eksperimentų problematika dažniausiai koncentravosi į poezijos, kaip garsų meno, prigimtį, į idėją, jog žodis-garsas (kitaip tariant, kalbos muzika) yra pirmesnis negu žodis-prasmė. Toks kalbos garso sureikšminimas inspiravo įvairiausias muzikines-poetines teorijas (pvz., L. Sabanejevo, F. Platovo, A. Bielo ir kt.). Akivaizdu, kad jos atsirado kaip atsakas intuicijai ir suvokimui, jog dviejų menų sąveika yra imanentiška ir neabejotina. Kitai kategorijai priskirtume muzikinio mąstymo raišką, kurios galima ieškoti giliuosiuose eilėraščio sluoksniuose, žvelgiant per muzikos darybos, dramaturginio plėtojimo, formos ir struktūros analogijų prizmę. Įrodydami, kad muzikinės sintaksės apdorojimo procesai aktyvuoja smegenų kalbos zoną, neuromoksliniai tyrimai (A. Patel, E. Gibson, J. Ratner, M. Besson, P.J. Holcomb) patvirtina kalbos ir muzikos sintaksinių procesų santapos ir persidengimo reiškinį. Be to, lingvistinės ir muzikinės sekos neorganizuojamos atsitiktinio 12

13 gretinimo būdu. Kombinavimo principai veikia tokiuose lygmenyse kaip žodžių, frazių, sakinių daryba, formavimas kalboje ir sąskambiai, sąskambių progresijos ir harmoninės struktūros muzikoje. Eksperimentiniai tyrinėjimai pateikia implicitinį šių principų pažinimo pobūdį, pasireiškiantį per daugybę mentalinių gebėjimų aspektų Poezijos muzikalumo galimybės universalijų ir struktūrinių koordinačių požiūriu Turint omenyje tarsi amžinai atviro klausimo, kas iš ko gimė muzika iš kalbos ar kalba iš muzikos, švytuoklės padėtį, galėtume manyti, kad muzikos kalbos gramatika taip pat turi būti pagrįsta universaliais prigimtiniais dėsniais, struktūrinės priklausomybės ryšiais, kurių tam tikri, kognityvnių tyrimų (S. Pinker, R. Jackendoff, D. Raffman, A. Patel, I. Peretz, M. Tramo, R. Labrecque) įrodyti, elementai analogiškai koreliuoja su lingvistiniais parametrais. Bendrųjų meno dėsningumų ir formų universalijos įsiterpia į literatūros menų lauką. Pasak E. H. Turpino ( ), visuose menuose randame bendruosius dėsnius ar jų apraiškas. Tai yra detalių plėtotė ir multiplikacija (dauginimas), detalių gravitacija, kitaip tariant, traukos dėsnis į centrą ar kulminaciją, struktūriniai ypatumai, tam tikra įvairių padalų ir dalių, formuojančių visumą, proporcija, t. y. universalijos akivaizdžios visose (tiek gamtos, tiek meno) formose. Tai autorius vadina muzikinės formos instinktais/nuojautomis. Bendrai žvelgiant, pagrindiniai meno formos principai yra eksponavimas, plėtotė ir pakartojimas/repriza ar reziumė. Šie principai įvairių menų (ypač laiko menų) formose plėtojosi identišku būdu, nes savo esme charakterizavo savaiminius gamtos procesus, taip pat pagrindė tipiškus žmogaus gyvenimo eigos principus. Muzikos semiotikas Vladimiras Karbusickis (1997), leidęsis į pirmapradžių formos pavidalų paieškas, atranda ir apibrėžia šešis egzistencinius muzikos modusus, kurie atitinka šešis archetipinius universaliuosius formų sudarymo principus. V. Karbusickio pateikiamą archetipinių muzikos formų universalumo sistematiką galėtume papildyti žmogiškos patirties universalijų požiūriu. Kognityvinės teorijos, nagrinėjančios muzikos reikšmių problematiką, lauke akcentuojama tai, jog sąmoningas ar/ir pasąmoningas mąstymas mažų mažiausiai susidaro iš to, kaip vidiniai mąstymo modeliai atitinka ar derinasi su patirties modeliais. Candace Brower (2000) pateikiamos universaliosios suvokimo schemos akivaizdžiai atliepia universaliuosius formų struktūravimo principus ir nurodo kombinacijų galimybes formų įvairovei skleistis, kurios vaidina svarbų vaidmenį muzikinės-metaforinės reikšmės supratimui. Manytume, jog universaliosios suvokimo schemos gali būti siejamos su muzikinių formų komponavimo principais ir reikštis kaip pamatiniai mąstymo principai garsų ir laiko menuose (muzikoje ir poezijoje). 13

14 Siekiant poetinėje formoje įžvelgti ir pateisinti struktūrines poezijos ir muzikos kalbų analogijas bei ryšius, būtina suprasti prigimtines šių kalbų ypatybes, t. y. muzikos kalbos ir verbaliosios kalbos (lingvistikos) anatomijos ir jos sandaros elementų ir priemonių bendrybes bei skirtumus. Šiuolaikinės kognityvistikos srityje neuromoksliniai šių dviejų sričių tyrinėjimai (Patel, Kehler, Wolfe, Wolf, Gibson) atveria alternatyvias koncepcijas, išryškinančias muzikos ir kalbos ryšių bendrybes. Tyrinėdamas muzikos sintaksinę sandarą muzikologas Markas Aranovskis (1991) pateikė motyvo ir struktūrinių melodijos elementų koncepciją, išryškindamas galimas sąsajas su verbaliosios kalbos sintaksės fenomenu. Nurodome, mūsų požiūriu, susidarančias muzikos ir kalbos sankirtas gramatiniu aspektu, kurios darbo eigoje pagrįstai leistų pritaikyti ir naudoti muzikinės sintaksės analizės metodus. Šiame skyriuje nusakyti universalieji mąstymo modeliai, pagrindžiantys universaliųjų principų pagrindu kūrybos procese susiklostančias struktūras, ir aptarti pagrindiniai muzikos ir kalbos sankirtų aspektai tolesniuose praktiniuose skyriuose leidžia pereiti prie argumentuotų muzikos ir kalbos sąrangos bei muzikos ir poezijos struktūrinių principų bendrybių, konkretesnių, analogijomis grindžiamų analizės metodų taikymo pavyzdžių Interdisciplininės teksto analizės ir interpretacijos strategijos Tik XX a. viduryje ir antrojoje pusėje literatūros teorijos kontekste literatūra neteko savo išskirtinumo, autonomiškumo, estetinė funkcija prarado buvusį reikšmingumą. Taigi pakito literatūros sampratos tūris, iškilo kiti dalykai (tokie kaip tekstologija, prasmė, reikšmė, komunikacija, tarptekstiniai santykiai), o literatūros teorija labai išsiplėtė ir atsitraukė nuo specifinės literatūros sampratos bei siauros vidinės interpretavimo funkcijos. XX amžiaus literatūros teorijos gali būti traktuojamos kaip universalesnio pobūdžio kultūrinės kritikos teorijos, kurių metodologinės nuostatos, analitinės technikos, netgi terminija gali būti taikoma įvairiems meniniams tekstams interpretuoti. Tokio pobūdžio kritikos teorijų objektu tampa ne anksčiau estetizuota vertybė kūrinys, bet jo tekstas ir teksto prasmės supratimo problema. Tad susiklosčiusi nauja hermeneutinė situacija inspiravo inovatyvių literatūros tyrimų metodologijų bei tekstinių analizių radimąsi. Naujos skaitymo strategijos skaitytojui leidžia manyti, jog bet kurio teksto teorinė analizė bei interpretavimas prasideda nuo įtarimo, kad jo prasmė nėra paviršinė autoriaus sąmoningai išreikšta, bet giluminė, dažniausiai nuslėpta sąmoningai arba nesąmoningai. Šio darbo siekis yra poezijos ir muzikos sąveikų bei ryšių lauką paversti aktyvia teksto ir skaitytojo komunikacijos erdve, o poetinio teksto analizės ir interpretacijos įžvalgoms bei procesui leisti skleistis per šiuolaikinių literatūros teorijų ir muzikinės kompetencijos prieitis. 14

15 Vienas iš poetinio teksto analizės aspektų yra neatsiejamas nuo kalbėjimo apie eilėraščio gramatinę sandarą, struktūrą bei formą, kitaip tariant, tuos dalykus, kurie susišaukia su muzikos teksto, visų pirma, kaip tam tikros struktūros ar formos, analize. Pasinaudodami tuo, jog literatūros teorijas galime įveiksminti kaip universalaus pobūdžio analitines technikas, šio darbo koncepciją geriausiai nusakytume pasitelkdami esmines formalizmui bei poststruktūralizmui (t. y. šiuolaikinės interpretacijos ir recepcijos teorijos) būdingas metodologines nuostatas. Požiūrio į tekstą (tiek poetinį, tiek muzikinį) formalizmo ir poststruktūralizmo nuostatų koegzitencija atspindi tai, jog formalusis struktūrinis teksto skaidymo metodas atliepia pirminį teksto struktūros analizės veiksmą, o šiuolaikinės interpretacijos teorijos šiam analizės procesui padeda surasti prasminius kodus. Pavyzdžiui, Roland as Barthes as straipsnyje Struktūralistinė veikla (1963) tarsi pateikė muzikos kūrinio analizės proceso kvintesenciją. Juk muzikos kūrinio interpretacija prasideda nuo muzikos teksto skaidymo įvairiais lygmenimis (jo žodžiais, vyksta reikšmingų teksto vienetų atranka) ir galiausiai įsitraukiama į interpretacinį muzikos teksto struktūrinimo, (re)komponavimo procesą (anot Barthes o montavimo veiksmą). Poziciją, kurios norėtume laikytis analizuojamojo teksto struktūravimo proceso suvokimui atskleisti, galime papildyti pasitelkę literatūrologo Wolfgango Iserio siūlomą teksto pažinimo strategiją, kur kombinavimo veiksmas įvardijamas kaip reikšmingai atrinktų teksto elementų struktūravimas ir siejimas. Poetinio teksto interpretacija, siekiant atskleisti muzikinės formos ir jos raiškos analogijas, susiduria su daugialypės reikšmės problematika. Kad tolesniuose skyriuose galėtume pagrįstai leistis į poetinių tekstų interpretacijas, kuriomis siekiame iškelti muzikos kalbos principų analogijų sąlygotas potencialias eilėraščio reikšmes, pateikiame konceptualias šiuolaikinių interpretacijos ir recepcijos teorijų nuostatas (P. Ricoeur o, U. Eco, J. Lotmano, M. Riffaterre o ir kt.), kurios, manytume, suteikia tam tikrų įgaliojimų ir mums, siekiantiems poetiniame tekste apčiuopti ir interpretatyviai paskelbti muzikinių principų ir muzikos formų slėpinius. Siekdami sukonkretinti šiame skyriuje aktualizuojamas teksto analizės ir interpretacijos strategijas bei ankstesniame skyriuje nusakytus muzikinės ir verbalinės kalbų struktūrinės sąrangos bendrumus, pateikiame Alfonso Nykos-Niliūno (g. 1919) Vasaros simfonijos (1941) poetinio teksto sintaksinės analizės analogijos pavyzdį. Motyvų atrankos ir montavimo operacijos procese atsiskleidžia muzikinė ištisinio motyviniovarian tinio plėtojimo technikos analogija. Šitaip keturių dalių eilėraščių cikle Vasaros simfonija pasiekiamas simfoniniam mąstymui būdingas vientisumas, sąryšinga visų elementų tarpusavio priklausomybė. Abiem tiek muzikos, tiek poezijos sritims būdinga tai, jog nepaisant sintaksės materijos skirtumų jos elementų priklausomybės ryšius lemia funkcinio mąstymo operacijos. Svarbiausia yra tai, jog abi sritys turi funkcines sintaksines 15

16 kategorijas, kurios reikšmę įgauna tik dėl abipusių santykių bei sąryšių sąveikos ir simbiozės (Patel 1998). Šie pastebėjimai aktyvuoja muzikologo ir literatūrologo Boriso Kaco (1997) pateiktą tonacinės analogijos literatūroje ir poezijoje idėją. Anot B. Kaco, akivaizdu, jog žodžio mene atitikmens tonacijai nerasime. Tonacinė organizacija galima tik muzikos, t. y. garsų santykių, sferoje. Tačiau autoriui pavyksta suformuluoti išvadą, teigiančią, jog tonaciniai formos santykiai literatūrinėje muzikos formos analogijoje turėtų būti pakeisti kitų elementų santykiais. Būtent ne bet kokiais, o specifiškais ir reikšmingais tik poetinei medžiagai, lygiai kaip tonaciniai santykiai būdingi tik muzikinei medžiagai. Tyrinėtojo įsitikinimu, analogiški tonaciniams muzikos formos santykiams poezijoje gali būti laikų santykiai. Remdamiesi B. Kaco teorija, kaip tonacinės analogijos bei motyvinės-semantinės analizės pavyzdį pateikiame Nijolės Miliauskaitės ( ) eilėraštį sapne siuvau juodą suknią... (1981). Tonacinė eilėraščio analizė atskleidžia, jog šiuo atveju veiksmažodžio laikų santykių principą galėtume traktuoti kaip pagrindinį, tekstą struktūruojantį principą. Laikų kaitos struktūrą paantrina bei pagrindžia ir susidarančios atrinktųjų motyvinių ryšių padalos. Aptartą tonacinės poetinio teksto analizės problematiką gvildename ir tolesniuose darbo skyriuose pateikiamose eilėraščių interpretacijose. 2. POLIFONINIO MĄSTYMO RAIŠKA POEZIJOJE Šioje dalyje gvildename daugiabalsiškumo poezijoje problematiką. Remdamiesi B. Kaco teorijos įžvalgomis, siekiame atskleisti muzikos daugiabalsiškumo lietuvių poezijoje apraiškas. Mąstymo universalijų požiūriu matysime, jog garso-tono erdvės išplėtimas kaip struktūrinis principas čia atsiskleis įvairiais tiek polifoninių komponavimo principų, tiek polifoninės formos lygmenimis Daugiabalsiškumo, pedalo, ostinato apraiškos poetiniame tekste Daugiabalsiškumo analogijos poezijoje prielaidos Kalbant apie muzikinio daugiabalsumo formas poezijoje pirmiausia yra svarbu išsiaiškinti polifoninių principų pritaikymo (sąmoningai ar nesąmoningai) poezijoje galimybes. Būtent todėl, kad muzikinė polifonija yra specifinis daugiabalsiškumas, grindžiamas vienalaikiu kelių (mažiausiai dviejų) balsų skambėjimu, kurių kiekvienas yra savarankiškas. Turint omenyje visą muzikinės kontrapunktikos specifiškumą, kompleksiškumą ir įvairovę, kontrapunkto ir/ar polifonijos analogijų poezijoje paieškos sukuria klausimų ir abejonių lauką. Akivaizdi tiesa, jog linearus poezijos būvis nesudaro realaus sąskambio galimybės, verčia atspirties taškų ieškoti žmogaus sąmonės struktūrose. 16

17 Anot B. Kaco, tokią galimybę suteikia viena iš Ernsto Kurtho teorijų (1931). Analizuodamas Johanno Sebastiano Bacho muziką, E. Kurthas atkreipė dėmesį į tai, jog vienbalsė linija sukuria polifoninės faktūros iliuziją, kitaip tariant, melodinė linija kuriama taikant slapto daugiabalsiškumo principą, o tai leidžia sukurti vienalaikio dviejų ar daugiau balsų skambesio iliuziją naudojant vieną balsą. Savo knygos Музыкальные ключи к русской поэзии (1997) ( Muzikiniai rusų poezijos raktai ) skyriuje Иллюзия многоголосия ( Daugiabalsiškumo iliuzija ) B. Kacas bando įrodyti, jog tokia analogija galima ir poezijoje, kalbant apie polifoniją ne plačiąja prasme, o turint galvoje vieną iš jos atmainų slaptą vienbalsės melodinės linijos daugiabalsiškumą. Anot B. Kaco, daugiabalsiškumo efektas poetiniame tekste susiformuoja panaudojus tam tikrus poetinės medžiagos komponavimo principus, todėl daugiabalsiškumo iliuzijos kūrimui reikalingos trys svarbios sąlygos ir tik visų trijų sąlygų sąveika gali sukurti polifoninės iliuzijos efektą: 1) autoriaus balse išskiriamas tam tikras slaptų balsų skaičius; 2) būtina, kad poetiniame tekste (eilėraštyje) rastųsi mažiausiai du santykiškai savarankiški tekstai, t. y. kiekvienas šių tekstų turi formuoti sąlygiškai išbaigtą semantinę ir sintaksinę struktūrą; 3) savarankūs tekstai turi būti sujungti taip, kad rastųsi jų sinchroniškumo (t. y. vienalaikio, o ne nuoseklaus vienas po kito einančių balsų skambėjimo) iliuzija, kitaip tariant, sinchroniškumas formuojasi tada, kai kiekvienas balsas skaidomas į fragmentus ir jie yra kaitomi taip, kad nutrūkęs tekstas tęstųsi po kito teksto įstojimo. Tad peršasi išvada, jog daugiabalsiškumą eilėraštyje galintys suformuoti savarankiški tekstai poetiniame tekste polifoniškai suskamba komunikatyvinėje (procesiškoje) eilėraščio plotmėje Daugiabalsiškumo poetiniuose tekstuose realizavimo pavyzdžiai Eilėraščio linijinio struktūravimo plotmėje, polifoninės formos principų paieškos poezijoje tarsi siūlo į eilėraščius žvelgti kaip į poetines struktūras, kurios iš skaitytojo reikalauja įvairaus pateiktos medžiagos perkomponavimo, pasirenkant vienokią ar kitokią interpretacijos poziciją. Šiame poskyryje pateikiame keletą polifoninės muzikos komponavimo pavyzdžių poetine forma. Manytume, jog Juditos Vaičiūnaitės ( ) eilėraščiai Giesmė (1987), Gruodis (1960), Šarma (1977), Asiūkliai (1968), Antarktida (1962) slepia daugiabalsės faktūros realizavimo galimybes. Eilėraščiuose Giesmė, Gruodis įžvelgtume vienalaikį slaptą dviejų balsų skambėjimą. Abu balsai eilėraštyje gali egzistuoti kaip savarankūs tekstai, kita vertus, koegzistuodami jie sukuria vienalaikio balsų skambėjimo įspūdį. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje Svečias (1980) atskleidžiame trijų balsų skambesio iliuziją, nes eilėraščio medžiaga pasiduoda trijų savarankiškų tekstų atrankai. Naudodamiesi slaptosios polifonijos technikos analogija, poetiniame tekste galime įžvelgti realias, o ne metaforiškas daugiabalsiškumo apraiškų galimybes. 17

18 Kompleksinė lineariųjų kompozicinių technikų koegzistencija: vargonų pedalo analogija ir cantus firmus ekstrapoliacija Ostinato principu pagrįstos muzikos kompozicijos būdingos tuo, jog viename iš balsų (ostinato) kartojamas tas pats melodinis darinys, kai tuo metu kituose balsuose laisvai plėtojama savarankiška medžiaga. Vieną toną kartojantis ar tęsiantis ostinatinis balsas ir užimantis vieną iš daugiasluoksnės faktūros balsų vadinamas vargonų pedalu (kitaip išlaikytasis tonas). Vargonų pedalo, kaip ir slaptojo daugiabalsiškumo iliuzija, pasak B. Kaco, gali rastis ir vienbalsėje melodinėje linijoje. Tokiu atveju išlaikytasis tonas kartojamas taip dažnai ir tokios ritmikos kontekste, jog klausytojui susidaro nenutrūkstamo tono skambėjimo įspūdis. Tokių ostinatinių struktūrų kaip vargonų pedalas, cantus firmus, ostinatinės variacijos iliuzijos kūrimo poezijoje galimybės išsamiai nusakytos B. Kaco studijoje. Remdamiesi šio autoriaus aprašytomis ostinatinių struktūrų kūrimo galimybėmis siekiame jas įžvelgti Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiuose Šarma (1977), Asiūkliai (1968), Antarktida (1962) Imitacinės technikos analogijų galimybės Fugos komponavimo principų apraiškos Fugos formos specifika reikalauja imitacinės temos plėtotės. Chrestomatinį fugos formos komponavimo technikos modelį sudaro penki pagrindiniai elementai: tema, atsakymas, kontrapunktas, intermedija ir streta. Fugos atitikmens galimybių pirmiausia ieškome eilėraščio (kaip poetinio teksto) sandaroje. Suvokti ir išskirti specifinius polifoniškumo principus ir ženklus pabandėme Juditos Vaičiūnaitės trijų eilėraščių cikle Trys fugos (1961). Nuorodą į galimą polifonijos apraišką randame bendrame visiems eilėraščiams pavadinime. Realios muzikinės fugos analogijos čia nerandame, tačiau galime išskirti tam tikrus šios polifoninės formos principus, konstruktyviuosius jos elementus. Pirmąją ir antrąją Fugas sieja imitacinės analogijos principas. Trečioji Fuga neturi vienos aiškios teksto komponavimo technikos. Šiame eilėraštyje galima išskirti kelis tekstą struktūruojančius lygmenis, kurie leidžia trečiają Fugą interpretuoti ir kaip Trijų fugų ciklą sintezuojantį eilėraštį. J. Vaičiūnaitės Tris fugas interpretuojame ir ciklinės kompozicijos požiūriu, pradedant nuo akivaizdžiausių cikliškumo ženklų, baigiant struktūriniais bendrumais ir ciklo simfonizavimo požymiais. Ieškodami fugos komponavimo principų raiškos galimybių poetiniame tekste, pasitelkiame dar vieną eilėraštį, kurio formos sudedamąja dalimi laikytume fugato epizodą. Tai Sigito Gedos ( ) eilėraštis Trauksmas, plauksmas, vanduo (1991). Poetinė eilėraščio forma tarsi nerodo jokių polifoninės formos struktūravimo principus atliepiančių ženklų. Tačiau retroaktyvaus skaitymo metu ima ryškėti tam tikros komponavimo analogijos bei muzikos formos 18

19 atitikmenis lemiantis poetinės medžiagos plėtotės pobūdis. Formos vientisumą sukuria motyvinių ryšių sankabos dalių vidaus sandaroje, šių ryšių plėtotė ir plėtotės transformacijos eilėraščio procese. S. Gedos eilėraščio Trauksmas, plauksmas, vanduo struktūros analizė atskleidžia, jog fugato epizode yra sutelkta vidinė informacija ir semantinis teksto krūvis. Šiame skyriuje suformuluoti ir analitiškai pagrįsti muzikai ir poezijai bendri polifoninių elementų bei polifoninės formos komponavimo principai leidžia įžvelgti struktūrinius daugiabalsiškumo modelius J. Vaičiūnaitės ir S. Gedos eilėraščiuose. Suvokdami esminius daugiabalsiškumo principų atitikmenis poezijoje, įgauname įgūdžių, kurie padeda skirti metaforišką ir analogišką polifoninių komponavimo principų verbalizaciją. Polifoniškumo įžvalgos papildo, praplečia eilėraščio semantinę, emocinę bei dinaminę ir ekspresyviąją plotmes. 3. DAUGIASLUOKSNĖS SĄRANGOS YPATUMAI IR EILĖRAŠČIO SKAITYMO KODAI Daugiasluoksnės sąrangos sampratą eilėraštyje galėtume parodyti remdamiesi įvairiais aspektais stilistika, stilizacija, prasmių laukų samplaikomis, mišriosiomis formomis, formų koegzistencija, žanrų asociacijomis/implikacijomis, koliažų reikšmių spektrais, intertekstualumu, technikų samplaikomis, istoriniais stiliais ir panašiai. Turėdami omenyje tai, jog daugiasluoksniškumo sąvoka apima itin plataus spektro problematiką, šioje dalyje nagrinėjame tik kai kuriuos daugiasluoksnės sąrangos reiškinius bei ypatumus, t. y. formų koegzistenciją, žanrų asociacijas/implikacijas, intertekstualumą, technikų samplaikas Kartojimu grindžiamų muzikos formų aspektai Poeziją ir muziką vienija pamatinė poetinės ir muzikinės kalbos savybė, struktūrinis suvokimo principas kartojimas. Poetinėje kalboje kartojimas laikomas vienu iš reikšmingiausių jos organizacijos principų. Turėdami omenyje, jog muzikoje kartojimo (repriziškumo, rekapituliacijos) principas yra daugelio formų identifikavimo principas, galime įvesti kartojimo (tikslaus ir laisvo, t. y. variantiško) kaip vieno svarbiausių muzikos komponavimo principų analogiją ir poetinio teksto skaitymo-struktūravimo procese ieškoti intermedialios pakartojimo ar nepakartojimo reikšmės. Vadovaudamiesi šiame skyriuje nusakytomis muzikos pakartojimo ypatybėmis, remdamiesi klasicistinių ir romantinių formų katalogu ieškosime kartojimo fenomeno muzikinės raiškos analogijų ir sieksime parodyti pastarųjų koegzistencijos galimybes viename eilėraštyje. Interpretuodami poetinius tekstus matysime, jog remdamiesi vienu iš universaliausių principų eilėraštį galime interpretuoti daugialypės sąrangos kodais. 19

20 3.2. Keliaplanės formos įžvalgos: žiedinė kompozicija kaip da capo formos analogija, paprastoji trijų dalių forma ir rondinis refreniškumas Poezijos kūrinių kompozicija priklauso nuo sintaksinės sąrangos, ypač nuo paralelizmų ir pakartojimų išdėstymo. Pagal kartojimo būdą skiriamos kelios kompozicijos formos: anaforinė, žiedinė, spiralinė, amebinė. Žiedinę eilėraščio kompoziciją muzikoje atitiktų da capo paprastosios trijų dalių formos reprizinis tipas. Paprastoji trijų dalių forma, grindžiama kartojimo principu (a b a), yra viena universaliausių klasicizmo formų (be to, pakartojimu, ekspozicijos grįžimu reprizoje garsėja sonatos forma, dar įdomesnis pakartojimų ciklas koncentrinėse formose, taip pat pažymėtinas įžangos atsikartojimas kodoje ir apskritai kodos dažnai reflektuoja kokius nors momentus iš dalies pradžios ar vidurio medžiagos). Kaip paprastosios trijų dalių da capo formos analogijos pavyzdį pateikiame Jono Aisčio ( ) eilėraštį Apie rudenį ir šunį (1929). Tai keturių strofų eilėraštis, jo pirmoji strofa atitiktų pirmąją formos dalį, antroji ir trečioji strofos vidurinę (antrąją) dalį, o ketvirtoji strofa tiksliąją reprizą, kitaip muzikoje užrašomą da capo. Teminiu ir tonaciniu požiūriu eilėraštį priskirtume paprastosios trijų dalių da capo formos, kurios norma yra vienatemiškumas ir plėtojamasis vidurys su tikslia repriza, analogijai. J. Aisčio eilėraščiu Ratelis (1944) iliustuojame dviejų pakartojimo principu grindžiamų formų da capo ir kupletinės koegzistencijos pavyzdį. Nors teksto pirmaplanė forma atsiskleidžia kaip da capo analogija, vis dėlto retroaktyvus teksto skaitymo procesas formos reikšmės ir semantikos plotmėje eilėraštį leidžia pamatyti ir per refreniškumo analogijos prizmę. Taip eilėraščio da capo formą tarsi perdengia kita, refreninė. Galime manyti, jog kelių formų ar kelių komponavimo principų koegzistenciją eilėraštyje rasime ne atsitiktinai, o greičiau dažnai ar dažniausiai. Pirmiausia vien todėl, kad eilėraštis kaip poetinės kalbos forma yra daugialypis/daugiasluoksnis ir semantiškai, ir kompoziciškai. Daugialypumo reiškinys niveliuoja griežtosios formos ribas ir leidžia pasirinkti tokią interpretacinės žiūros prizmę, per kurią galime įžvelgti keliaplanės formos ar kelių komponavimo principų sąveikavimo modelį Folkloro semantiką modeliuojantys skaitymo kodai Šioje dalyje daugiasluoksniškumo aspektą nukreipiame į žanrų tyrimo lauką, bandydami parodyti, jog eilėraščio daugiasluoksnę sąrangą galėtume grįsti ir folkloro žanrų asociacijos/implikacijos pagrindu Liaudies dainos komponavimo principų ir žanrų implikacijos Požiūris, jog kūrybos procese labai dažnai susitelkia bei realizuojasi ir pasąmoningi kultūros klodai, suteikia pagrindą poetiniuose tekstuose ieškoti įvairiausių sąmoningų ir nesąmoningų folkloro sampynų, samplaikų 20

21 formų. Taigi, kreipdami eilėraščio daugiasluoksniškumo tyrimą prasminio intertekstinio dialogo paieškos kryptimi, liaudies dainos struktūrinių principų ir elementų implikaciją įžvelgtume Algimanto Mackaus ( ) eilėraščių ciklo Augintiniai (1962) šeštojoje dalyje. Ši implikacija aktualizuoja liaudies dainos žanrą nurodo į kumuliatyvines dainas ir suteikia šį žanrą atitinkantį skaitymo kodą: lietuvių formulinėms dainoms ir pasakoms būdingą pakartojimo tipą, kumuliacinį strofų jungimo principą. Tęsdami folkloro implikacijos paieškas, į ispanų folklorą nukrypstame su cante jondo (iš isp. gilus arba giluminis giedojimas) žanru. Paslaptingos galios giedojimas savaip ataidi Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštyje Cante jondo (1974, Žiemos teologija I). Aptarta giluminio giedojimo samprata nurodo ir leidžia pajusti/atskleisti vieną iš kodų, kuriuo galime perskaityti eilėraštį. Cante jondo implikaciją, tačiau skirtingai negu A. Nykos-Niliūno eilėraštyje su paratekstine nuoroda, t. y. labiau iš tolo, atskleidžiame Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje Saulė. Mažoras (1973). Nors eilėraščio pavadinimas nepažymėtas jokiomis nuorodomis į sąlytį su cante jondo, vis dėlto eilėraščio semantinės reikšmės ir nuorodos bei medžiagos plėtotės pobūdis nukreipia cante jondo implikacijos link. Apibendrindami analizuotus eilėraščius, išskirtume šiuos skaitymo kodus modeliuojančius daugiasluoksniškumo aspektus: a) tam tikros muzikos formos struktūrinės analogijos, kelių skirtingų formos struktūravimo ir komponavimo principų koegzistencija; b) folkloro žanro, kaip struktūrinio modelio, implikacija; c) struktūriniai dėsningumai, kuriais grindžiami tam tikrų formų bruožai, t. y. kartojimas; d) eiliuotos kalbos garsų, intonacinės eilėraščio organizacijos raiškos būdai, kuriuos galima susieti su muzikos kalbos elementais, raiškos priemonėmis Litanijos žanro ženklai Poetinėje kūryboje randama įvairaus pobūdžio litanijos raiškos pavidalų, nereta žanro stilizacija ar implikacija, kurios moderniojoje poezijoje įgauna transformuotas struktūrines ir semantines litanijos reikšmes. Tai akivaizdžiau pastebima eilėraščiuose su nuoroda pavadinime, tarkim, Algimanto Mackaus Litanija (1962), Kęstučio Navako Litanija (2003). Beje, abu eilėraščiai iš esmės skiriasi ir semantiniu, ir struktūriniu požiūriu, pavyzdžiui, K. Navako Litanija pirmiausia apeliuoja į litanijos etimologiją (lot. litanija, letania iš gr. lite malda, maldavimas, prašymas) ir jos parodiją. Litaniškiems, tačiau be nuorodos pavadinime eilėraščiams atrasti prireikia kitų pirminio skaitymo į žvalgų. Tokie pavyzdžiai A. Nykos-Niliūno Himnas Mistiškajai Rožei (1954), J. Vaičiūnaitės Antskrydis (1976), Veronika (1970). Pastarojo analizė ir interpretacija iliustruoja litanijos žanro elementų integravimo galimybes poetiniame tekste. Medžiagos struktūros požiūriu eilėraštį priskirtume paprastosios dviejų dalių formos (a b) tipui, tačiau motyvinės plėtotės aspektu 21